Marius Vyšniauskas. Juodoji Winstono Churchillio asmenybės pusė. Didvyris ar monstras?

Turbūt nerastume žymesnės XX a. asmenybės už Didžiosios Britanijos ministrą pirmininką serą Winstoną Churchillį. Tai buvo įkvepiantis valstybės veikėjas, rašytojas, oratorius bei lyderis, vedęs Britaniją į pergalę Antrajame pasauliniame kare. Daugeliui britų jis reiškia triumfą, kai tenka susidurti su bet kokio masto sunkumais. Pasak istoriko Samo Dalrymple’o, „Churchillis simbolizuoja nedidelės Britanijos gebėjimą nugalėti nacizmą ir išgelbėti pasaulį.“ Tad jo heroizmas atsispindi net populiariojoje kultūroje – nuo „Jaunojo Indianos Džounso kronikų“ (angl. The Young Indiana Jones Chronicles) iki „Birmingamo gaujos“ (angl. Peaky Blinders). 2002 m. BBC apklausoje jis nominuotas „didžiausiu visų laikų britu“.

Tačiau W. Churchillio biografija kupina juodų dėmių, kurios skaldo visuomenę. Per 2020 m. „Black Lifes Matter“ protestus Londone greta parlamento rūmų stovintis jo paminklas aprašinėtas grafičiais, o kitais metais skulptūra Edmontone (Kanadoje) aplieta raudonais dažais.

Kanados politikos analitikas Najibas Juttas socialiniame tinkle „X“ ragino W. Churchillio skulptūrą perkelti į muziejų, kur „būtų tinkamai įamžintos jo pažiūros ir žiaurumai“. Tuo tarpu Lietuvoje šį politiką daugelis laiko Vakarų demokratijos įvaizdžiu, visiškai nesusimąstydami (galbūt trūkstant žinių) apie jo „indėlį“ pasauliui. Tai 2020 m. rugsėjį įrodė mano pokalbis su Vilniaus universiteto profesoriumi Vytautu Kasiulevičiumi, kuriam socialiniame tinkle „Facebook“ raginant „bent jau kartais skaityti Čerčilį“, aš paklausiau, „kurį Čerčilį skaityti? Tą, kuris gynė britus nuo nacizmo, bet pardavė dalį Europos Stalinui, ar tą, kuris Bengalijoje sukėlė milžinišką badą?“ Į ką bemat atkirsta: „pirmiausia, skaityti Čerčilį, o ne rusiškos propagandos Čerčilio interpretacijas, kad neužsibūti Bengalijoje.“