XIX a. viduryje rusų skverbimasis į Vidurinę Aziją ir britų dominavimas Pietų Azijoje įtvirtino dviejų imperijų konkurenciją, kurių buferine zona tapo Tibetas, Afganistanas ir Iranas. Tuo metu Tibetas buvo vienintelė Himalajų valstybė, nepaliesta britų armijos. Be to, apie ją žinota palyginti nedaug. Tai buvo paskutinė pilka dėmė pasaulio žemėlapyje. Pirmieji šaltiniuose minimi europiečiai, portugalų jėzuitų misionieriai António de Andrade ir Manuelis Marquesas, čia pasirodė tik 1624 m. Tačiau neilgai trukus Tibetas europiečiams užvėrė sienas, o pirmasis anglas, 1811 m. pasiekęs sostinę Lasą, buvo Thomasas Manningas.
Rusija į šią valstybę įžengė „Didžiojo žaidimo“ metu. Ekspedicijas čia rengė geografas Nikolajus Prževalskis, nors Centrinio Tibeto ir nepasiekė. Galop Sankt Peterburgo mokslų akademija ir Užsienio reikalų ministerija atkreipė dėmesį į buriatų bei kalmukų piligrimystės į Tibetą paprotį. 1899 m. ten išsiųstas buriatas Gombožabas Cybikovas, kuris tapo pirmuoju Lasos fotografu (fotoaparatą slėpė budistinio malūnėlio viduje). Jo pėdomis sekė kalmukas Ovšė Norzunovas. Tiesa, jiems itin padėjo buriatų vienuolis Agvanas Doržijevas, kuriam Tibeto politikoje buvo lemta atlikti išskirtinį vaidmenį.
Nuo XVIII a. pradžios, kai Tibetą užkariavo Kinijos imperija, šalis susidūrė su didžiuliais sunkumais jos ribotai vietinei autonomijai; ypač 1792 m., Kinijai tapus oficialiu krašto siuzerenu. Čingų dinastija rūpinosi, kad Dalai Lamos nesulauktų tinkamo amžiaus pasaulietinei valdžiai įgyti ir mesti jai iššūkį. Be to, Tibetas konfrontavo su Nepalu, kuriame dominuojantys gurkos vykdė karines intervencijas. O kur dar Britų Indija! 1890 m. Kinija ir Britanija sudarė Kalkutos konvenciją, kuria Čingai pripažino britų protektoratą Sikime (istorinėje Tibeto provincijoje, atplėštoje Nepalo) bei nustatė Sikimo–Tibeto sieną. Po kelerių metų sutartis papildyta punktu, įpareigojančiu Tibetą prekiauti su britais. Tibetiečiai sutarties nepripažino, nes kinai derėjosi su jais nepasitarę. Nepaisant to, Himalajų šaliai iškilo egzistencinė dilema. Kaip 1920 m. Britanijos atstovui serui Charlesui Alfredui Bellui prisipažino XIII Dalai Lama, „jis visada bijojo, kad britai norėjo aneksuoti Tibetą ir, jei šiems būtų pavykę, budizmui kiltų pavojus.“ Taigi ieškodami būdų, kaip atsverti susidariusią riziką, tibetiečiai ėmė plėsti ryšius su kitomis šalimis, įskaitant Rusiją. Būtent tada arenoje šmėstelėjo buriatų vienuolis.
Buriatas A. Doržijevas gimė netoli Ulan Udė, į rytus nuo Baikalo ežero. Nuo XVII a., kai Rusija užvaldė Vakarų Sibirą, ji nesustojo plėtusi savo įtakos į rytus, statydama fortus Baikalo regione. Tai suerzino Čingus, kurie suaktyvino politiką Mongolijos, atskyrusios naujas rusų ir kinų valdas, atžvilgiu. Įsiplieskusį karinį konfliktą užbaigė Nerčinsko (1689) ir Kiachtos (1727) sutartys, pagal kurias Baikalas ir Užbaikalė tapo Rusijos dalimis, o Mongolija – Kinijos provincija. Kitaip tariant, iki XIX a. vidurio nustatyta stabili dviejų imperijų siena, o mongoliškai kalbančios etninės grupės atskirtos. Vis dėlto Gelugpos (įtakingiausios Tibeto budizmo mokyklos, vadinamos „geltonkepurių“) budizmą praktikavę buriatai suvokė savo išskirtinį mažumos statusą Rusijoje. Nors buvo izoliuoti, jie laikė save didesnės religinės, kultūrinės lamaistų bendruomenės, besidriekiančios nuo Užbaikalės iki religinio centro Tibete, dalimi.
Taigi A. Doržijevas, pasiryžęs tęsti religines studijas, devyniolikos metų išvyko į Lasą, kur įstojo mokytis į Drepungo vienuolyno Gomango mokyklą. Su pertraukomis per trumpą aštuonerių metų laikotarpį jis įgijo budizmo studijų gešės titulą (vakarietišką daktaro laipsnį). Šiuo gyvenimo etapu A. Doržijevas, tarpininkaujant jo mokytojui, suartėjo su Dalai Lama, tapdamas šio disputų partneriu, o vėliau diplomatu.
Tačiau pasaulis už Tibeto sienų keitėsi. Įtikinęs jaunąjį Dalai Lamą, kad tai pasitarnaus Tibeto interesams, A. Doržijevas užmezgė diplomatinius santykius su Rusija. Tibetiečiai beveik nieko nežinojo apie šią šalį, todėl buriatas, anot amerikiečių istorikės Helen Hundley, suskubo aiškinti, jog „mitinė Šambalos karalystė, kurios valdovas esą išgelbės budizmą, iš tiesų yra Rusija.“ Tad 1898 m. XIII Dalai Lama išsiuntė A. Doržijevą į Sankt Peterburgą, kur šis, kunigaikščio Espero Uchtomskio dėka, susitiko su imperatoriumi Nikolajumi II. Kitos išvykos surengtos 1900–1901 m. A. Doržijevas buvo patikintas, kad Tibeto kariuomenė prireikus sulauktų Rusijos karinės pagalbos. Be to, į Lasą parvežta „rusiškų ginklų bei amunicijos“. Kaip vėliau teigė britų diplomatas Cecilis Spring‘as Rice‘as, toks Rusijos aktyvumas kilo dėl caro romantiško susižavėjimo Rytais, kur šis nelaikytas tironu, o „baltuoju caru“ (Bodisatvos reinkarnacija). Tuo naudodamasis, A. Doržijevas ėmė steigti Rusijoje budistinius vienuolynus.
Nors tibetiečiai turėjo grynai savų interesų (siekė apsaugos nuo britų ir susilpninti Kinijos gniaužtus), istorikai įsitikinę, kad A. Doržijevas brandino platesnius užmojus. Tai iliustruoja jo diskusijos regioninėje Sibiro spaudoje su buriatų inteligentija dėl krypties, kurią ateityje turėtų pasirinkti Buriatija. Kaip pan-budistas ir pan-mongolistas vienuolis rekomendavo sujungti visus budistus (nuo Baikalo iki Tibeto) į vieną darinį, kuris egzistuotų caro globoje, o ne kurti nepriklausomą pasaulietinę Buriatijos valstybę. Manyta, kad budistų bendruomenei Rusijoje būtų garantuotas didesnis saugumas. Tai užtikrino Nikolajus II: „Rusijos budistai gali jaustis kaip po galingo erelio sparnu.“ Caras planavo sukurti „didžiąją budistinę konfederaciją“, pagrįstą kultūrine ir ekonomine Tibeto bei Mongolijos įtraukimo į Rusijos imperiją perspektyva. O jo frazė „Rusija turi augti kartu su Azija“ atspindėjo gilų įsitikinimą, kad reikia toliau skleisti įtaką Rytuose.
Tačiau Rusijos piliečio veikla Tibete sukėlė nerimą Britų Radže. „Didžiojo žaidimo“ laikais niekas neįsivaizdavo, kad ne europiečiai galėtų regzti planus arba imperijos gyventojas atstovautų priešingus jo tėvynei tikslus. Taigi nieko keisto, kad britai A. Doržijevą laikė „Rusijos agentu vienuolio drabužiais“.
Informaciją apie įtakingą buriatų vienuolį britai gavo iš rusų bei japonų žiniasklaidos. Pirmasis į Tibetą nuvykęs japonas Ekai Kavaguči gana išsamiai pristatė A. Doržijevo veiklą savo tibetiečių kalbos ir kultūros mokytojui bengalui Saratui Čandrai Dasui, kuris taipogi buvo britų šnipas. E. Kavaguči straipsniai Japonijos spaudoje ir memuarai liudijo ne tik A. Doržijevo teorijas apie Rusiją, bet jo paskyrimą Tibeto karo ministru ir rūpestį arsenalo sukūrimu Lhasoje. Be to, japonas nurodė, kad buriato agitacija yra nesuderinama su tibetiečių visuomenės požiūriu. Britų žurnalistas Edmundas Candleris vadino A. Doržijevą „didžiausiu intrigantu ir avantiūristu“.
Kitas veiksnys, kėlęs nerimą Britanijai, buvo greita rusų ekspansija. Sėkminga Vidurinės Azijos aneksija, Amūro ir Usūrio teritorijų okupacija – 1860 m., persikėlimas į Liaodongo pusiasalį (dabartinė Kinija), kur iki XX a. vidurio rusai laikė karo laivus, – 1890 m., bei aktyvi veikla Mandžiūrijoje patvirtino faktą apie nepasotinamą Rusijos imperijos apetitą ir britų išgąstį, kad Indija bus apsupta.
Negana to, britų naujienų pranešimuose teigta, kad rusai su kinais derasi dėl įslaptinto sandėrio sudarymo. Prieš tapdamas Indijos vicekaraliumi Georgas Curzonas keliavo po neseniai Rusijos aneksuotas teritorijas Vidurinėje Azijoje, siekdamas įvertinti pavojaus mastą. Remdamasis asmeniniais pastebėjimais, britas priėjo prie išvados, kad Rusija sėkmingai prijungia žemes, tačiau po aneksijos ten kyla administracinių problemų. Tai šiek tiek ramino, bet G. Curzonas neabejojo, kad Rusija plėsis toliau, nebent bus sustabdyta.
Taigi 1903 m. Britų Indijos vyriausybė nusprendė įsiveržti į Tibetą, motyvuodama tuo, kad juos įžeidęs „arogantiškas priešiškumas“, nors „uždara šalis“ jų visiškai nedominanti. Esą priešiškumas juos suerzinęs labiau nei „rusų intrigos“. Dar 1902 m. prašydamas Britanijos imtis veiksmų Nepalo atstovas pulkininkui Charlesui Withersui Ravenshaw citavo E. Kavaguči surinktą informaciją, o jau po žygio savo memuaruose armijos chirurgas škotas Laurence‘as Waddellas konkrečiai kaltino A. Doržijevą dėl misijos būtinybės.
Vienaip ar kitaip, 1903 m. gruodį generolo Davido MacDonaldo ir pulkininko Francis‘o Younghusbando vadovaujamos britų pajėgos kirto sieną, einančią per Tibeto plokščiakalnį, ir pasuko link Lhasos. Istorikas Charlesas Allenas pavadino žygį „visiškai fiktyviu“, nes Tibetas reiškė ne tik vartus į Kiniją, bet ir Indijos apsaugą. Britų pajėgos, kurias daugiausia sudarė sikhų ir gurkų pėstininkai, įsiveržė į šalį po to, kai jos lyderiai atsisakė tartis, ir įtraukę juos mūšin visiškai sutriuškino pranašesnėmis technologijomis. Per maždaug 16 mūšių tibetiečiai neteko 3 tūkst. vyrų, o britai – vos kelių dešimčių.
Įsiveržusios armijos žiaurumas nestebino. Aptikęs vienuolyne paslėptus grūdus, britų karininkas „sugriebė abatą už drambloto kaklo, parklupdė ant kelių ir bedė jo nosį į grūdus“, o leitenantas Arthuras Hadowas po mūšio skundėsi: „man taip nusibodo skerdynės, kad nutraukiau ugnį, nors generolas, matyt, norėjo jų didesnių.“
Beje, žygiuojant per šalį nepastebėta jokių Rusijos agentų ar ginklų, tačiau E. Kavaguči netikslumai ignoruoti.
Kartu su armija keliavęs chirurgas bei tikras Tibeto kultūros ekspertas, 1892 m. mėginęs pasiekti Lhasą, L. Waddelas atsidūrė misijoje įtikinęs vyriausybę, kad žygis bus „unikali galimybė <...> iš tos uždaros žemės įsigyti rankraščių ir knygų, kurių taip reikalauja Vakarų mokslininkai.“ Tačiau jo profesionalumas nederėjo su nepagarba tautai. Budizmą jis apibūdino kaip „parazitinę ligą <...> apsiaustą siaubingomis velnio garbinimo formomis“, o gyventojus „panašesnius į šiurpius gnomus nei žmogiškas būtybes“.
Sužinojęs apie įsiveržusius priešus Dalai Lama pasitraukė iš Lhasos į Urgą (dabartinį Ulan Batorą), todėl sostinę pasiekęs F. Younghusbandas privertė Tibeto pareigūnus sudaryti nelygią „Lhasos sutartį“. Ja bandyta Tibetui primesti ypatingus prekybos santykius, mokėti didžiules kompensacijas už tai, kad privertė britus pradėti tokį žygį, ir uždrausti megzti ryšius su bet kokia kita užsienio galia. Vis dėlto susitarimas pasirodė neveiksmingas, nes pakenkė britų santykiams su Rusija bei sukūrė politinį vakuumą, kurį užpildė Kinija; jos padarinius jaučiame net šiandien.
Vienintelė sfera, kur britai sulaukė pranašumo, buvo karo grobis. Dėl invazijos Britaniją užtvindė paauksuotos ir žalvarinės Budos statulos, tapyti ritiniai, tankos (budistiniai piešiniai, tapyti ant audeklo), šlaunikaulio trimitai, žalvariniai dubenys, lamų rūbai, gintaras, deimantai, auksinės karūnos, tigrų kailiai ir kt.
Oficialiai plėšikavimas buvo uždraustas. Laiške žmonai karys Georgas Prestonas rašė, kad norėtų jai atsiųsti truputį grobio, bet „egzistuoja itin griežti įstatymai“, ir pridūrė, kad du Kalniečių pėstininkai atsidūrė karo teisme po to, kai buvo sučiupti turintys paauksuotų atvaizdų, pagrobtų iš moterų vienuolyno. Vis dėlto leitenantas Thomasas Carey‘is užsiminė pavydėjęs Kalniečių pėstininkams, nes šie „beveik kiekvieną gyvenimo dieną linksminasi, kariauja ir renka grobį.“ Taigi realybė nuo oficialios politikos skyrėsi. Įstatymai, draudę plėšti vienuolynus, negaliojo tuomet, jei „šie šaudė ir priešinosi“.
Pats L. Waddellas kaupė turtus, remdamasis karaliaus Jurgio III laikais išleistais keliais parlamentiniais įstatymais dėl karo grobio taisyklių. Siekiant motyvuoti kariuomenę, plėšikavimas vertintas kaip teisingas atlygis už pergalę. Komitetas katalogizuodavo plėšimus ir rūpinosi grobio pardavimu viešame aukcione prieš išduodant sąrašą, kokia pajamų dalis bus skirta kiekvienam kariuomenės laipsniui. Be to, su armija į žygius traukdavo mokslininkai bei muziejų ekspertai, kurie institucijoms atrinkdavo vertingiausius reliktus.
Britų Indijos vyriausybė skyrė L. Waddellui 10 tūkst. rupijų įsigyti artefaktams, kurie turėjo būti padalyti tarp kolekcijų Indijoje ir Britanijoje; būta ir privačių užsakymų, pvz., gauti kiniško porceliano lordui Kitcheneriui. Užėmus Tibetą, L. Waddellas sukaupė daugiau nei 2 tūkst. daiktų, kuriuos sukrovė ant 400 mulų. Grobis apėmė porcelianą, rankraščius, ginklus, paveikslus ir kt.
Atsižvelgiant į biudžetą, kai kurie daiktai pirkti vidutiniškai už 5 rupijas, o tai reiškia, kad prekiauta ne visai sąžiningai. Kita vertus, esama įrodymų, kad daugelį kūrinių jis tiesiog pavogė. Akademikas Michaelas Carringtonas teigė, kad F. Younghusbandas bei jo kolegos nusprendė „šiek tiek prisiplėšti prieš atvykstant kitiems“. O vienuolynų plėšimai vyko intensyviai. 1905 m. majoras Igguldenas pardavė 169 artefaktus Britų muziejui.
Kiti daiktai buvo tiesioginiai mūšio trofėjai, pvz., kariškis Newmanas pasisavino prabangų, tamsiai raudoną drabužį, priklausiusį Tibeto pareigūnui, kurį visą kampanijos laiką vilkėjo kaip chalatą. Aistra plėšti net kainavo gyvybę – trys sipajai, aptikę dėžutę ir bandę akmeniu išlaužti spyną, netyčia įskėlė kibirkštį, o dėžutė pasirodė pilna parako. Visas grobis pristatytas Kalkutos muziejaus parodoje prieš kolekciją išdalijant tarp Britų muziejaus, Bodleiano bibliotekos (Oksfordas) ir Indijos kompanijos bibliotekos.
Visą šį laiką Urgoje rezidavęs Dalai Lama postringavo apie norą įsikurti Rusijos sostinėje. Tačiau po dvejų metų tremties dvasinis lyderis 1906 m. sugrįžo į Tibetą. Tada geopolitinė situacija jau buvo kitokia. Po Rusijos–Japonijos karo (1904–1905) ir 1905 m. revoliucijos rusų dėmesys susikoncentravo vidaus politikoje ir 1907 m. rugpjūčio 31 d. Didžioji Britanija su Rusija pasirašė konvenciją, kurios nuostatos iš esmės pakeitė ankstesnius dokumentus. Ja abi šalys pripažino „Kinijos siuzereniteto Tibeto atžvilgiu principą“, įsipareigojo gerbti teritorinį šalies vientisumą ir nesikišti į Tibeto vidaus reikalus. Be to, konvencija sutvirtino imperijų sienas ir apibrėžė įtakos sferas buferinėse zonose. Tai užbaigė ilgalaikę konkurenciją Vidurinėje Azijoje ir leido susitelkti į Vokietijos grasinimus.
Žinoma, Rusija savo tikslų Azijoje lengvai neatsisakė. Tai rodo 1908 m. generolo-leitenanto Karlo Gustafo Mannerheimo užduotis susipažinti su politine padėtimi Kinijoje ir geriau pažinti mažai apgyvendintus Kinijos Turkestano ir šiaurės Kinijos rajonus. Savo dienoraštį suomis rašė švediškai, siekdamas nuslėpti, kad atlieka žvalgybos misiją Rusijos armijai. Jos metu, birželio 30 d., Utaišane jį priėmė antroje tremtyje gyvenantis Dalai Lama. Per audienciją dvasinis lyderis svečiui įteikė palaimintą balto šilko šalį, kurį K. G. Mannerheimas grįžęs perdavė carui. Savo ruožtu suomis tibetiečiui padovanojo pistoletą. „Ši dovana labai paprasta, pasakiau ir pasiguodžiau, kad negaliu įteikti nieko geresnio. Kita vertus, laikai tokie, kad netgi šventam žmogui dažniau reikia pistoleto negu maldos.“
Visai kitaip susiklostė A. Doržijevo likimas. Žlugus Čingų dinastijai, jis dalyvavo Urgoje 1912 m. gruodžio 29 d. pasirašant Tibeto ir Mongolijos sutartį (buriatas rengė dokumento apmatus), kuria abi šalys pripažino „viena kitos nepriklausomybę ir įsipareigojo plėtoti abipusę draugystę.“ Po Spalio revoliucijos A. Doržijevas toliau stengėsi išlaikyti Rusijoje gyvą budizmą, tačiau buvo suimtas ir nuteistas mirti, malonės sulaukė tik pasižadėjęs bendradarbiauti su bolševikais. Vis dėlto stalinistinių represijų metu vienuolis vėl suimtas ir 1938 m. mirė kalėjimo ligoninėje. Nors XIII Dalai Lamai vėliau pavyko sukurti silpną Tibeto autonomiją, nuo 1949 m. šalis vis tiek parklupo prieš komunistinės Kinijos jėgą ir už savo laisvę kaunasi iki šiol.