Tačiau W. Churchillio biografija kupina juodų dėmių, kurios skaldo visuomenę. Per 2020 m. „Black Lifes Matter“ protestus Londone greta parlamento rūmų stovintis jo paminklas aprašinėtas grafičiais, o kitais metais skulptūra Edmontone (Kanadoje) aplieta raudonais dažais.
Kanados politikos analitikas Najibas Juttas socialiniame tinkle „X“ ragino W. Churchillio skulptūrą perkelti į muziejų, kur „būtų tinkamai įamžintos jo pažiūros ir žiaurumai“. Tuo tarpu Lietuvoje šį politiką daugelis laiko Vakarų demokratijos įvaizdžiu, visiškai nesusimąstydami (galbūt trūkstant žinių) apie jo „indėlį“ pasauliui. Tai 2020 m. rugsėjį įrodė mano pokalbis su Vilniaus universiteto profesoriumi Vytautu Kasiulevičiumi, kuriam socialiniame tinkle „Facebook“ raginant „bent jau kartais skaityti Čerčilį“, aš paklausiau, „kurį Čerčilį skaityti? Tą, kuris gynė britus nuo nacizmo, bet pardavė dalį Europos Stalinui, ar tą, kuris Bengalijoje sukėlė milžinišką badą?“ Į ką bemat atkirsta: „pirmiausia, skaityti Čerčilį, o ne rusiškos propagandos Čerčilio interpretacijas, kad neužsibūti Bengalijoje.“