Iš karto po derybų išsiskyrė oficialios pokalbių versijos. Anot Vašingtono, Maskva perspėta, kad karinio eskalavimo prieš Ukrainą atveju, JAV ir jos Europos sąjungininkės atsakytų griežtomis ekonominėmis ir kitokiomis priemonėmis.
Kremliaus teigimu, už dabartinę įvykių eigą atsakingas yra tik Kijevas. O NATO „užsiima pavojingais bandymais užimti Ukrainos teritoriją ir didinti savo karinį potencialą prie sienos su Rusija“. Kremlius taip pat pareikalavo, jog NATO oficialiai atšauktų dar 2008 metais priimtą sprendimą ateityje atverti duris Sakartvelo ir Ukrainos stojimui į Aljansą.
Tad panašu, kad pokalbis, turėjęs sumažinti įtampą prie Rusijos – Ukrainos sienos, jokių apčiuopiamų rezultatų nedavė. Kodėl V. Putino režimas nutarė dabar didinti eskalavimą? Kodėl Maskva nutarė šiuo metu sukurti problemą ir sau palankiomis geopolitinėmis sąlygomis pasiūlyti sprendimą?
Kuomet teoriškai modeliuojama tam tikra konfliktinė situacija, NATO pratybose blogiuko vaidmenį atlieka taip vadinama „raudonoji“ komanda. NATO karininkai turi pabandyti į konfliktinį reiškinį pažiūrėti priešininko akimis. Kaip jis veiktų? Kur smogtų? Kokie priešininko veiksmai padarytų didžiausią žalą NATO šalims narėms?
Pabandykime pažiūrėti į situaciją per „Kremliaus langus“.
Panašu, kad Rusija, žiūrėdama vakarų kryptimi, mato akivaizdų JAV ir jos sąjungininkų nenorėjimą ir nemokėjimą spręsti didelių tarptautinių klausimų. 2003 metais JAV įvykdė karinę intervenciją į Iraką. Tuometinį diktatorių Sadamą Husseiną nuvertė lengvai, bet sukurti tvarios vakarietiško pavyzdžio Irako valstybės nesugebėjo.
2011 metais Prancūzija ir Didžioji Britanija karine galia parėmė Libijos sukilėlius, kovojusius prieš tuometinį diktatorių Muammarą Kadhafį. Diktatorius buvo nuverstas ir nužudytas, bet tironijos pabaiga laimės ir klestėjimo į šalį neatnešė. Libija susiskaldžiusi ir nerandanti nei politinių, nei ekonominių išeičių iš susidariusios situacijos.
Galiausiai „brangakmenis ant nevykusių geoprojektų karūnos“ – Afganistano perleidimas talibams. 20 metų Vakarai kūrė modernų Afganistaną, kuris vos per kelias savaites po JAV karių pasitraukimo perėjo į Talibano rankas. Panašu, kad nustebo ne tik visas pasaulis, bet ir patys talibai, jog taip lengvai sugriuvo šis projektas.
Savaime suprantama, kad taip vadinama kolektyvinių Vakarų akumuliatyvinė galia kelis kartus viršija Rusijos galią. Tą supranta visi. Panašu, kad ir Kremlius nėra išimtis.
Bet čia va toks reikalas: tai sudėtinė kolektyvinių Vakarų galia. Vienas dalykas tą galią turėti. Kitas – norėti sudėti. Pro Kremliaus langus matosi, kad vidiniai politiniai Vakarų valstybių interesai neretai nulemia, kad šalys veikti bendrai nebemoka ir nebenori.
2016 metais britai manė, kad būdami ne Europos Sąjungoje bus laimingesni, tad referendume balsavo už išstojimą. JAV vis labiau koncentruojasi į savus interesus. Vokietijos energetiniai interesai Berlynui buvo über alles, tad 2018 metais pradėta ir 2021 metais užbaigta antra dujotiekio Baltijos jūros dugnu Nord Strem 2 atšaka.
Rusija seniai kalbėjo ir naudojosi energetinių resursų tiekimu, kaip galios spaudimo įrankiu. JAV, Lenkijos, Lietuvos, Ukrainos ir kitų šalių argumentai stabdyti Nord Strem 2 projektą Berlyno buvo neišgirsti. Atšaka pastatyta ir bus paleista.
Maskvos pasitikėjimą savimi didina ir tai, kad svarbiausias Europos saugumo garantas – JAV – vis didesnį dėmesį telkia į Ramiojo vandenyno regioną. JAV ir Kinija vis labiau juda link naujojo Šaltojo karo.
Vašingtonui dėmesį sutelkus į Ramiojo vandenyno regioną, dėmesio ir pajėgumų Europai liks nedaug. V. Putino išskaičiavimas paprastas. Jei Kremliui veikti, tai kaip tik dabar. Vašingtonas tikrai nenorės tuo pat metu įsivelti į konfliktą su Rusija dėl Ukrainos ir galimą karą su Kinija dėl Taivano. Amerika turės pasirinkti ir panašu, kad prioritetas bus rytų kryptimi.
Galiausiai Maskvą toliau eskaluoti konfliktus verčia jos nebaudžiamumas. 2014 metais Rusija, pažeisdama visus galiojančius tarptautinius susitarimus dėl sienų neliečiamumo ir nekintamumo, okupavo ir aneksavo Krymo pusiasalį.
Vėliau įžiebė ginkluotą konfliktą Ukrainos rytinėje dalyje. Numušė iš Amsterdamo į Malaiziją skridusį keleivinį lainerį su nieko dėtais žmonėmis. Susprogdino didžiulį ginklų amunicijos arsenalą Čekijoje.
Kokios pasekmės Maskvai? Kažkokios sankcijos, kurios V. Putinui atrodo kaip pagrūmojimas pirštu. Nu, nu, nu taip daryti negražu.
Vakarai jėga bandė patraukti ilgametį Sirijos diktatorių Basharą al-Assadą. 2015 metų Rusijos karinė intervencija padėjo pakreipti karą B. al-Assado naudai. Diktatorius liko. Rusija Sirijoje įsteigė karines bazes, o Vakarai vėl turėjo nuryti „karčią “ piliulę.
Dar vieną antausį Vakarai nuo Rusijos prasileido 2018 metais. Į Angliją pabėgęs buvęs Rusijos slaptųjų tarnybų darbuotojas Sergejus Skripalis susektas ir, panaudojant nervus paralyžiuojančią medžiagą „Novičiok“, pasikėsinta į jo ir jo dukros gyvybę.
Nors S. Skripalis ir dukra išgyveno, tačiau mirė nieko dėta Dawn Sturgess. Manoma, kad moteris mirė pasikvėpinusi iš, kaip ji manė, rasto kvepalų buteliuko, kuriame iš tiesų buvo mirtinas cheminis ginklas.
Vėlgi Vakarai apsiribojo griežtu tonu ir sankcijomis. Žvelgiant iš Maskvos atrodo, kad Vakarų šalys nebenori, nebemoka, negali ar bijo leistis į didesnį konfliktą su Rusija. Chuliganiškas Rusijos elgesys Vakarų sostinėse bus sukramtytas ir suvirškintas.
Nutraukti rimtus ekonominius ryšius su Rusija Vakarai nepasirengę, ką jau kalbėti apie galimą karinę konfrontaciją. Tokiu būdu Maskva ima atrodyti, kad strategija provokuoti Vakarus bent šiuo metu yra nepralošiama. Gali provokuoti konfliktus, o taikytis pasirengę Vakarai sutiks su Kremliaus padiktuotomis sąlygomis.
Lietuvai ši situacija nieko gero nežada. Nusiėmus rožinius užsienio politikos akinius tenka pripažinti, kad nuo 2014 metų iki dabar nėra išdirbta bendra ir tvari Vakarų strategija Maskvos agresijos pažabojimui. Dar daugiau, panašu, kad greitu metu tikėtis, kad tokia atsiras, taip pat neverta.
Pasakyti, kad Vilnius, Ryga ar Talinas palikti savarankiškai tvarkytis su Rusijos grėsme, negalime. Lygiai taip pat turime pripažinti, kad tikėtis monolitinio Vakarų partnerių konsensuso Rusijos atžvilgiu taip pat nereikėtų.
Įdomu tai, kad Ukrainoje į Rusijos pajėgų telkimą prie jų sienos žiūrima pakankamai blaiviai. Panikos ir pralaimėjimo nuotaikos Kijevo gatvėmis nesklando.
Niekas Kijeve taip pat nesitiki, kad agresijos atveju prieš Ukrainą Vakarai ateis su karine pagalba. Ukrainiečiams teks patiems dorotis su galima Rusijos agresija. Suprasdama tai, kitais metais Ukraina didina finansavimą krašto apsaugai ir be kovos ruošiasi nepasiduoti galimai Rusijos agresijai.