Marius Ivaškevičius. Mariupolis. Mantas ir Ana

Gruodžio 10-ąją Reikjavike vykusiuose Europos kino apdovanojimuose geriausiu 2022 metų dokumentiniu filmu pripažintas lietuvio režisieriaus Manto Kvedaravičiaus „Mariupolis-2“. Kas liko už kadro karo siaubiamame Mariupolyje, kuriame kurtas šis filmas ir kur buvo nužudytas jo režisierius? Ir kas tikrąja to žodžio prasme buvo išmesta iš šio filmo šiam pasiekus taikų Europos krantą?

Niekada nebuvau Mariupolyje, nors dabar atrodo, kad pažįstu šį miestą, žinau jo gatvių išsidėstymą, žmones, kurie ten gyvena. Tiksliau, pažįstu siaubą, kuris ten vyko 2022-ųjų pavasarį. Ir žmones, kurių daugelio jau galbūt nebėra gyvųjų tarpe. Visa tai dėka Anos.

Tai ji išpylė į mane Mariupolio siaubą, priartindama jį taip, kad jis persikėlė į mano sapnus. Ir tuo pačiu išgydė mane.

Pirmieji šio karo mėnesiai man buvo siaubingi savo beprasmybe. Po vasario 24-osios ryto aš ne tik nemačiau prasmės tęsti savo pradėtus darbus – nebemačiau prasmės ir visuose darbuose, kuriuos buvau sukūręs anksčiau. Atrodė, kad karas negrįžtamai nubraukė buvusį pasaulį, o šioje naujoje realybėje bet koks menas yra beprasmis. Tai buvo absoliutus profesinis paralyžius. Vienintelis prasmingas dalykas tuo metu atrodė važiuoti į Ukrainą ir rašyti iš ten reportažus. Net pasiteiravau kelių leidinių, ar šie nesuteiktų akreditacijos. Gavau neigiamus atsakymus. Ir nusiraminau. Pasakiau sau, kad tai neįmanoma. Bet iš tiesų man turbūt pritrūko drąsos.

Labai norint galima buvo tą padaryti ir be jokių akreditacijų. Kaip tai padarė Mantas ir Ana. Ir kai balandžio pradžioje pasirodė žinia apie Manto žūtį Mariupolyje, mano pirma emocija buvo: jo vietoje turėjau būti aš.

Iki to laiko apie Aną nežinojau nieko. Su Mantu buvome prasilenkę gyvenime: pasisveikindavome filmų premjerose, turėjome bendrą draugą, kurio namuose esame kartą vakarieniavę, bet tai ir viskas – labai paviršutiniška pažintis.

Todėl jo mirtis man nebuvo asmeniška netektis. Tai buvo kitos rūšies sukrėtimas - suvokimas, kad karas, kurį iki tol stebėjai iš tolo, gali paliesti kiekvieną iš mūsų.

Tuo metu jau buvau gavęs kvietimą sukurti pjesę apie šį karą Avinjono teatro festivaliui. Spektakliui, kuriame vaidintų ir trys aktorės karo pabėgėlės iš Kijivo, atsidūrusios Vilniuje. Tai šiek tiek žadino prasmę ir motyvaciją grįžti prie savo profesijos, bet vis dar trūko vidinių argumentų, kodėl aš, lietuvis, taip ir nepatyręs šio karo, turiu apie tai rašyti. Ir tada mano mintys nukrypo į Mantą.

Paskambinau kino prodiuseriui Stasiui, tam pačiam, kurio namuose kadaise vyko ana vakarienė (kurioje paskutinį kartą ir mačiau Mantą). Gal jis žino, kur šiuo metu yra Manto Ana? „Taip,- atsakė.- Ji čia, gretimame kambaryje. Miega.“

Kitą dieną mes susitikome.

Daugeliui turbūt pažįstama, kaip klaikiai jautiesi nerdamas kapstytis svetimo žmogaus skausme. O čia viskas dar buvo taip begėdiškai šviežia. Viso labo dvi dienos nuo Manto laidotuvių. Vos savaitė, kai Anai Mariupolyje rusai atidavė jo kūną. Dvylika dienų nuo tada, kai ji paskutinį kartą matė jį gyvą. Per mūsų pirmąjį susitikimą Ana atrodė žvėriškai prislėgta. Iš pradžių – atsargiai nekalbi. Bet žodis po žodžio ir pokalbis įsisiūbavo. Mačiau, kad Anai to reikia. Ne tik paprasčiausiai išsikalbėti, bet perduoti visą tą siaubą, kuriame ji per stebuklą liko gyva, o Mantas – ne.

Tą vakarą mes praleidome penkias valandas ir Ana, kalbėdama apie Mantą, nė karto nepavartojo būtojo laiko. „Aš jam sakau...“ „kai mes miegame...“ – tokie ir panašūs žodžių junginiai sklido iš Anos lūpų. Tada aš tai nurašiau šokui, maniau, kad ji iki galo dar nesuvokia, kas iš tikrųjų įvyko, arba nenori to pripažinti. Bet dabar taip nebemanau.

Dar po kelių dienų (su tyliai kampe sėdinčiu operatoriumi) mudu įrašėme keturių valandų pokalbį – trumpą, bet detalią penkerių metų, kuriuos ji praleido su Mantu, santrauką. Neįtikėtinos meilės istoriją, nuo pat judviejų pažinties Kijive iki Manto žūties Mariupolyje. Po to dar keletą mėnesių aš po žodį, po žingsnį, rakinėjau šį Anos pasakojimą, bandydamas perkelti jį į pjesę. Ir dabar jaučiuosi tą penkmetį beveik nugyvenęs drauge su jais.

Kai 2015 metais Mantas filmavo savo pirmąjį „Mariupolio“ filmą, nė nenutuokdamas, kad po to bus ir antras, tapsiantis jam fatališku, jiedu su Ana dar nebuvo pažįstami. Po „Mariupolio“ sėkmės, šiam apkeliavus daugybę kino festivalių, jis ėmėsi vaidybinio filmo. Pirmą jo dalį filmavo Kijive. Tuo metu ten gyvenusi Ana per savo draugę išgirdo, kad kažkoks lietuvis režisierius pagrindiniam vaidmenui ieško neprofesionalios aktorės. Kiek pasispyriojusi ji galiausiai atėjo į atranką.

Ši atranka tapo lemtinga abiem. Ana gavo pagrindinį vaidmenį ne tik filme, bet ir Manto gyvenime. Viską metusi ji išvažiavo su juo į Atėnus, kur buvo filmuojamos kitos šio filmo dalys. Ten jie suprato, kad yra iki ausų įsimylėję ir nebegali vienas be kito.

Kad nuo šiol dvidešimt keturias valandas per parą, septynias dienas per savaitę, keturias savaites per mėnesį ir dvylika mėnesių per metus bus kartu ir jau kitaip nebebus. Pagyvenę Atėnuose, prieš pat pandemijos pradžią jiedu išskrido į Afriką, kur Mantas ruošėsi kurti mokslinės fantastikos filmą. Būtent ten, Ugandoje, praėjus dar dvejiems metams, juos užklupo žinia apie karą Ukrainoje.

Pirmoji Manto reakcija buvo: ne – į Ukrainą jis nė už ką nevažiuos. Jis jau matė karą, buvo Čečėnijoje, kur sukūrė savo pirmąjį filmą „Barzakh“ – jam gana. Jis nori su Ana gimdyti ir auginti vaikus. Važiuoti į Kaliforniją, kur Ana baigs kino mokslus, o tada grįžti gyventi į jų mylimus Atėnus.

Bet tada prasidėjo Mariupolio apgultis. Miesto, kuriame jis praleido ne vieną mėnesį, filmuodamas pirmąjį „Mariupolio“ filmą. Kuriame tebegyveno šio filmo personažai, tapę jo draugais ir pažįstamais. Jie buvo dabar bombarduojami ir slėpėsi rūsiuose.

Ir vieną vakarą (tą dieną, lyg tyčia, buvo Anos gimtadienis - jai suėjo 29-eri), cirpiant cikadoms išėjusi į kiemą rūkyti, ji gauna Manto sms: „Ateik“. Ji jau nujaučia, ką tai reiškia. Ateina į judviejų miegamąjį, kur Mantas jai sako nusprendęs važiuoti į Mariupolį. Jis bandė galvoje permontuoti seną „Mariupolio“ filmą, kad šis taptų aktualus šiandien, bet ten ne tas karas, ten greičiau dar tik karo laukimas, to baisaus karo, kuris vyksta šiandien. Jis turi važiuoti ir viską nufilmuoti iš naujo.
Ana jam iškelia sąlyga: jei jis važiuos, tai tik kartu su ja. Vieno ji jo neišleis.

Kovo viduryje jiedu atskrenda į Vilnių. Čia apsirūpina šalmais, neperšaunamomis liemenėmis, vaistais, turniketais, tvarsčiais, ir paskutinį vakarą vakarieniaudami pas Stasį pažada grįžti lygiai po trijų savaičių. Autobusu išvažiuoja į Lvivą. Ten pažįstama žurnalistė iš Mariupolio paskolina jiems savo mersedesą, kad jie juo iš Mariupolio išvežtų jos artimuosius. Deja, jiems tai nepavyks. Kaip ir duotas pažadas Stasiui. Nors Ana vėliau ir sakys: „mes grįžome lygiai po trijų savaičių, kaip ir žadėjome“.

Ukrainoje jie juda priešinga kryptimi visam nuo karo bėgančių žmonių srautui. Vis arčiau ir arčiau Mariupolio. Jo prieigose yra priversti stabtelėti ir pernakvoti automobilių kolonoje – priekyje dega kelias. Ten Mantas susapnuoja sapną, kurį ryte papasakoja Anai. Sapne jis matė laikrodį, kurio rodyklės ėjo atgal. Paskui Ana sakys, kad kažkur Mariupolyje iš tiesų matė šitokį laikrodį. Dauguma laikrodžių ten jau buvo sustoję, bet tikrai buvo vienas (įsirėžė jai į atmintį), kurio rodyklės ėjo atgal.

Skirtingai negu Mantas, Ana anksčiau nėra buvusi Mariupolyje, nors pati kilusi iš Donbaso - gretimos Luhansko srities. Būtent ši aplinkybė (jos pase įrašyta registracijos vieta) vėliau daugybę kartų juos gelbės, leis jiems įveikti rusų patikros punktus, nes ji čia laikoma beveik vietine. Daugybę kartų ji užkalbės rusų kareivius, kad šie pamirštų patikrinti lietuvišką Manto pasą, iki pat to lemtingo kovo 27-osios ryto...

Bet kol kas Mariupolyje ji nėra buvusi, mato ji pirmą kartą. Ir tai, ką ji mato, yra pats tikriausias pragaras: priekyje visas dangus – ištisa juodų dūmų siena. „Kas čia?“- ji klausia Manto. „Mariupolis“,- atsako jai Mantas.

Artėjant prie miesto iš juodų dūmų užsklandos pradeda lįsti objektai: senutės, kurias artimieji veža sodo karučiuose, minios bėgančių su kūdikiais ir vaikais, vaiduokliški automobiliai be nė vieno stiklo, viduje prikimšti žmonių ir naminių gyvūnų. Tuo tarpu iš aštuoniasdešimties automobilių, praleidusių naktį kolonoje Mariupolio prieigose, tik du važiuoja į patį miestą – jų ir kolonos vedlio. Visi kiti nusuka į aplinkinius kaimus ir miestelius.

Mariupolis juos pasitinka ištisomis gatvėmis sudegusių daugiaaukščių. Visur lavonai – pakelėse, autobusų stotelėse... O tie žmonės, kurie dar gyvi, atrodo lyg būtų zombiai. „Taikos sąlygomis,- sako Ana.- Pagalvotum, kad jie visi narkomanai. Žiūri žmogui į akis ir atrodo, kad jo ten nėra.“

Jie bando važiuoti link Mariupolio dramos teatro, kuris buvo subombarduotas, kol jie važiavo per Ukrainą, bet vietiniai sako, kad pravažiuoti ten neįmanoma. Ir tada jie nusprendžia apsistoti baptistų bažnyčioje, kuri yra netoli „Azovstalio“ gamyklos. Tiksliau, šios bažnyčios rūsyje, tapusioje slėptuve nuo bombų.

„Azovstalio“ artumas reiškia, kad jie pateko į pačią mėsmalę. Jiems atvykus, rūsyje žmonių dar nedaug, bet tą vakarą raketa pataiko į greta esantį keturiolikos aukštų daugiabutį. Pastatas užsidega, žmonės klykia, dega gyvi, šoka per langus... Išgyvenusieji atbėga slėptis pas juos. Rūsys pilnai užsipildo.

Mantas ir Ana ten praleidžia savaitę. Trumpomis atokvėpių nuo raketų atakų akimirkomis išlenda į paviršių ir greitomis kažką nufilmuoja. Pavyzdžiui, antai ten - žmogus, įstrigęs stoge, atblokštas sprogimo bangos. Nuo to laiko jis taip ir guli. Kito kaimyno stoge dar vienas kaimynas įstrigęs. Tiksliau, pusė kaimyno. Per tris namus jį čia atnešė. Tris dienas jis taip pragulėjo, kol namo šeimininkas, ištaikęs ramesnę akimirką, užlipo ant stogo, su lazda jį nudaužė žemyn, pakrovė į sodo karutį ir nuvežė į ano gimtąjį kiemą už trijų namų.

Vanduo tik šulinyje, kurį dar reikia pasiekti. Žmonės bėga prie šulinio, ten nustumia tuos, kuriems nepavyko – kitaip sakant, lavonus, kuriuos raketų skeveldros užmušė - ir, pasėmę vandens (jei pavyksta), strimgalviais bėga atgal.

Ir čia tik tai, kas žudo iš oro, galima sakyti, aklai – lemtis, kuri tave išsirinks arba ne. Bet mūšiai vyksta ir žemėje. Teritorija, kurioje jie slepiasi, nuolat eina iš rankų į rankas. Bažnyčios kiemas čia užminuojamas, nepaliekant jokių galimybių ištrūkti ten esantiems, čia vėl išminuojamas.

Išminavimas vyksta primityviai, nesismulkinant – atvažiavęs tankas tiesiog sušaudo kiekvieną atskirai sprogmenį. Vieną vakarą prie maldos namų atklysta girtas rusų kareivis ir pradeda šaudyti į tamsą. Išėjusi į kiemą Ana maldauja, kad jis iš ten pasitrauktų: rūsyje pilna civilių, kuriuos savo šaudymu jis paverčia gyvu taikiniu. Kareivis išeina. Po kelių valandų grįžta visiškai nuogas, beginklis ir peršauta koja. Ana sutvarsto jam koją, mainais išprašydama, kad jis ir vėl iš ten dingtų.

Aš daug kartų klausiau Anos, ar esant tame košmare, jiems nebuvo įsėlinusi mintis, kad visa ši kelionė buvo klaida, kad jie iš ten gyvi nesugrįš, ir Ana man kaskart atsakydavo: ne. Netgi po to, kai į maldos namus įsiveržę rusų kareiviai išrengė iki pusės visus ten buvusius vyrus (taip pat ir Mantą), parklupdė pirmame bažnyčios aukšte ir, tokiu būdu pasidarę iš jų gyvą skydą, iš kulkosvaidžių šaudė pro langus...

Netgi po to, jau gulėdami apsikabinę rūsyje, jiedu sakė vienas kitam: „kaip gerai, kad mes čia atvažiavome“. Nes ten esantys žmonės jiems guodėsi: „mus čia visi užmiršo“. Ir Mantas jiems sakė: „ne, visas pasaulis apie jus kalba“. Žmonėms sunku buvo tuo patikėti. „Visi mus užmiršo, mus metė,“- kartojo.

Suprantama, judviejų misija nebuvo likti ten amžinai. Jie turėjo ištrūkti, kad apie visą šį siaubą papasakotų pasauliui. Ir kai vieną rytą Mantas pasakė: toks jausmas, kad jau reikia kažkaip išvažiuoti - kad anksčiau tokio jausmo nebuvo, o dabar jis yra... atėjo rusų kareiviai ir išsivežė jų mersedesą.

Tada jie nusprendė: kad jau neteko mašinos, eis pėsčiomis. Anksti rytą, kai ten būna sąlyginai ramiau. Ir čia staiga su savo mikroautobusu atvažiuoja kolonos, su kuria jie įvažiavo į miestą, vedlys Aleksandras. O tai mariupolietis, kuris nuolat kursuoja ten ir atgal. Į Mariupolį jis atveža labdarą ir iš jo išveža žmones. Visą tą savaitę jis irgi slėpėsi kažkur rūsiuose, nes bombardavo be perstojo.

Ir vos tik jie, susikrovę daiktus, ruošiasi su juo išvažiuoti, atskridusi raketa pataiko į maldos namų stogą. Stogas užsidega, visi puola gesinti. Aleksandrą apima paniką. „Viskas!- šaukia jis jiems.- Daugiau nė sekundės nelauksiu“.

Jie išvažiuoja. Įkalbėję Aleksandrą drauge paimti tėvą ir dukrą iš sudegusio keturiolikaukščio. Tėvas pusiau paralyžuotas, jo žmona žuvo jo ir dukros akyse (tuo metu, kai pataikė raketa, ji virtuvėje kepė vištą).

Jie išvažiuoja. Bet dar ne iš Mariupolio, o tik į kitą jo dalį, pas Aleksandro motiną. Ten nepalyginamai ramiau. Jie jau gali išėję ant slenksčio be baimės sutraukt cigaretę. Ir jie atsipalaiduoja. Jiems atrodo, kad jie ištrūko. „O kare tai yra pati didžiausia klaida,- sako rydama gumulą Ana.- Reikėjo sulaukti, kol iš tikrųjų ištrūksime“.

Ir štai tas lemtingas kovo 27-osios rytas, kurio Ana sau niekada neatleis. Ji pabunda girdėdama Manto ir Aleksandro tylų pašnekesį už durų. Aleksandras kalba, kad reikia dar surinkti žmonių, kurie nori iš čia ištrūkti, bet mikroautobusas per didelis taikinys – reikia lengvojo automobilio. Einam, sako jis Mantui, pereisim per mano pažįstamus, rasim, kas paskolintų mašiną, surinksim žmones ir tada jau bandysim iš čia išsiveržti.

Mantas grįžta į kambarį. Ana dar guli po miegmaišiu, bet sako, kad viską girdėjo ir nori eiti kartu. „Nu kur tu eisi, lik čia, mes greitai“,- atsako jai Mantas. Pabučiuoja, užkloja jai kojas. Išeina.

Tai pirmas kartas per šią visą kelionę, kai Anos nebus šalia Manto.

Tą dieną Mantas negrįžo. Nei Mantas, nei Aleksandras. Į Aną jau braunasi nerimas, bet ji save dar ramina: jie tikriausiai pateko į raketų apšaudymą ir nutarė kažkur perlaukti. Mantas labai atsargus, o Aleksandras vietinis – abu jie žino kaip elgtis.

Kitą rytą Aną pažadina beldimas į vartelius. Ji išbėga, o ten - Aleksandras. Ana klausia: „kur Mantas?“ „Manto nėra. Nesidairyk.“ Rusai juos paėmė į nelaisvę. Aleksandrą ryte paleido, o Manto - ne. Mantą paliko laukti kažkokio viršininko, kuris nuspręs, ką su juo daryti. Aleksandras atrodo žvėriškai persigandęs, kalba kapotai, fragmentiškai. Greitomis susodina žmones į savo mikroautobusą ir išvažiuoja. Anai iš jo tepavyksta išgauti vieno juos suėmusių rusų kareivių slapyvardį, apytikslią vietą, kur juos laikė suimtus (Uosto rajone) ir kaip atrodė namas (dviaukštis).

Ji bėga į Mariupolio centrą. Net nežinodama, kas reiškia tas „uosto rajonas“ - pats Mariupolio jūrų uostas ar taip vadinasi mikrorajonas? Visas centras – ištisos susprogdintų daugiaaukščių kapinės: devynaukščiai, dvylikaukščiai, šešiolikaukščiai, kai kur netgi tenka spėlioti, kelių aukštų tai buvo pastatas. Bet jai reikalingas dviaukštis. Ryšio nėra, neveikia jokie „google maps“, o miesto ji nepažįsta. Belieka klausti žmonių ir bėgti iš vienos gatvės į kitą, kurios visos užverstos sprogimų nuverstais medžiais ir elektros stulpais. Ji visiškoje desperacijoje, blaškosi, kol staiga suvokia, kad atsidūrė pačioje fronto linijoje.

Mūšiai čia vyksta daugiaaukščių laiptinėse. Automatų ir kulkosvaidžių serijos skrieja iš visų pusių. Ji įbėga į vieną laiptinę, o ten ukrainiečių kariai - žiūri nustebę į Aną. Ana jiems nieko neaiškina. Supranta, kad ne jie Mantą suėmė. Tik paklausia, ar iš tos pusės nešaudo? Ukrainiečiai jai atsako: lyg ne. Ir Ana bėga toliau.

Akimis ieško dviaukščio pastato, o aplink vieni devynaukščiai, kol nauja šūvių serija jos nepriverčia slėptis jau kitoje laiptinėje. Čia jau rusų kareiviai – laiko rankose kavą ir netiki tuo, ką mato. Šokui praėjus, pratrūksta: „Tu ką, idiotė?! Kaip tu čia atsidūrei? Tavo laimei, kad ranka nebuvo ant užrakto, būtume iš karto sušaudę.“

Ana jų klausia, ar gali čia perlaukti šaudymą. Jie jai atsako: „Ne. Betgi tu jau čia...“. Šūviams aprimus, ji ima teirautis, kur čia dviaukštis pastatas, kuriame laiko suimtus. Tie atsako: „Mes tokio nežinom. Matai tą šešiolikaukštį kitoje gatvės pusėje? Paklausk, gal ten kas žinos.“ Ir Ana bėga per gatvę, jai vėl virš galvos švilpia kulkos.

Pasiekia šešiolikaukštį. Ten esantys rusų kareiviai šaukia jai: „Nesiartink!” “Aš civilė,- šaukia jiems Ana.- Ieškau savo suimto vyro...“ „Nesiartink! Arba sušaudysim. Eik nachui iš čia!”