Tokiems žinovams dera priminti, kad pirmąjį šiuolaikinės Palestinos vardą regionui aptinkame jau Herodoto „Istorijoje“, o senąjį „Peleset“ – faraono Ramzio III laikais. Buvusi Izraelio premjerė Golda Meir 1970 m. britų kanalui „Thames TV“ sakė: „Aš esu palestinietė. 1921–1948 m. turėjau Palestinos pasą.“ Ir nors vėliau šią tautą neigė, bet istorikai mano, jog žmonės identifikavo save palestiniečiais jau XVII–XIX a.
O XX a. pr. Palestinos laikraščiuose tapatybės įrodymai virto esminiais. Tad neigiantieji Palestiną turėtų neigti ir aibę naujai (po Didžiojo karo) sukurtų Europos valstybių teritorijų. O įrodinėjantieji antikinio bei dabartinio Izraelio ryšį, sutikti, jog Italija, Graikija taipogi galėtų atkurti imperijas regione. Beje, dabartinis Knesetas bei premjero biuras, anot žurnalisto Michaelo Vatikiotiso, stovi ant graikų patriarchato žemės, išnuomotos Izraeliui devyniasdešimčiai metų. Tad Jeruzalės ortodoksų patriarchas Teofilijus III juokavo: „žydai kasa, kasa ir kasa, bet randa vien graikų pėdsakus. Mes buvome čia pirmi.“
Ginčytinas net teiginys apie žydų daugumą. Iki 1914 m., pasak istoriko Johno Keay, žydų populiacija Palestinoje apėmė 60–80 tūkst. – vos dešimtadalį Palestinos gyventojų, o Jeruzalė su didžiausia žydų bendruomene buvo nei vyraujama žydų, nei labiau žydiška tarp kitų Levanto miestų. Anot britų archeologės Getrude Bell, „daug didesnė žydų koncentracija regione buvo Bagdade.“ Ten jie gyveno amžius mėgaudamiesi autonomija. Tad prieštaravo sionistų ambicijoms Palestinoje, kenkusioms jų ryšiams su kaimynais musulmonais.
Pasak britų arabisto Timo Mackintosh-Smitho, „palestiniečiai jautėsi lyg Europos išpirka žydams už šios vykdytą holokaustą.“ Taigi sunerimo, kai vietoj 1947 m. Jungtinių Tautų Izraeliui skirtų 50 proc. Palestinos mandato teritorijos žydai-sionistai per 1948–1949 m. Arabų–Izraelio karą okupavo 75 proc., po 1965 m. karo – 100 proc., įskaitant teritorijas Egipte (iki 1982 m.) ir Sirijoje. Dabar valdo 78 proc. žemių. Gazos Ruožas įkurtas paskutinėmis 1948 m. karo dienomis.
Anot Ilano Pappé, „tai zona, į kurią Izraelio pajėgos stūmė šimtus tūkstančių palestiniečių iš Jafos miesto ir pietinių regionų, iki pat Beer Ševos. Kiti 1950 m. galutiniu etninio valymo etapu ištremti iš dabartinio Aškelono. Taip maža pastoralinė Palestinos dalis tapo didžiausia pabėgėlių stovykla Žemėje.“ O kur dar NAKBA (etninis valymas; išstumta 700 tūkst., 15 tūkst. išžudyta), virtusi ilgalaikiu palestiniečių identitetu. Žyminti kolektyvinę traumą, kurią žmonės jaučia asmeniškai ar per tėvus ir senelius. Tad lietuvių tyčinis regiono istorijos interpretavimas šokiruoja.
Kitas aspektas – šališkumas Vakarų žiniasklaidoje, atspindintis kultūrinį suvokimą, jog palestiniečių ir izraeliečių gyvybės nėra lygios. Tai pastebėjo ne tik Palestinos atstovas Britanijoje Husamas Zomlotas, bet ir Jordanijos karalienė Ranija. Pastaroji Christiane Amanpour laidoje pabrėžė: „Mums sakoma, sušaudyti visą [Izraelio] šeimą yra blogai, bet bombarduoti [Gazos] šeimą – gerai. Tai akivaizdūs dvigubi standartai.“ Išties, vakarietiška žiniasklaida aktyviai reikalauja propalestinietiškų pašnekovų pasmerkti Izraelyje vykusias civilių žudynes, bet proizraelietiškiesiems pasmerkti Izraelio perdėto Gazos bombardavimo neliepia.
„Amnesty International“ mini, kad Palestinos teisių gynėjų turinys socialinėje erdvėje patiria „šešėlinį draudimą“. Kai tuo tarpu Izraelio influencerių (Matanel Laiany, Eve Cohen ir kt.) klipai sklidini patyčių Gazos žmonėms ar vaizdo įrašų, kuriuose Izraelio „policija bei kareiviai žemina sulaikytus palestiniečius bei imituoja areštus“, nevaržomi.
Žymi palestiniečių žmogaus teisių advokatė Diana Buttu kritikavo žiniasklaidos pranešimus, kuriuose Izraelio lyderiai dehumanizavo palestiniečius. Izraelio gynybos ministras Yoavas Gallantas vadino juos „gyvuliais“, Benjaminas Netanyahu, cituodamas šventraščius, Izraelio armiją laikė „šviesos sūnumis, kovojančiais prieš tamsos sūnus“, o Gazos žmones prilygino Amalekui, kurio gyventojus Dievas liepė žydams išžudyti, nesigailint moterų ir kūdikių (I Sam 15,1–9). Buvęs Kneseto politikas Moshė Feiglinas televizijoje („Channel 14“) siūlė „sudeginti Gazą kaip Dresdeną“, o paveldo ministras Amichai‘jus Eliahy – numesti atominę bombą.
Šios rasistinės kalbos skirtos tam, kad Izraelis pateisintų civilių žudynes tarptautinės bendruomenės akiratyje. „École Normale Supérieure“ Artimųjų Rytų studijų profesorius Karimas Emile Bitaras „France 24“ teigė: „Mobilizuojant religines mažumas krizė nebus išspręsta.
Netanyahu kursto ultrareliginius koalicijos narius ir JAV evangelikus. Tad kyla rizika, jog politinis regioninis konfliktas virs religiniu-civilizaciniu, jei Vakarai nesiims spausti Netanyahu.“
D. Buttu kaltino žurnalistus „kartojant Izraelio informaciją nepatikrinus faktų“. Vienas pavyzdžių – „40 nukirsdintų kūdikių“. Izraelio vyriausybė to nepatvirtino, o tą pranešusi CNN vedėja Sara Sidner vėliau socialiniame tinkle „X“ atsiprašė. „Al Jazeera“ programos „Listening post“ ataskaitoje teigta, kad JAV naujienų redaktoriai atgraso nuo bet kokių bandymų pateikti „Hamas“ atakų foninį vaizdą, nes auditorijai būtų nemalonu. Tai akivaizdu ir Lietuvos televizijose, pvz., LNK žiniose 1948 m. įvykiai vadinti „pilietiniu karu“, o laidoje „Kakadu“ pašieptos propalestinietiškos eisenos, vilnijančios nuo Pietų Korėjos iki JAV ir nuo Islandijos iki Pietų Afrikos Respublikos (PAR).
Lietuvai mažai trūksta, jog – kaip Prancūzijoje – suiminėtume žmones, viešai pasisveikinusius „salam alaykum“. Jau neminint islamofobijos bei faktų iškraipymo Rimvydo Valatkos, Andriaus Užkalnio ar Pauliaus Jurkevičiaus tekstuose. Štai R. Valatka palestiniečių genocidą vadina „arabų propagandos pasakomis“, nepaisant to, kad tai patvirtina tarptautinės žmogaus teisių organizacijos.
Tai kartoja Izraelio-Britanijos istorikas Avis Shlaimas, kuris sako, kad „visos palestiniečių tautos dehumanizavimas gali vesti į genocidą“, bei Razas Segalis, vadovaujantis holokausto ir genocido studijoms Stocktono universitete.
Tuo tarpu P. Jurkevičius bando įrodyti „rasistinį-sąmokslinį antisemitizmą“, jei solidarizuojiesi su „Izraelio režimo engiama, skurdinama, žudoma Palestinos tauta“. Taip aiškinti gali tik tas, kuris arba nežino istorijos, arba ją interpretuoja savaip. Saudo Arabijos politologas Heshamas Alghannamas „Al Arabya“ žinioms sakė: „[Palestinos] okupacijos šlavimas po kilimu ir kaltės perkėlimas aukoms, kurios kenčia tą okupaciją, nepasieks jokios ramybės, o išlaikys smurtą regione.“
Bet ypač autoriams kliūna propalestinietiški protestai. Jie nori čia matyti „Hamas“ palaikytojus, nors žmonės skanduoja: „laisvę Palestinai“, „Stop apartheidui“ (spalio 14 d. pabrėžė PAR prezidentas Cyrilas Ramaphosa) ar „JAV nefinansuoti Izraelio“. Vakarai garsėja „žodžio laisve“, bet ji, regis, galioja tik ribotomis temomis.
Lapkričio 2 d. Berlyne apsilankęs Turkijos užsienio reikalų ministras Hakanas Fidanas kritikavo Europos Sąjungą: „Tie, kurie prisidengdami žodžio laisve, leidžia deginti mūsų šventąją knygą – Šventąjį Koraną, – dabar trukdo žmonėms protestuoti prieš brutalias civilių žudynes Palestinoje. Tai nepriimtini dvigubi standartai. Jei negalime sustabdyti Izraelio žudynių Gazoje, kaip apsaugosime civilius Ukrainoje?“ O tų mūsų autorių minimų IS ar Talibano rėmėjų tėra vienetai, ir tie suimami policijos.
Protestų lyderiai juos pasmerkė ir nepalaiko antisemitinių aktų Vokietijoje, Prancūzijoje ar Rusijoje. Londone įsikūrusios Arabų-Britų sutarimo tarybos (angl. Council for Arab-British Understanding – CAABU) vadovas Chrisas Doyle‘as „Al Jazeerai“ sakė: „Antisemitinės ir antiarabiškos retorikos pasitaiko abiejose protestų pusėse siekiant nedorų tikslų.“ Tai pabrėžė ir Britanijos žydų judėjimas „Na'amod“: „Griežtai atmetame faktą, jog protestuoti prieš Izraelį yra lygu protestuoti prieš žydų tautą.“
Lietuvių autoriai taipogi eliminuoja faktą, jog prie propalestinietiškų protestų jungiasi žydai, kartojantys, jog Izraelis vykdo žiaurumus Gazoje „ne jų vardu“. Spalio 17 d. žydai protestuotojai užtvėrė Baltųjų rūmų įvažiavimą, reikalaudami nutraukti karą. O JAV veikianti organizacija „Jewish Voice for Peace“ (liet. „Žydų balsas taikai“) spalio 27 d. į Niujorko centrinę stotį sukvietė tūkstančius žydų protestuoti prieš karą Gazoje. Minia skandavo: „tučtuojau nutraukite ugnį“, „leiskite Gazai gyventi“. Ir ne, Greta Thunberg nepalaiko „Hamas“, kaip pati rašė socialiniame tinkle „X“: „Savaime suprantama, esu prieš siaubingas „Hamas“ atakas.“ Ji remia Gazos žmones bei okupacijoje gyvenančius palestiniečius. Primenu, kritikuoti Izraelio valstybę nėra antisemitizmas, nes kritikuoti galima visas šalis, pažeidžiančias tarptautinę teisę. Tad visur naudoti antisemitizmo kortą gana žema, nebent mūsų autoriai tiki, jog visi palestiniečiai priklauso „Hamas“, visi afganai ištikimi Talibanui, o visi iraniečiai – ajatolos šalininkai.
Cenzūra egzistuoja. Nuomonės, humanizuojančios palestiniečius ar nukrypstančios nuo oficialios besąlygiškos paramos Izraeliui, slopinamos. Bet dar baisiau, kai Vakarai ignoruoja karo nusikaltimus. Tarptautinės teisės įsipareigojimai nėra abipusiai. Jei kita pusė padaro karo nusikaltimą, tai nereiškia, kad ir jūs galite atlikti tą patį. „Hamas“ išžudė civilius bei paėmė įkaitus – tai karo nusikaltimas, bet tai nepateisina Izraelio karo nusikaltimų Gazoje, pvz., bombarduoti mokyklas, greitąsias, ligonines, pabėgėlių stovyklas.
Pasak „Human Right Watch“ programos vadovės Sari Bashi, „tarptautinė humanitarinė teisė draudžia bausti žmones už veiksmus, kurių šie nepadarė. Šiuo atveju, civiliai baudžiami už „Hamas“ veiksmus. Tai kelia nerimą, nes pusė Gazos gyventojų yra vaikai. Be to, tarptautinė teisė kolektyvinę bausmę laiko neteisėta.
Jums leidžiama nusitaikyti tik į kovotojus. Negalite bausti civilių atimdami iš jų pagrindinius išgyvenimo poreikius.“ Šiuo atveju Izraelio armija Gazos gyventojų civiliais nepripažįsta. O smerkdama „Hamas“ JAV užmiršta, kad tie patys civilių apsaugos principai galioja ir Izraelio veiksmams. Neminint Izraelio siekio išstumti palestiniečius į Sinajų (Egiptą) ar net Europą, kas laikoma karo bei tarptautinės humanitarinės teisės nusikaltimu. Tad, jei verkiame dėl Izraelio aukų, turime verkti ir dėl Gazos aukų, kurių dauguma – Izraelio sukurti pabėgėliai.
Turkų rašytojas Mustafa Akyolas rašo: „Jei žudyti tūkstančius civilių yra teisėta vienai šaliai, kodėl neteisėta kitoms? Kodėl neišmetus Ženevos konvencijų ir nesugrįžus į totalų karą?“ O lietuviams siūlau, užuot tuščiai fantazavus, atidžiau susipažinti su regiono istorija, nes tik žinodami praeities aplinkybes, neremsite ateities genocidų.