Visuotinio dėmesio C. Elkins susilaukė išleidusi pirmąją knygą Imperial Reckoning: The Untold Story of Britain’s Gulag in Kenya (2005), kuri 2006 m. pelnė Pulitzerio premiją. Girdamas autorę premijos komitetas rašė: „Tai aukščiausio lygio istorija: kruopščiai ištirta, puikiai parašyta ir sukrečiamai dramatiška.“ Tačiau knyga supriešino mokslininkus, nes atskleidė vieną bjauriausių imperijos skyrių – Mau Mau sukilimo malšinimą bei sisteminį kolonistų žiaurumą. Tad vieni gyrė C. Elkins už sulaužytą „tylos kodeksą“, slopinusį diskusijas apie britų valdžios smurtą, o kiti kritikavo, kad jos faktai pagrįsti abejotinais liudijimais. Vis dėlto, tai padėjo pagrindą teisinei bylai, kuri paneigė faktą, kad britai, priešingai nei prancūzai ar belgai, iš kolonijų pasitraukė taikiai.
Britanijos įtaka Kenijoje prasidėjo 1888 m., kai škotų verslininkas Williamas Mackinnonas įsteigė Britų Rytų Afrikos kompaniją (IBEAC). Ji administravo 240 km pakrantės ruožą nuo Džubos upės per Mombasą iki Vokietijos Rytų Afrikos. Tačiau 1895 m. kompanija žlugo, todėl Britanijos Užsienio reikalų ministerija teritoriją paskelbė protektoratu, kuris 1920 m. tapo Kenijos kolonija. Būtent tada Didysis lūžių slėnis ir aplinkinės aukštumos virto išskirtinai baltųjų zona, ten įsikūrė didžiulės kavos plantacijos, kur pagrindinė darbo jėga buvo kikujai (didžiausia etninė Kenijos grupė). O anksčiau gyvenę vietiniai išstumti į rezervatus. Maža to, nuolatinis britų kariuomenės smurtas įplieskė konfliktus, pvz., Nandžių maištą (1895–1905 m.), Giriamų sukilimą (1913–1914 m.). Pirmieji naujakuriai atvyko 1902 m. vykdydami gubernatoriaus Charleso Elioto planą, anot kurio, jų kuriama ekonomika turėjo apmokėti Ugandos geležinkelio tiesimą. Per ateinančius dešimtmečius britų vyriausybė dar labiau sustiprino žemės kontrolę, versdama etninius gyventojus tapti „samdomais darbininkais“.
