Seimas Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymą priėmė 1998 metais kaip būtiną sąlygą Lietuvos integracijai į Europos Sąjungą. Tuomet, stebint Lietuvos veržlią veiklą pertvarkant įstatymų sistemą dėl narystės Europos Sąjungoje, buvo galima tikėtis, kad viltys dėl moterų ir vyrų lygybės taps tikrove.
Šiandien matant kokia politinių intrigų, partinių bei asmeninių sąskaitų suvedinėjimo klampyne virto Lietuvos parlamentas, kokios bejėgės ir bestuburės yra Švietimo ir mokslo bei Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos diegiant ir ginant visų piliečių žmogaus teises ir laisves, įgyvendinant lyčių lygias galimybes, Europos Sąjungos institucijų spaudimą posovietinei Lietuvai vertinu geru žodžiu, nes išorės primygtiniu skatinimu buvo siekiama, kad Lietuvos pertvarka pasuktų demokratėjimo, humanizmo, pagarbos žmogaus teisėms ir laisvėms keliu.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Lietuvos universitetų moterys 1991 metais pirmosios prabilo apie lyčių lygybę, prikeldamos universitetų moterų asociaciją LUMA.
Po šio įvykio Lietuvoje ėmė dygti įvairios moterų organizacijos, moterų klubai, tikintis, kad moterys ims aktyviai ir gausiai dalyvauti naujos visuomenės kūrime.
Tas tikėjimas buvo šviesus ir nuostabus, grįstas moterų vienybe, mokslininkių ir menininkių bei visuomenės veikėjų, moterų organizacijų intelektinėmis, emocinėmis pastangomis. Tuomet neabejojome, kad žmogaus gyvenime nėra nieko kilnesnio nei kova už lyčių lygybę, žmogaus teises ir laisves, asmenybės vidinę laisvę. 1992 metais Vilniaus universitete Rektorato palaikomos įsteigėme Moterų studijų centrą.
Šis centras buvo įkurtas neturint lyčių studijų bibliotekos, būtinos medžiagos studentams rengiant kursus, kurių ruošimas Centro dėstytojoms buvo didelė mokykla, padėjusi keisti dėstytojų ir studentų, laisvų klausytojų, visuomenės tradicinę patriarchalinę pasaulėžiūrą ir pasaulėvaizdį.
VU Centras, kaip vėliau Kauno Technologijos, Šiaulių ir Klaipėdos universitetų Moterų studijų centrai, tapo Lietuvos universitetų moterų asociacijos lyčių lygybės švietėjiškos veiklos pamatu.
Šis lietuviškas intelektinis pamatas, praturtinus jį užsienio šalių moterų judėjimo patirtimi ir užsienio mokslininkų lyčių studijų rezultatais, padėjo parodyti posovietinei Lietuvai patriarchalinės visuomenės lyčių nelygybės, moterų diskriminacijos, smurto šeimoje priežastis, skleisti feminizmo teorijų esmę.
Moterų studijų centrai glaudžiai bendradarbiavo su Lietuvos moterų organizacijomis, kurios aktyvia moterų veikla neigė lyčių stereotipų ribotumą.
Nauja informacija apie tarptautinius moterų laisvėjimo procesus, feminizmo teorijų studijos teikė dvasios stiprybės ir pasitikėjimo toms Lietuvos moterims, kurios išėjo į politiką ir parlamente ėmė rengti moterų ir vyrų lygybės įstatymą.
Tuometinė Lietuvos mokslininkių, moterų organizacijų ir politikių vienybė yra šviesus istorinis pavyzdys, įrodantis, kiek daug galima nuveikti tautos labui solidariai dirbant dėl teisingumo idealų, dėl žmogiškųjų vertybių prikėlimo, dėl žmogaus teisių ir laisvių, lyčių lygybės ir lygių galimybių įgyvendinimo šalyje.
2004 metais Lietuvai tapus ES nare, žmogiškųjų vertybių, žmogaus teisių ir laisvių akcentai Lietuvos politiniame gyvenime akivaizdžiai ėmė blėsti.
Už žmogaus teises ir laisves, už žmonių lygybę reikėjo aistringai kautis kiekvieną dieną, nes Lietuvoje ėmė ryškėti politinis karjerizmas, grupiniai interesai, politinė korupcija, nacionalizmas, rasizmas, homofobija, autoritarizmas, populizmas, religinis fanatizmas, slopinantys pažangias lygybės idėjas.
Visa tai tęsiasi iki šiol. Politinis absurdas įgavo groteskines, įspūdingai atstumiančias formas. Susidaro įspūdis, kad paskendę politinėse peštynėse ir raganų medžioklėje, šiuolaikiniai politikai sąmoningai ignoruoja humanizmo vertybes.
Praeities įvykių priminimas, reikšmingų sukakčių minėjimas, tokių kaip Lietuvos Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo priėmimo ir papildymo istorija, teikia švietėjiškos informacijos naujoms, bręstančioms kartoms, kurių atstovai, tikėtina, pratęs žmogaus teisių ir laisvių, žmonių lygybės idėjų plėtotę Lietuvoje.
Kita vertus, aptariant Lietuvos lyčių lygybės kūrimo pastangas, prisimenami ir tie individai bei visuomenės grupės, kurios stabdė ir stabdo socialinę, visuomenės demokratėjimo pažangą, žmogaus teisių ir laisvių, moterų ir vyrų lygybės, lygių galimybių teisinį įgyvendinimą.
Lyčių lygybė teigiama įvairiomis mokslo teorijomis bei priimtais moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymais, tačiau tą lygybę realizuoti plačiąja, visuomenine prasme yra neįmanoma, nes skiriasi valstybių istorija ir kultūra, piliečių savivoka ir pasaulėžiūra.
Skiriasi šalių ekonominės sanklodos, politinės ir švietimo sistemos, kurios sąlygoja socialinių, švietimo ir kultūros pokyčių įgyvendinimą.
Lyčių lygybė nediskutuojama karinių, autokratinių režimų sąlygomis. Ji aptariama besivystančiose šalyse ir atkakliai ginama įstatymais išsivysčiusiose, senos demokratijos valstybėse, tačiau ir ten visuotinė moterų ir vyrų lygybė neegzistuoja.
Neaptarinėsiu lyčių lygybės įgyvendinimo trukdžių – vešančių patriarchalinės visuomenės stereotipų šiuolaikinėje Lietuvoje.
Kalbėsiu apie, mano manymu, pagrindinę žmonių lygybės realizavimo kliūtį - laisvos asmenybės ir minios priešpriešą, kuri, mano požiūriu, yra neįveikiama.
Asmenybė gyvena pagal savikūros, nuolatinio tobulėjimo, savistabos ir savikritikos principus. Ji išmoksta racionaliai rinktis gyvenimo aplinkybes ir situacijas, skirti gėrį nuo blogio, saugoti mąstymo laisvę.
Ji nepripažįsta žmogų žalojančios dvasinės vergovės - vergavimo lyčių stereotipams, sustabarėjusioms patriarchalinėms tradicijoms, normoms bei prietarams.
Vedlių ganomai miniai lyčių lygybės ir lygių galimybių nereikia, nes minios dalyviai nežino ką su lygybe veikti, kaip gyventi nepriklausomai nuo vedlio ar garbinamo dievuko nurodymų.
Pagarba vidinei laisvei ir humanistinėms vertybėms asmenybei yra svarbesnė nei piemenų, vedlių, ganytojų, įvairiausių vadeivų ganoma minia, kuri nepajėgia egzistuoti be savo dievaičių direktyvų.
Rašytojas Hermanas Hesė, kuriuo nenustoju žavėtis, savo esė rašė (cituoju laisvai): nereikia mėginti keisti pasaulio, pakanka būti savimi, klausytis savo vidinio balso. Asmenybės vidinę šviesą tikrai pamatys tie, kurie patys puoselėja vidines vertybes. Jie išgirs vidinio paukščio giesmę suvokdami, kad pasaulį keičia asmenybių unikalumas.
Asmenybė pasiima lygybės tiek, kiek geba, niekada nesitaikstydama su politikų mentaliniu ribotumu, žmonių diskriminacija, žmogaus teisių pažeidimu.
Vedlių ganomai miniai lyčių lygybės ir lygių galimybių nereikia, nes minios dalyviai nežino ką su lygybe veikti, kaip gyventi nepriklausomai nuo vedlio ar garbinamo dievuko nurodymų.
Minios dalyviai suvokia, kad saugiau yra mekenti avių bandoje, perbėgant iš vienos bandos į kitą, slapta tikintis, kad bus papjauti ne jie, o kitos avys.
Galimybė savarankiškai pažinti pasaulio ir žmonių įvairovę minios dalyviams kelia baimę ir grėsmės pojūtį. Štai, naujausia dogmatikų apraiška Lietuvoje: Krikščioniškos kultūros institutas platina raginimą drausti kitų metų laisvų žmonių eitynes Vilniuje.
Šiame raginime glūdi instituto tariamų krikščionių veidmainystė ir ribotos pažiūros, nes instituto šūkis yra „už šeimą, už tautą, už civilizaciją“. Šis bendrinis šūkis turėtų aprėpti visas Lietuvos šeimas, visą tautą bei civilizacijų įvairovę, kadangi krikščionybės esmė - meilė žmonėms. Tačiau neapykanta kitokiems temdo religinių fanatikų protą.
Minios dalyviai netoleruoja žmonių lygybės ir pasisako prieš lygybės principus, nes žmonių lygybės pripažinimas reikštų individo savarankiškumo ir nepriklausomybės nuo minios pripažinimą. Minios dalyviai nesuvokia, kas yra individo mąstymo laisvė, todėl siekia viską drausti, riboti ir bausti už siekį naikinti atgyvenusias dogmas.
Ryškus pavyzdys – minios isterija prieš vaiko nemušimo pataisą Vaikų teisių apsaugos pagrindų įstatyme.
Minios dalyviai nesuvokia ir dvasinio tobulėjimo reikšmės, savo dvasios skurdą iškeldami kaip teigiamybę, nors dvasinio skurdo turėtų gėdytis. Štai, vieną Lietuvos parlamentarą galima vadinti besigėrinčiu savimi pajacu, ypač išgarsėjusiu dėl skandalingų veiksmų eitynėse „Už lygybę“ ir klyksmo - „Vyrai, gelbėkit Lietuvą“. Šis lietuviškasis macho, lyčių stereotipų gynėjas, pagaliau atsiskleidė kaip amoralus, pamynęs žmogiškumą, padaras.
Žmogus lyčių lygybei turi intelektualiai subręsti, todėl valstybėje nuo mažens švietimu reikia diegti žmonių lygybės sampratas. Nuolat, vyriausybėje ir parlamente akcentuoti žmonių lygiateisiškumo svarbą.
Sudaryti realias galimybes asmenybių kūrybiškumo sklaidai, asmenybių lygiam startui visose visuomenės srityse. Kiek lygybės paims ir ją įgyvendins kiekvienas žmogus, priklausys nuo jo individualių gebėjimų.
Tačiau, kai demokratinėje valstybėje sąmoningai stabdoma nepriklausomų asmenybių branda ir sklaida, piliečių lygybės įteisinimas, nusikalstama žmogiškumui.
Lietuvoje lyčių lygybės ir žmogaus teisių blokavimo procesuose aktyviai dalyvauja tam tikri religiniai fundamentalistai, konservatyviai mąstantys politikai, ministerijų klerkai ir reakcingų pilietinių sambūrių vadovai, skleisdami nemokslinę informaciją apie lytiškumą, lyčių vaidmenis, tradicinę šeimą, šeimos išnykimo grėsmes.
Mokyklose iki šiol nedėstoma šiuolaikiniu mokslu grįsta lyčių nelygybės formavimo ir lygybės kūrimo istorija, žmogaus teisių ir laisvių raida.
Vengiama Švietimo įstatyme įtvirtinti vaiko teisę plačiai suvokti asmenybės tapatumą, vaiko ir žmogaus teises, nes baiminamasi, kad išugdyta laisva asmenybė ims kritiškai vertinti dogmatišką minios psichologiją.
Laisva asmenybė stabų nepripažįsta, nes žino, jog anksčiau ar vėliau stabai nuverčiami.
Laisva asmenybė gerbia žmonių įvairovę, pabrėžia, kad kuo didesnės valstybės pastangos plačiai įgyvendinti moterų ir vyrų lygybę, lygias galimybes, tuo turtingesnė ir stipresnė valstybė.