Kaip ir Martinas Liuteris Kingas, kuris 1960 pradėjo kovą prieš įsisenėjusį rasizmą pietinėse JAV valstijose. Kaip žinia, protestai, mitingai ir maršai lėmė, kad rasistiniai segregaciniai apribojimai buvo panaikinti pietinėse JAV valstijose.
Žavimės protestuotojais, kurie Maskvoje ar Minske, nepaisant realaus pavojaus jų gyvybei ir sveikatai, išeina į gatves ir protestuoja prieš autoritarinį režimą.
Tačiau požiūris į protestuotojus vis labiau keičiasi, kai laiko ir geografijos prasme artėjame prie Lietuvos. Jei įvykis buvo seniai, tai požiūris į protestuotojus ir mitinguotojus dažniau yra palankus ar neutralus. Viskas kinta, kai reikia įvertinti dabar vykstančius procesus.
Dauguma iš mūsų nedrįsta išeiti iš komforto zonos. Pasakyti aplinkiniams, kaimynams, draugams, kad mano pozicija yra visai kitokia, jog visa širdimi nepritariu vykdomai politikai, esamam kursui ir tylėti daugiau nebegaliu. Tad einu protestuoti. Priimtinesnis kelias sukandus dantis kentėti ir tikėtis, kad kiti, drąsesni už mane, iškovos man teises ir laisves.
Po Antrojo pasaulinio karo kilo diskusijos, kaip galėjo atsitikti, kad tokioje civilizuotoje šalyje kaip Vokietija galėjo įsigalėti nacizmas. Ne tik įsigalėti, bet ir vykdyti kitaip atrodančių, kitaip manančių grupių naikinimą. Dar daugiau, kodėl absoliuti dauguma eilinių vokiečių nesipriešino, o vykdė nusikalstamus įstatymus?
Norėdamas atsakyti į šį klausimą, 1961 metais psichologas Stanleys Milgramas atliko įžymųjį eksperimentą, kuris parodė, kad dauguma žmonių ryžtasi skriausti ar daryti didelę žalą kitiems, kai tai liepia autoritetą ar valdžią turintis asmuo.
Sukurtas realistiškai atrodantis elektros šoko generatorius. Eksperimento dalyviams paaiškinta, kad tiriamas bausmės poveikis mokymuisi. Kai besimokantis neteisingai pasakydavo atsakymą, eksperimento dalyviai turėdavo didinti elektros šoko lygmenį. Šalia stovėdavo tariamas „mokslininkas“ ir šaltu balsu liepdavo didinti bausmės dozę.
Prieš eksperimentą manyta, kad dalyviai nutrauks tariamą mokymą elektros šoku iš karto, kai tik supras, jog besimokančiam sukeliamas skausmas. Eksperimentas atskleidė, kad visi 40 dalyvių vykdė komandas ir nesustojo, net kai suvokė, jog jų veiksmai kelia skausmą besimokančiam. 65 proc. dalyvių pakluso mokslininko nurodymams eiti iki galo ir pakeldavo elektros smūgius iki aukščiausio 450 voltų lygio.
Nepatiko, vidumi priešinosi, bet viešai pareikšti, įeiti į konfliktą su „mokslininku“ nedrįso. Nugalėdavo prisitaikėliškumas ir nenoras išsišokti. Taip jau išeina, kad absoliuti dauguma žmonių yra komformistai. Nenori veltis į konfliktus. Linkę elgtis taip, kaip elgiasi dauguma.
Tokie žmonės yra geri ir paklusnūs piliečiai, bet prasti kovotojai. Jų valia priešintis yra maža.
Praėjusią savaitę prasidėjo Rusijos ir Baltarusijos karinės pratybos Zapad-2021, kuriose dalyvauja apie 200 tūkst. karių. Karinės pratybos visuomet yra padidinta grėsmė. Kariškiai žino, kad jei taikos metu prie tavo sienos sutelkiamos didžiulės priešiškos pusės karinės pajėgos, tai tikėtina, kad ruošiamas užpuolimas.
Todėl pagal tarptautinius susitarimus, šalys informuoja kaimynines valstybes apie karinių pratybų vykdymą. Vyksta pratybos, nėra ko bijoti. Tarsi galima atsipalaiduoti.
Realiai būtent tai ir yra padidintos grėsmės faktorius. Kas trukdo didžiulei karinei grupuotei pratybų metu pereiti kitos valstybės sieną ir pradėti intervenciją?
Esant karinei intervencijai būtinas ne tik savų ginkluotų pajėgų greitas ir efektyvus gebėjimas stabdyti priešą, bet ir visų piliečių noras ir valia priešintis okupacijai. Problema ta, kad iš tylių, savo poziciją viešai pasakyti nedrįstančių žmonių per akimirką padaryti maištautojus, partizanus, kurie drįstų priešintis okupantui, yra neįmanoma.
Tikėtina, kad būtent tie, kurie rugsėjį ėjo Kaunas Pride eitynėse, ir tie, kurie praėjusį penktadienį rinkosi į Lietuvos šeimų sąjūdžio atstovų mitingą prie Vilniaus arkikatedros, ar tie, kurie priešinasi prieš Petro Cvirkos paminklo iškeldinimą, būtų ta medžiaga, iš kurios labiausiai tikėtumeisi pasipriešinimo okupantams.
Šie „maištininkai“ nebijo išeiti į gatves ir pareikšti savo nuomonės. Nenuleidžia rankų, kai valdžia kaišioja pagalius norint surengti eitynes ar mitingą ir turi reikiamą pasipriešinimo geną. Būtent todėl šie žmonės nusipelnė pagarbos.
Lietuvos politiniame gyvenime įsitvirtino viena „gero tono“ taisyklė. Viešai pripažįstama teisė į protestą, kaip neatimama žmonių teisė. Nors požiūris į protestuotojus realiai priklauso nuo to, ar pritariame protestui, ar ne.
Jei pritariame, tai protestuotojai yra aktyvūs sąmoningi piliečiai, šviesūs žmonės, keliantys teisėtus reikalavimus, o valdžia ir aplinka turėtų į juos įsiklausyti. Tokie protestai didina problemos suvokimą ir turėtų būti skatinami ir rengiami dažniau. Jei nepritariame, tai protestuotojai yra neadekvatūs marginalai, bandantys primesti savo pasaulėžiūrą kitiems. Jų protestai nesektini ir turėtų būti užkardyti.
Pagal savo pažiūras galite sau atsakyti, kokie šiandien protestuotojai jums „geri ir šviesūs“, o kokie – „trefni“. Nebūtina pritarti ir sutikti su tuo, ko protestuotojai prašo ir reikalauja. Labai abejoju, kad mitingo prie Vilniaus arkikatedros metu išsakytas reikalavimas pasileisti Seimui bus išpildytas. Lygiai taip pat maža tikimybė, kad tos paties lyties asmenų partnerystė bus priimta 2020 – 2024 metų kadencijos Seime.
Nepaisant visko, šios abi grupės nusipelnė pagarbos už drąsą išsakyti, už nebijojimą būti pasmerktais, apšmeižtais ir išjuoktais. Reikia turėti tvirtą stuburą, o dauguma iš mūsų mano, kad tokį turime, bet tai tik faktais neparemtas mūsų vidinis savęs įsivaizdavimas. Norime atrodyti sau geresni nei esame iš tikrųjų.
Kai kas pasakytų, o kaip Atgimimo laikotarpis? Kai šimtai tūkstančių išeidavo į mitingus, kai bene visa Lietuva stovėjo Baltijos kelyje. Taip, tas buvo, bet lengva stovėti mitinge, kai jame kone visi stovi.
O ar 1987 metų rugpjūčio 23 dieną dalyvavote mitinge prie Adomo Mickevičiaus paminklo? Jame buvo vos nuo 500 iki 1000 dalyvių. Buvote tarp jų?
Gal buvote 2010-ųjų gegužę vykusiose pirmosiose Baltic Pride eitynėse Vilniuje, tarp tų 350 etynių dalyvių? Kai kelių tūkstančių dydžio įpykusi minia norėjo prasibrauti prie eitynių dalyvių ir susidoroti.
Absoliuti dauguma nedalyvavo nei ten, nei ten. Stebėtina yra tai, kad ne visada nuo protestuotojų gausos priklauso, kas teisus, o kas ne.
Praėjusią savaitę minėjome 20 metų rugsėjo 11 dienos teroro išpuolių Niujorke sukaktį. Išpuoliai išprovokavo net du karus. Tuometinė JAV vadovybė, atsakydama į rugsėjo 11 teroro atakas, 2001 metais įžengė į Afganistaną. Vėliau 2003 metais, ieškodama masinio naikinimo ginklo, įsiveržė į Iraką.
Prieš pat invaziją daugelyje JAV miestų ir Britanijoje vyko milijoniniai protesto prieš invaziją mitingai. Tai buvo vieni masiškiausių mitingų šiame tūkstantmetyje. Vien Londone prieš invaziją į Iraką išėjo per milijonas protestuotojų.
Prancūzija atsisakė jungtis prie amerikiečių ir britų planų pulti Iraką. Tuo metu Lietuvos valdžia visokeriopai palaikė JAV įsiveržimo planus. 2003 metais Vilniaus dešimtuko šalys viešai išreiškė paramą JAV ketinimams nuversti tuometinį Irako diktatorių Sadamą Huseiną. Reaguodamas į tai tuometinis Prancūzijos prezidentas Žakas Širakas (pranc. Jacques Chirac) pareiškė, kad Lietuva „praleido progą patylėti“.
Lietuvoje taip pat išėjo maža, vos daugiau nei dešimt asmenų turinti profesoriaus Rolando Pavilionio inicijuota protestuotojų grupė. Tuometiniai politikai, apžvalgininkai ir aplinka labai skeptiškai vertino antiinvazerių poziciją.
2011 metais, taip ir neradę masinio naikinimo ginklo, JAV pasitraukė iš Irako. Žiūrint iš šiandienos perspektyvos gali matyti, kad tuometinė maža protestuotojų grupė buvo teisi. Absoliuti dauguma klydo.