Manau, kad į medžiotojų taikiklį patekau jau senokai dėl savo pernelyg laisvo ir įžūlaus elgesio (jų akimis - akiplėšiško). Apie pačius medžiotojus galiu pasakyti tik tiek, kad tai labai skirtingi žmonės, kuriuos vienija marginalumas ir aistra medžioti.
Kadaise jie buvo galingi, bet kažkuriame istorijos posūkyje viso to neteko ir medžioklė jiems padeda užsimiršti, vėl bent trumpam pasijusti stipriais.
Kol kas mūsų girios įstatymai vis dar draudžia tiesiog sumedžioti žvėrį, kuris tave erzina, tam reikia leidimo. Kad toks leidimas būtų išduotas, žvėris turi pats suklupti, padaryti ką nors tikrai žvėriško. Ir medžiotojai kantriai to laukė, bet čia įvyko akibrokštas: žvėriui buvo skirta Nacionalinė premija. Tapo aišku, kad laukti ilgiau nebegalima: po tokio girios įvertinimo gauti leidimą jį sumedžioti bus vis sunkiau ir sunkiau.
Manau, jie permąstė keletą variantų, kaip tą žvėrį prigriebti ir savo neapykantą jam išplatinti girioje. Vienas jų buvo tas, kad žvėris karts nuo karto yra lakstęs į Rusiją ir ten net apdovanotas už savo įtartinus darbus. Medžiotojams, aišku, norėjosi, kad jis ten būtų apdovanotas Kremliaus, bet, deja, žvėrį įvertino rusų teatralų bendruomenė, labiausiai iš visų tenykščių meno bendruomenių oponuojanti režimui.
Be to, ir pats žvėris ne kartą viešai yra staugęs ant Kremliaus, o taip pat aršiai gynęs ten pjudomą kitą žvėrį - Kirilą Serebrennikovą, kurio medžioklės leidimą išdavė Kremlius.
Atmetę šį ir kitus variantus, medžiotojai nutarė, kad vienintelis būdas sudoroti nekenčiamą žvėrį yra senas ir kartą jau išbandytas: prikeliant iš užmaršties jo romaną „Žali“, už kurį prieš šešioliką metų šis tuomet dar jaunas žvėris jau buvo pjudomas, bet pabėgo į girią.
Surankioję senas strėles, kuriomis anuomet buvo šaudoma, jie pabandė vėl jomis šaudyti. Šūviai nebuvo sėkmingi: ne tik nepataikė į žvėrį, bet ir nesukėlė laukiamo triukšmo. Reikėjo rimtesnio ginklo. Tada jie surado žmones, kurie kadaise šioje girioje garbingai kovojo prieš Kremliaus šunis, ir nutarė juos įtikinti, kad „Žali“ tą jų kovą apjuodino. Pateikė jiems keletą iš konteskto ištrauktų sakinių, prieš tai juos labai apgalvotai apkarpę. Garbingi girios kariai tuo patikėjo ir stojo į medžiotojų pusę.
Maždaug toks yra alegorinis mano visos šios situacijos matymas: Nacionalinė premija yra pretekstas, „Žali“ – tik priemonė, o tikslas – atkeršyti už tam tikrus mano veiksmus ir nuomones, tuo pačiu parodant kitiems, kad nedrįstų ko nors panašaus pakartoti. Kodėl manau, kad už Seimo kalbėjuso partizano nugaros stovėjo kažkas nematomas? Dėl epiteto: „literatūrinis vandalas“, aiškiai apeliuojant į mano kūrybos kontekstą, į tai kad spektaklyje „Išvarymas“ ryškiausia žvaigždė yra būtent personažas Vandalas. Ir tas, kuris įdavė partizanui šį epitetą, manau, netgi norėjo tokiu būdu likti nematomai matomas. Jis taip save užšifravo - kaip Mažvydas „Katekizmo“ pratarmės achrostike.
Bet ginklas suveikė, šūvis sukėlė triukšmą. Dabar jau buvo galima perduoti visą šį pjudymą į kieno nors kito rankas ir likti dar mažiau matomiems. Geriausiai simboliškai tam tiko partizano duktė, kuri, be to, yra ir politikė, siekianti posto artėjančiuose rinkimuose. Taigi drauge tai tapo ir jos viešųjų ryšių kampanija: įsikabinti į labiau už save žinomą asmenį ir, platinant neapykantą jam, joti ant jo į šiuos rinkimus. Man tai visiškai naujas ir turbūt pats purviniausias politiko piaras, kokį esu matęs, o tuo labiau patyręs savo kailiu. Kalbant apie simboliką, ji čia daugmaž tokia: priešpastatyti šios moters šeimos kančios istoriją oponento šeimos istorijai. Ji yra kankinio duktė, vadinasi, aną galima drąsiai apšaukti budelio sūnumi. Šiuo atveju, suprask, stribo.
Suprantama, niekas čia net nesiruošė vargintis ir domėtis mano šeimos istorija, tai yra atlikti bent elementarius namų darbus. Juolab, kai ji tokia, su kokia mažai kas galėtų varžytis šioje kančių rungtyje: mano seneliai kalėjo tremtyje devyniolika metų. Devyniolika! Buvo nuteisti dvidešimčiai, bet metais anksčiau paleisti.
Ten gimė mano mama ir mirė jos brolis, liko tremtinių kapinėse. Ir kai išgyvenę šeimos nariai bandė sugrįžti į savo buvusį kaimą, jų nusavintų žemių kolūkio pirmininkas pasakė: „tik pabandykit, ištremsim ir antrą kartą“. Taip jie atsidūrė Vilniuje, kur juos priglaudė mano senelės brolis. Keturiolika – tiek žmonių, iš kurių dalis buvo nuolat klykiantys kūdikiai, ketverius metus gyveno trijų kambarių bute. Visą likusį sovietmetį jie slėpė nuo aplinkinių faktą, kad buvo ištremti.
Ir netgi žlugus šiai siaubo imperijai niekada nebandė atgauti savo prarastų žemių ar reikalauti kokių nors kompensacijų. Tai ar jūs rimtai manot, kad turėdamas tokią šeimos istoriją aš galėčiau simpatizuoti tiems sovietų budeliams arba juodinti tuos, kurie prieš juos kovojo? Jei neturite laiko perskaityti knygos, kurią teisiate, bent įliskit į internetą ir paskaitykit, ką aš viešai kalbu šia tema. Sakau tai visiems tą skausmą ir kančią eksponuojančių organizacijų vadams, kurių nė vienas, matyt, yra pats sau organizacija. Mano šeimos nariai niekada nepriklausė jokiai panašiai organizacijai, jie stengėsi pamiršti tą išgyventą košmarą, net krūpčiodavo nuo mano raginimų aplankyti prarastą kaimą. Todėl aš visada buvau itin skeptiškas tokių organizacijų atžvilgiu. Dar labiau skeptiškas tapau dabar, kai pamačiau jūsų metodus, kuriais jūs susidorojate su kitaminčiais. Jie, aišku, labai primityvus, nes jūs viso labo varovai, tikrieji medžiotojai laukia krūmuose.
Štai kokie tie jūsų veiksmai: pirmiausia jūs surašote skundą visiems aukščiausiems Lietuvos vadovams su krūva niekaip neargumentuotų kaltinimų, kaip antai: „Ivaškevičiui partizanai, jų vadai – tai girtuokliai, iškrypėliai, žmogžudžiai, mergišiai.“ Rašote visa tai lengva ranka, nes esate įpratę, kad į šiuos jūsų skundus niekas niekada rimtai nereaguoja. Bet čia įvyksta stebuklas, jie praslįsta į rimtąją žiniasklaidą. Toks šansas jums pasitaiko kartą per šimtą metų, taigi reikia jį išnaudoti. Tiesa, yra viena nedidelė problema: nė vienas iš jūsų nėra tos knygos perskaitęs, bet argi tai jus sustabdys. Jūs susirenkate Seime ir visu kolektyvu bandote ją skaityti.
Šiaip ne taip įveikiate pirmuosius aštuonis įžangos puslapius. Apie girtuoklius, žmogžudžius ir mergišius ten nėra net užuominos, kiek jūs tą knygą bevartytumėt, bet štai žodis „iškrypėliai“ yra. Jis jums ne visai tinkamame kontekste, taip partizanus knygoje mato priešas, atsiųstas jų sunaikinti. Betgi kontekstas toks daiktas, kurį galima koreguoti, reikia tik mokėti atsikirpti citatą. Jūs darote „op“ ir atsikerpate – būtent tiek, kiek jums reikia. Ir štai jums iškeptas žvėris Ivaškevičius, jo žvilgsnis į šitą karą: ,,Eilinis žmogus, nekaltas, kad gimė rusas, nors tai reiškia ne vien tik tautybę, ketvertą metų buvo naudojamas kaip patrankų ir tankų mėsa. Ir štai jis, tas rusas, toji mėsa, bando vėl būti žmogumi. Jis laimėjo didžiausią pasaulyje karą, jis eina per savo miestą, nes jis tą miestą apgynė. Ir staiga jį pasiekia gandas, kad kažkur jo šalies pakrašty esama išsigimėlių, užsimaniusių dar pakariauti.“
O jeigu taip imtume ir atidengtume bent truputį to, kas yra jūsų uždengta. Tik du prieš tai esančius sakinius. Štai kas įvyktų: „Ir dar. Žvilgsnis į šitą karą – visai iš priešingos pusės. Eilinis žmogus, nekaltas, kad gimė rusas, nors tai reiškia ne vien tik tautybę...“ – visa kita taip pat, kaip jūsų „atkirpime“.
Lenkiu prieš jus galvą: jūs išradote visiškai naują būdą, kaip triuškinti oponentus. Šitaip traukant iš konteksto frazes ir sakinius galima įrodyti ką tik nori, apkaltinti bet kurį rašytoją, kad jis yra žmogžudys, pedofilas, savo tėvynės priešas – tiesiog neišsemiamos galimybės. Ir jūs ties tuo nesustojate, kuriate toliau. Naujausias jūsų išradimas: priskirti oponentui žodžius, kurių jis nėra pasakęs, o tada ištransliuoti juos Lietuvai.
Štai taip mane viešai „cituoja“ ta pati partizano duktė: „LRT studijoje jis pasakė: aš nematau čia didelio pasiaukojimo partizanų.“ O kitą rytą interpretuodamas šiuos žodžius jau kala prie kryžiaus vyskupas: „Mane pritrenkė jo mintis, kad partizanai – jokie didvyriai. Baisi mintis: visi žuvusieji už Lietuvos laisvę – ne didvyriai. Tai tiesiog spjūvis į veidą visiems Laisvės gynėjams, pasityčiojimas iš jų.“
O dabar vėl imkim ir atidenkim mano tikrąją frazę LRT studijoje, iš kurios jūs padarėte šį sugedusį telefoną: „Mes iš tikrųjų šiandien esam tiek suherojinę tuos žmones, kad nebeasocijuojame savęs su jais, tai jau yra kažkokie žmonės iš kitos epochos - mūsų praeities milžinai. Mums, skaitytojams, duodama suprasti, kad mes tokie niekada nebūsime, tai yra išnykę lietuviai. Bet taip nėra. Aš manau, jei kažkas panašaus atsitiktų šiandien, lygiai taip pat žmonės, esantys čia LRT, vaikštantys mūsų gatvėmis, būtų pasiryžę tokiems žygiams.“
Kaip įmanoma taip iškraipyti mintį ir visiškai apversti jos prasmę? Knyga nelengva, ją tikrai ne kiekvienas gali įveikti, bet negi jūs nepajėgūs suvokti net tokio elementaraus šnekamojo teksto? Aš tikrai tuo netikiu. Vadinasi, jūs tai darote tyčia, piktybiškai. Noriu tik jus įspėti, kad šis išradimas nėra visiškai naujas, jis turi pavadinimą: Šmeižtas. Arba Neapykantos asmeniui kurstymas.
Kita vertus, man, aišku, turėtų būti garbė, kad kažkas Lietuvos Seime susirenka ir valandų valandas analizuoja pirmus aštuonis mano seno romano puslapius. Todėl noriu šiek tiek jums padėti, paaiškindamas, kas apskritai yra romano Įžanga. Tai koncentruotas, intriguojantis kūrinio konteksto aprašymas, kuris skirtas „užkabinti“ skaitytoją, kad šis po to leistųsi į tą ilgą kelionę ir perskaitytų visą knygą. Jums turbūt sunku patikėti, kad knygos apie Lietuvos partizaninį karą adresatas galite būti ne tik jūs, puikiai išmanantys istorinį kontekstą, bet ir žmogus iš ateities, jau to konteksto nežinantis, ar koks nors vakarietis skaitytojas, kuris visiškai nieko nenutuokia ne tik apie šį karą, bet apskritai tik vakar išgirdo, kad egzistuoja tokia šalis Lietuva ir lietuvių tauta. Ir tam, kad jis užsimanytų skaityti ir gilintis, tu turi pasitelkti jo paties klišes, jo istorijos štampus, o tada juos perstumdyti jo galvoje taip, kad jam visa tai pasirodytų įdomu.
Ir dar. Kad jau pradėjote taip atidžiai skaityti, nepatingėkite, perskaitykite knygą iki galo. Dar nė vienas ją perskaitęs žmogus, tai yra, ne pavartęs, o perskaitęs visą, nėra pasakęs, kad joje tyčiojamasi iš partizanų. Ši knyga gali nepatikti, erzinti, pasirodyti nepakankamai dvasinga, jeigu norit, neetiška, nes realiems asmenims priskyriau savo sufantazuotus pokalbius, pavaizdavau jų meilės scenas, nebūdamas viso to liudininku. Rašiau ją tuo metu, kai ši tema nebuvo „pakilime“, kokiame ji yra dabar, ir man norėjosi parašyti grožinę knygą apie partizaninį karą, kuri būtų patraukli mano kartai. Bet sakyti, kad „Žali“ apjuodina, paniekina, šmeižia partizanus arba dar daugiau: idealizuoja stribus, gali tik knygos neskaitęs arba sutrikusios sąmonės žmogus. Ar galėjau ten neminėti tikrų partizanų vardų?
Turbūt taip. Bet tada man norėjosi parašyti knygą būtent apie Joną Žemaitį. Tuos trejus metus, kol rašiau, aš pats buvau su juo susitapatinęs, mintimis gyvenau jo gyvenimą bunkeryje ir Fontemblo, užpildydamas jo biografijus tarpus, apie kuriuos nėra žinoma, savo vaizduote.
Norėjau, kad skaitytojas jį pamatytų gyvą ir pamiltų kaip žmogų, o ne tik gerbtų kaip didvyrį. Ir po viso to jau man nekilo ranka ištrinti jo vardą ir vietoj to įrašyti kokį nors išgalvotą. Nekilo dar ir dėl to, kad prieš dvidešimt metų, kai šis romanas buvo pradėtas, didžioji Lietuvos gyventojų dalis apskritai nežinojo, kas yra Jonas Žemaitis, jau nekalbant apie kitus mūsų partizaninio karo vadus, o tuo labiau eilinius. Tuo metu tai buvo šlovinga, bet visiškai nuasmeninta kova ir aš naiviai įsivaizdavau, kad tokiu būdų galiu pamėginti prikelti jų vardus bent jau literatūroje. Ar ir dabar naudočiau tikruosius vardus? Tikrai - ne.
Dabar aš apskritai nerašyčiau romano šia tema, nes jūs mums aiškiai parodėte, kad ji yra jūsų – artimųjų, šeimos narių, visų tų mįslingų organizacijų – ir bet koks pašalietis, kuris įsiverš į šią erdvę, bus sutiktas ugnimi. Norėčiau klysti, bet bijau, kad joks jaunas ateities rašytojas, kuris galėtų papasakoti apie šį karą savo kartai tos kartos kalba, daugiau šios temos nelies, nes žinos, kad ji yra saugoma, o įsiveržėliai baudžiami. Žinoma, bus grafomanų, kurių knygomis jūs žavėsitės, turbūt išeis dar viena kita monografija, bet tai anaiptol ne tas pats. Tema turi būti laisva, norint, kad ji gyventų ir nuolatos atsinaujintų. Deja, jūs ją užrakinote ir naudojate tik savo asmeniniams poreikiams. Tokiu būdu jūs tuos žmones nužudote antrą kartą, įkalindami jų atminimą savo suvokime.
Tikiuosi, supratot metaforą.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.