Karinė logika sakytų – siekdama išsaugoti tai, kas liko iš jos kariuomenės, Maskva turėtų atitraukti savo armiją iš okupuotos Ukrainos teritorijos. Bet tai karinė logika.
Volodia iš Kremliaus niekados nesivadovaudavo logika. Jei faktai neatitiko realybės, tuo blogiau faktams. Putinas seniai gyvena iliuzijų pasaulyje ir, kaip XX a. valdę nupezę diktatoriai, jam nepatinkančius faktus – ignoruoja.
Įsakymo atsitraukti nebus, nes tai daugiau kaip 20 metų trunkančio diktatūrinio valdymo neefektyvumo įrodymas. Banditų pasaulio panetkes perėmusio Kremliaus viešpaties logikoje, tai – gėdų gėda.
Vietoj to praėjusią savaitę paskelbta, kad Rusijoje vykdoma atseit dalinė vyrų mobilizacija į kariuomenę. Panašu, kad tai bus liaudies razvodkė – kelių žingsnių apgaulės planas, kai pažadėta viena, o realiai gauta visai kita.
Jei esi Rusijos pilietis, esi vyras iki 40 metų ir tarnavai, tai eisi kariauti – jokių išimčių nebus. Tai kas, jog Vova, Saša, Ivanas ar Jemelia tyliai, ramiai gulėjo ant pečiaus, žiūrėjo Solovjovo laidas ir nebyliai pritarė „Ukrainos denacifikacijai“.
Dabar to nepakaks. Paskelbus mobilizaciją, teks lipti nuo pečiaus ir ne žodžiais, o darbais įrodinėti, kaip tu myli Rašą ir jos nepamainomą lyderį. Teks lieti kraują už nukvakusio, saviizoliacijoje persisėdėjusio, išblyškusio kandies didybės fantazijas.
Putinas – kanibalas, jam žmonių negaila. Prisiminkime kad ir 2004 metais įvykusią Beslano mokyklos išlaisvinimo operaciją.
Tuomet Šiaurės Osetijoje 31 teroristas užėmė mokyklą ir įkaitais paėmė per tūkstantį žmonių, iš kurių 777 buvo vaikai. Putka į derybas su teroristais nėjo. Tautai pasakė, kad įkaitų vos keli šimtai, ir panaudodamas tankus pradėjo įkaitų išlaisvinimo operaciją.
Rezultatas – 333 įkaitai, iš kurių 186 vaikai, žuvo. Rusijos diktatoriui svarbu, kad jis ir jo šaika liktų valdžioje. Visa kita – neįdomu.
Praėjusią savaitę okupuotose Ukrainos teritorijose prasidėję ir iki šio antradienio vykstantys pseudoreferendumai, kai Luhansko, Donecko, Chersono ir Zaporižios regionuose balsuojama dėl prisijungimo prie Rusijos, leis dar labiau padidinti į karą siunčiamų tirpylų skaičių.
Kremlius galės paskelbti teritorijas Rusijos dalimi ir jų gynybai naudoti šauktinius.
Putino generolai ir artimiausia aplinka jam nepasako, arba bunkerinis vadas nenori girdėti, kad mobilizacija, šauktinių siuntimas – situacijos mūšio lauke nepakeis. Į karą siunčiami prieš 30, 20, 10 metų tarnavę žmonės.
Jų įgūdžiai seniai pamiršti ir prarasti. Per dvi, kad ir labai intensyvias, mokymų savaites parengti karui tinkamų karių neįmanoma. Neįmanoma to padaryti ir per kelis mėnesius.
Kare kariauja kariai, kurie jungiasi į kuopas, batalionus ir brigadas. Tam, kad būtų efektyvūs kare, šie junginiai turi mokėti dirbti išvien.
O susidirbti reikia laiko. Rusijos armijai katastrofiškai trūksta karininkų, kurie galėtų parengti ir vadovauti mobilizuotam rezervui. Neįmanoma, kad ir iš labai didelės bandos, padaryti efektyviai kariaujančių kovinių grupių. Fronte jie bus patrankų mėsa.
Be to, pati masinė mobilizacijos sistema Rusijoje sugriuvusi. Šį pavasarį, kai karo Ukrainoje baigtis dar neatrodė aiški, į Rusijos ginkluotąsias pajėgas planuota pašaukti 130 tūkst. jaunuolių. Realiai pašaukta – 90 tūkstančių.
Kaip dabar, kai Rusijos ginkluotosios pajėgos beviltiškai užklimpusios Ukrainoje, į garantuotą mirtį pašaukti 300 tūkst. ar daugiau žmonių? Gal ir atsiras vienas kitas išsipagiriojęs Z patriotas, kuris savanoriškai guldys galvą už mordorą, bet dauguma nenorės. Vadinasi, efektyvi mobilizacija – misija neįmanoma.
Yra ir dar labai rimtų, sunkiai išsprendžiamų masinio mobilizavimo problemų. Mobilizacija efektyvi, kai koja kojon eina su pramoninių pajėgumų mobilizacija. Civilinės gamyklos turėtų būti perdarytos į karines, o karinės pradėti dirbti 24 valandų per parą, septynių dienų per savaitę darbo ritmu.
Rusijoje to padaryti neįmanoma. Skirtingai nuo sovietinių laikų, kai šalia gamyklų kauptos didžiulės metalo, kitų karo pramonei reikalingų žaliavų atsargos, dabar to nėra. Išlieti daugiau patrankų vamzdžių reikia daugiau metalo. Jo nėra.
Situaciją sunkina faktas, kad net karinėje pramonėje, skirtingai nuo sovietinio laikotarpio, nėra parengta atsarginių staklių ir kitų gamybinių pajėgumų. Neįmanoma iškonservuoti staklių ir kartais padidinti sviedinių, raketų ar tankų gamybos.
Kaip iki mobilizacijos Uralvagonzavod per metus nuo konvejerio nuleisdavo 30 tankų, taip ir po mobilizacijos bus. Gamyba nepadidės. Pramonė nėra pasirengusi mobilizacijai.
Vadinasi, naujos ginkluotės okupantai nesulauks, teks prieš ukrainiečius ir jų turimą modernią vakarietišką ginkluotę kariauti su prieš pusšimtį metų pagamintais sovietiniais ginklais. Su tokia ginkluote kalnų nenuversi, fronte padėties nepakeisi.
Dar vienas Rusijai nepalankus karinis faktorius – baiginėjasi rusų sunkiosios ginkluotės naudojimo resursas. Po nepasisekusio žaibo karo Rusija kariavo taip, kaip moka – priešą padengdama milžiniška ir retai pertraukiama artilerijos ugnies galia.
Rusų ugnies volas akmens ant akmens nepalikdavo. Prieš tokią armiją neturint savo artilerijos kariauti labai sudėtinga, bet ukrainiečiai atsilaikė.
Haubicos ir artilerijos pabūklo šūvių skaičius – tūkstantis, pusantro. Peržengus šią ribą, vamzdžius reikia keisti, nes toliau eksploatuoti tampa nesaugu. Lygiai taip pat su tankais. Pusę metų diena iš dienos juos varinėjant iš vienos vietos į kitą be remonto neįmanoma. Reikės remontuoti.
Rusų pramonė tam nepasirengusi. Ji negali greitai išlieti orkoms reikalingo patrankų vamzdžių skaičiaus. Tai, kas padaryta per ilgus sovietmečio metus, negali būti padaryta per kelis mėnesius. Rusijos karo pramonė neturi pakankamų pajėgumų.
Vadinasi, greitu metu Rusijos didžioji karinė jėga – jos artilerinė galia – ims springti, kol galiausiai užsilenks. Ukrainiečiai įgys artilerinės galios pranašumą, o mobilizuoti rusai karo eigos nepakeis.
Apskritai, neįmanoma pergalingai kariauti nemotyvuotai, blogai ginkluotai ir nepasirengusiai armijai su motyvuotais savo tėvynės gynėjais. Šiame kare Rusija yra viena.
Visas išsivystęs pasaulis remia Ukrainos laisvės kovą. Kiti, jei neremia, tai Maskvai karinės ar ekonominės paramos taip pat neteikia.
Kad ir kokia didelė būtų Rusija – pasaulis didesnis. Gali stengtis, kiek nori, bet situacijos nepakeisi. Maskvos pralaimėjimas – užprogramuotas.
Mobilizacija pralaimėjimą tik atitolins. Pareikalaus daugiau ukrainiečių ir rusų aukų, bet Kremliaus pralaimėjimo nepakeis.
Pradėdamas vadinamąją dalinę mobilizaciją „Maskvos caras“ žaidžia va bank. Volodia tikisi, kad pratęsdamas karą išloš laiko ir, žiūrėk, likimas, kaip buvo ne kartą iki tol, jam bus vėl maloningas. Atsiras naujų aplinkybių, kurios leis išvengti gręsiančio karinio pralaimėjimo Ukrainoje.
Specialioji karinė operacija Ukrainoje iš esmės nepadarė didelio poveikio eilinių rusų gyvenimui. Kariavo kontraktinės tarnybos kariai. O eiliniai šovinistai galėjo sėdėti prie televizoriaus su vodkės buteliu ir bliauti „ura“ ir „mes tuoj visiems parodysime“.
Mobilizacija turės poveikį eilinių rusų gyvenimui. Vyrams teks eiti ir kariauti. Represinis aparatas bus pajungtas maksimaliais pajėgumais.
Kalėjimo žargone kaliniai, kurie susitaiko su kitų kalinių patyčiomis, apsaugos darbuotojų žeminimu, vadinami – tirpylomis (liet. – kentėtojais). Jie kentės sukandę dantis, bet darys, ką paliepti.
Tirpyla – laisvo žmogaus antonimas. V. Putino valdymo metai visą Rusiją pavertė kalėjimu, o jos gyventojus – tirpylomis. Dabar tirpylos eis į ne savo karą Ukrainoje, kad ten artilerijos ugnies būtų permalti į faršą.