Dėl sovietų ir nacių okupacijų Lietuva neteko šimtų tūkstančių savo sūnų ir dukterų. Dalies jų, žuvusių kovose ar tremtyje, nužudytų ir užkastų masinėse kapavietėse ar atokiose vietose Lietuvoje ir toli nuo jos, palaikai niekada nebus rasti ir pagarbiai perlaidoti. Sėkmingos palaikų radimo istorijos yra gana retos, netgi išskirtinės (kaip kad nutiko su iškilių partizanų Adolfo Ramanausko-Vanago, Juozo Vitkaus-Kazimieraičio, Antano Kraujelio-Siaubūno ir kitų palaikais).
Jei kovose su okupantais žuvę ar suimti ir nužudyti asmenys buvo užkasti Lietuvoje, šansų rasti jų palaikus yra. Deja, Jono Žemaičio atveju tokių šansų nėra, kaip ir daugybės kitų po Rusijos teritoriją išsibarsčiusių nužudytų ar nuo išsekimo, ligų mirusių mūsų tautiečių palaikų atveju. Tik nedidelė jų dalis dar praėjusio amžiaus pabaigoje buvo rasti ir pargabenti į Tėvynę.
Jei kovose su okupantais žuvę ar suimti ir nužudyti asmenys buvo užkasti Lietuvoje, šansų rasti jų palaikus yra. Deja, Jono Žemaičio atveju tokių šansų nėra, kaip ir daugybės kitų po Rusijos teritoriją išsibarsčiusių nužudytų ar nuo išsekimo, ligų mirusių mūsų tautiečių palaikų atveju. Tik nedidelė jų dalis dar praėjusio amžiaus pabaigoje buvo rasti ir pargabenti į Tėvynę. Dalies kitų asmenų artimieji, bendražygiai įrengė bent simbolinius kapus-kenotafus. Palaikų juose nėra, bet sukurta bent jau simbolinė vieta, kur galima ateiti, pasimelsti, uždegti žvakę, padėti gėles, taip pagerbiant brangių žmonių atminimą.
Mintis įrengti simbolinį J. Žemaičio kapą Antakalnio kapinėse, greta A. Ramanausko-Vanago kapo, šio straipsnio autoriui kilo dar prieš kelerius metus. Idėja buvo pasidalyta su Lietuvos Respublikos Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos nariais. Sumanymui lyg ir buvo pritarta, bet darbai bent kiek žymiau nepajudėjo, J. Žemaičio žūties 70-mečiui kenotafo įrengti nespėta. Dabar iniciatyvos imasi Krašto apsaugos ministerija, sudariusi specialią darbo grupę.
Vieta – Prezidentų panteone
Simboliniame generolo J. Žemaičio-Vytauto kape galėtų būti užkastos kapsulės su žemėmis iš Palangos (J. Žemaičio gimtinė), Virtukų miško Kelmės rajone (pirmųjų kautynių vieta), Minaičių Radviliškio rajone (Lietuvos partizanų sričių ir apygardų atstovų suvažiavimo ir Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio, kurio prezidiumo pirmininku tapo generolas J. Žemaitis-Vytautas, įsteigimo vieta) ir Šimkaičių miško Jurbarko rajone (paskutinio bunkerio ir generolo suėmimo vieta). Būtų simboliška ir prasminga, kad žemių paėmimo į kapsules procedūrą atliktų Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos kariūnai.
2009 m. kovo 12 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė deklaraciją, kuria pripažino, kad nuo 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos deklaracijos priėmimo iki mirties 1954 m. lapkričio 26 d. Jonas Žemaitis buvo kovojančios prieš okupaciją Lietuvos valstybės vadovas, faktiškai vykdęs Respublikos Prezidento pareigas.
Kapą Prezidentų panteone, greta gen. A. Ramanausko-Vanago kapo, turėtų vainikuoti antkapinis paminklas su gen. J. Žemaičio-Vytauto biustu. Taip būtų sukurtas deramas vyriausiojo Lietuvos partizanų vado atminimas.
Priminsime, kad 2009 m. kovo 12 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė deklaraciją, kuria pripažino, kad nuo 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos deklaracijos priėmimo iki mirties 1954 m. lapkričio 26 d. Jonas Žemaitis buvo kovojančios prieš okupaciją Lietuvos valstybės vadovas, faktiškai vykdęs Respublikos Prezidento pareigas.
Šiaurinė gatvė galėtų tapti generolo Jono Žemaičio gatve
Taip pat siūlyčiau svarstyti galimybę vieną iš suprojektuotų, bet dar neįrengtų Vilniaus miesto svarbiausių gatvių, kuriai kol kas suteiktas Šiaurinės gatvės pavadinimas, pavadinti Generolo Jono Žemaičio vardu. Gali kilti klausimas, ar tai nebūtų perteklinis pavadinimas, juoba, prie Krašto apsaugos ministerijos yra Jono Žemaičio aikštė. Manau, tikrai nebūtų, nes minėta aikštė neturi nė vieno adreso, daugiau yra naudojama kaip automobilių stovėjimo aikštelė, o jos vardą pabrėžia tik prie ministerijos stovintis paminklas gen. J. Žemaičiui.
Vienos iš didžiausių sostinės gatvių pavadinimas Generolo Jono Žemaičio vardu būtų prasmingas ir primintų mums visiems žmogų, garbingai ir iki galo tesėjusį dar jaunystėje duotą Lietuvos karininko priesaiką, telkusį Lietuvos žmones į kovą ir jiems vadovavusį, galiausiai oriai besilaikiusį priešo tardymų ir neišvengiamos žūties akivaizdoje ir paaukojusį savo gyvybę dėl Lietuvos laisvės.
Todėl vienos iš didžiausių sostinės gatvių pavadinimas Generolo Jono Žemaičio vardu būtų prasmingas ir primintų mums visiems žmogų, garbingai ir iki galo tesėjusį dar jaunystėje duotą Lietuvos karininko priesaiką, telkusį Lietuvos žmones į kovą ir jiems vadovavusį, galiausiai oriai besilaikiusį priešo tardymų ir neišvengiamos žūties akivaizdoje ir paaukojusį savo gyvybę dėl Lietuvos laisvės.
***
Manvydas Vitkūnas yra karo istorikas, archeologas, publicistas, humanitarinių mokslų daktaras, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos docentas, Lietuvos kariuomenės Mokymo ir doktrinų valdybos Karybos instituto metodininkas.
