Sudanas yra perversmų kraštas, kur nuo nepriklausomybės atkūrimo 1956 m. įvyko 35 suirutės. Ryškiausią pėdsaką įspaudė 1989 m. sukilimas, kilęs po antrojo šalies istorijoje pilietinio karo. Pastarąjį sukurstė ministro pirmininko Sadiko Al Madžio (Sadiq Al-Mahdi) politika. Iš pradžių Al Madžio vyriausybė girta už žmogaus teisių bei politinių laisvių gerinimą, bet netrukus atskleidė tikrąjį veidą, kai šalies pietuose ėmė persekioti ne arabiškas bendruomenes bei marinti badu sukilėlius. Pilietiniam karui užsitęsus, 1989 m. vasarį kariuomenė pateikė Al Madžiui ultimatumą: arba šis išspręsiąs konfliktą, arba krašto valdymą perduosiąs jai. Premjeras pasirinko pirmąjį kelią, tačiau karo užbaigti neįstengė. Taip birželio 30 d. armija, vadovaujama brigados generolo Omaro al Baširo (Omar al Bashir), nuvertė valdžią ir per televiziją pranešė, jog „gins šalį nuo supuvusių politinių partijų“.
Didžiausią įtaką prezidentu tapusiam Baširui turėjo islamistų teologas Hasanas al Turabis (Hassan al-Turabi), vėliau karinėje vyriausybėje priglaudęs Osamą bin Ladeną, žadėjusį padėti kovoje prieš krikščionių separatistus pietuose. 2003 m. Darfūre kilus karui vyriausybės remiama „arabų“ milicija arba Janjaweedas (liet. „raiti velniai“) pasitelkti sistemingiems nusikaltimams prieš tautines mažumas, kaltinusias vyriausybę politine ir ekonomine marginalizacija. Žiaurumams galo nebuvo: vyko etninis valymas, seksualinis smurtas, degintos ligoninės. Darfūro kare žuvo 300 tūkst. žmonių, o 2,7 mln. priversti išsikelti. 2004 m. JAV valstybės sekretorius Colinas Powellas tai pavadinimo genocidu. 2013 m. Janjaweedas reformuotas į pusiau sukarintą dalinį (RSF), kuris įsitvirtino Darfūre.
2018 m. Sudane kilo „Gruodžio revoliucija“, kai Baširas paskelbė sieksiantis trečios kadencijos. Tada SAF bei RSF susivienijo ir diktatorių nuvertė, sukurdami karinę chuntą, kurios pirmininku tapo Burchanas, o pavaduotoju – Hemetis. Visgi protestai nesiliovė, nes žmonės norėjo civilinės vyriausybės, tad RSF griebėsi teroro. Tiesa, chunta trumpai sudarė sąjungą su „Laisvės ir pokyčių pajėgomis“ (FFC), tačiau 2021 m. spalį vėl blykstelėjo maištas, po kurio susidorota su demokratiniais judėjimais. Tai politologus įtikino, jog neužilgo SAF ir RSF draugystė ims aižėti, nes abi grupuotės troško absoliučios galios.
Kol 2023 m. vasario–kovo mėnesiais Hemetis viešėjo Jungtiniuose Arabų Emyratuose (JAE), kur susitiko su viceprezidentu Mohamedu bin Zajedu (Mohammed bin Zayed), RSF kovotojai patraukė link strateginių Chartumo pozicijų. Vis dar neaišku, kas balandžio 15 d. rytą iššovė pirmąjį šūvį, paskatinusį 2 tūkst. RSF karių pulti SAF štabą. Penkis mėnesius praleidęs sukilėlių apsiaustame štabe ir net pašiepiamai vadintas „rūsio vadu“, ištrūkęs Burchanas puolė kelti savo karių, kuriems teko kautis prieš Libijos ir Jemeno karuose užgrūdintus RSF veteranus, kovinės dvasios.
Konfliktas pavertė Sudaną „vienu baisiausių humanitarinių košmarų per pastarąją istoriją ir grasina sukelti didžiausią pasaulyje bado krizę“. Iki karo čia gyveno daugiau nei 1 mln. pabėgėlių – tai antroji, pagal jų skaičių, šalis Afrikoje. Tad neramumai sukėlė milžinišką migracijos bangą, privertusią persikelti 8 mln. gyventojų: 6 mln. – viduje, 1,5 mln. – į užsienį. Pasak Jungtinių Tautų (JT) Pabėgėlių agentūros (UNCHR), daugiausia atvykėlių priėmė Čadas (553 110), Egiptas (450 tūkst.), Pietų Sudanas (114 174), Etiopija (31 745) bei Centrinės Afrikos Respublika (CAR) (22 059). Visgi „Gydytojai be sienų“ ekstremalių situacijų vadovės Trishos Newport teigimu, Sudano kaimynės nepasiruošė tokio masto tragedijai. Vien Mečės stovykloje (Vadajaus regionas, Čadas) glaudžiasi daugiau nei 40 tūkst. žmonių, o tai didžiausias pabėgėlių skaičius Čade per 20 metų. Be to, Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) atstovas Peteris Graaffas įspėjo, kad perpildytose stovyklose nėra galimybės patenkinti būtiniausių poreikių. Renko stovykloje (Pietų Sudanas) vienu tualetu dalijasi 200 asmenų. „Mes miegame ant žemės, maisto nėra, vanduo užterštas, vaikai serga“, – „Deutsche Welle“ sakė ten gyvenanti Khalida Ibrahim Salatten. Tuo tarpu iš Al Gazyros atvykusi Fatima Douka skundėsi, kad „stovykloje neskiriama vaistų nuo hipertenzijos ir diabeto“. Visa tai didina infekcijų ir mirčių riziką. „Gydytojų be sienų“ skaičiavimu, Zamzamo stovykloje, seniausioje ir didžiausioje šiaurės Darfūre, kas dvi valandos miršta po vaiką, kasdien – po 13 vaikų.
Sudane užregistruota daugiau nei 10 tūkst. choleros, 5 tūkst. tymų, 8 tūkst. dengės karštligės ir 1,2 mln. maliarijos atvejų. Konflikto zonose neveikia 70–80 proc. ligoninių. Sveikatos priežiūros problemų šalyje būta dar vadovaujant Baširui, kuris nesirūpino bendruomenės klinikų kūrimu. „Žmonės plūdo iš visos šalies į Chartumą vien konsultacijų, – sakė Sudano žmogaus teisių aktyvistė Rawia Kamal. – o negalintys sau to leisti, atsisakydavo gydymo.“ Karo pradžioje Sveikatos apsaugos ministerija persikėlė į Port Sudaną, palikdama kai kuriuose sostinės rajonuose pūvančius ir šunų bei žiurkių graužiamus lavonus. Tad Sudano komunistų partija (SCP) perspėjo apie maro grėsmę. Pabėgėlių stovyklose ligų protrūkį spartina geriamojo vandens trūkumas. Vieni perka vandenį, gabenamą nesaugiomis sąlygomis, o kiti geria iš užterštų drėkinimo šulnių bei upių. Taigi „Gydytojai be sienų“ Čado stovyklose fiksavo 1 tūkst. hepatito E atvejų, dėl ko mirė kelios nėščiosios.
Kitas iššūkis – tarptautinės pagalbos pristatymas. Pasak portalo „Al Jazeera“, kariaujančios grupės naudoja maistą kaip ginklą ir grobia humanitarinių organizacijų darbuotojus. Vienas tokių atvejų įvyko kovo 23 d., kai RSF suėmė aktyvistus Šark aš Nilo (Sharq al-Nile) rajone, šiems prižiūrint sriubos virtuvę. Tai dalis platesnės RSF ir SAF strategijos, kuria norima palaužti pilietinės visuomenės dvasią. Maždaug 25 mln. žmonių – daugiau nei pusei Sudano gyventojų – reikia pagalbos, o beveik 18 mln. susiduria su rimtu maisto trūkumu (5 mln. gresia badas). Maža to, abi grupuotės „ignoruoja karo įstatymus“, tyčia bombarduoja civilių apgyvendintas teritorijas bei marodieriauja. O norint grobį parduoti šalyje dygsta „Dagalo turgūs“ (pagal RSF vado pavardę). „Jei norite Sudane ką nors pigiai nusipirkti, keliaukite į Dagalo turgų“, – „Middle East Eye“ sakė prekeivis Omdurmane. Čia gausu visko: televizorių, naudotų automobilių, oro kondicionierių, lovų, drabužių ir kt. Daugeliui šie juodosios rinkos turgūs tėra naujausia dešimtmečius praktikuota reiškinio forma. Pasak Rifto Slėnio Instituto (angl. Rift Valley Institute) darbuotojos Magdi el-Gizouli, „Dagalo turgūs rodo, jog gamybinę ekonomiką keičia destruktyvi, į grobį orientuota ekonomika.“
JT duomenimis, 69 proc. šalies viduje perkeltų asmenų yra moterys. Prieš karą daugiau nei 3 mln. Sudano moterų ir mergaičių artimoje aplinkoje grėsė smurtas. Taigi moterys dabar tapo tiksliniu RSF agresijos taikiniu. Remiantis „Sudan Tribune“, išžaginimų skaičius nuo konflikto pradžios varijuoja. Gydytojų komitetas užfiksavo mažiausiai 417 atvejų, o žmogaus teisių ir medicinos grupių ataskaitose minima 370. Šie skaičiai sudaro tik menką statistikos dalį, nes apie daugelį išpuolių nutylima. Dar 2023 m. birželį „Save the Children“ teigė manantys, kad šalyje gali būti 4400 seksualinio smurto atvejų. Ypač nerimą kelia išprievartautų mergaičių (iki 14 metų) skaičiai. Per vieną itin sukrečiantį incidentą al Gazyros valstijoje jauną merginą „iš eilės prievartavo 16 RSF kareivių“. Neretai pagrobtos moterys „sukaustomos grandinėmis ir parduodamos už 1000 dolerių vergų turguose“, – portalui „NewsClick“ sakė R. Kamal. RSF vadovybė to neneigia, tačiau visada tvirtina, jog įvykiai tiriami, o nusikaltėliai baudžiami. Bet norint ištirti reikia nepriklausomų ekspertų, o užsienio žurnalistams vizų beveik neišduodama. Negana to, kas trečias šalies vaikas nelanko mokyklos (daugiau nei 10 tūkst. mokyklų uždaryta), todėl gali tapti seksualinio smurto auka arba būti įtrauktas į karinius būrius.
Sudano karas nėra įprastas pilietinis karas, o didžiųjų valstybių ir vietos grupuočių „žaidimų aikštelė“. SAF kontroliuojamose teritorijose veikiantys pasipriešinimo komiteto nariai, padėję nuversti Baširą, teigė esantys persekiojami karinės žvalgybos ir saugumo grupuočių, susietų su „Kizanu“ (1989–1999 m. politinio islamo judėjimas). „Turime narių, kuriems teko bėgti, nes islamistinis Al Bara ibn Maliko (Al-Bara ibn Malik) batalionas (SAF sąjungininkas) ėmė ieškoti demokratiniuose protestuose dalyvavusių žmonių“, – „Al Jazeerai“ sakė žmogaus teisių gynėjas Hajoojas Kuka. Nepaisant to, daugelis remia SAF, smerkdami RSF žiaurumus. Tarp šalininkų yra Liaudies gynybos pajėgos (PDF), jaunimo grupės „Kings of Clashes“ bei „Angry Without Borders“. Pastarosios atstovai „Alarby TV“ sakė, jog palaiko „bet kokį politinį sprendimą, kuris padėtų išformuoti Greitojo reagavimo pajėgas“. SAF gretas papildė kai kurios su Sudano Islamo Judėjimu (SIM) susijusios grupės ar buvę Nacionalinio Kongreso Partijos (NCP) nariai. Tai visuomenėje kelią nerimą. „Žmonės būgštauja, jog islamistai vis dar aktyvūs ir gali užimti valdžią“, – portalui MEE sakė Cameronas Hudsonas, buvęs JAV Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) analitikas ir „CSIS Africa Program“ bendradarbis. Šį pavojų nuolat akcentuoja RSF, kuri padedama Vakarų komunikacijos ekspertų bei finansuojama JAE, prisistato kaip demokratijos gynėja. Nors kiti ją vadina teroristine samdinių armija. Balandžio mėnesį internete publikuotame vaizdo įraše buvęs Janjaweedo lyderis Musa Hilalas ragino vyrus jungtis prie armijos: „atėjo laikas kovoti už savo ir visos šalies orumą prieš samdinius.“ RSF viduje kovoja didelis užsienio karių skaičius (iš viso šalyje – 50 tūkst. ne Sudano kovotojų).
Dėl įtakos Sudane varžosi Rusija, JAV, Saudo Arabija, JAE bei Iranas. Remiantis Vašingtono Artimųjų Rytų politikos institutu, praėjusį rugpjūtį Burchanas surengė daugybę susitikimų su užsienio lyderiais, tikėdamasis gauti paramos iš Egipto, Pietų Sudano, Kataro, Eritrėjos, Turkijos, Ugandos, CAR, Komorų bei Ukrainos. Po trijų mėnesių Hemetis taip pat apkeliavo kelias valstybes, pavyzdžiui, Pietų Afrikos Respubliką, Ganą, Keniją, Ugandą, Džibutį, Ruandą ir Etiopiją. Paskutiniame sustojime jis susitiko su Abdala Hamdoku (Abdalla Hamdok), buvusiu laikinuoju ministru pirmininku Sudano pereinamojoje vyriausybėje.
Irano santykiai su Sudanu užsimezgė per 1989 m. sukilimą. 1990–2000 m. Teheranas teikė Sudanui ekonominę pagalbą, kartu dislokuodamas savo karo laivus šalies uostuose. Šiais strateginiais keliais Iranas eksportavo į Afriką naftą bei kontrabandą gabeno ginklus regiono klientams, pavyzdžiui, husių sukilėliams Jemene. Tačiau 2013–2016 m. ryšius ištiko krizė, tad Chartumas iš šalies išsiuntė ajatolos diplomatus, kurie sunitiškame Sudane propagavo šiizmą. Draugystė atkurta 2023 m. liepą ir formalizuota kitų metų vasarį, Burchano užsienio reikalų ministrui Ali al Sadikui (Ali al-Sadiq) lankantis Teherane. Galima įtarti, jog pilietinis karas suteikė Iranui progą koreguoti savo politinį kursą. Parama SAF gali padėti Teheranui atremti Saudo Arabijos ir JAE įtaką ne tik Sudane, bet ir visoje Afrikoje. Glaudesni ryšiai greičiausiai turės įtakos Irano veiksmams Raudonosios jūros regione, nors Burhano vyriausybė ir neigia leidusi Teherano laivynui švartuotis jos uostuose. Iranas aprūpina SAF pajėgas bepiločiais orlaiviais „Mohajer-6“, kurie pasižymi ištverme ir skrydžio nuotoliu iki 500 km. Tad vos pasirodę Sudano mūšiuose jie iškart pakeitė jėgų pusiausvyrą. Visgi priešingai nei karuose Sirijoje ar Ukrainoje, Sudane Teheraną ištiko dilema, nes šis remia RSF, kuriuos palaiko Rusija, priešininkus. Maža to, net jei Burhanas laimėtų, kažin, ar Irano įtaka krašte sustiprėtų. Tad laikas parodys, ar Teherano karinė intervencija žymės lūžio tašką, ar bus tik dar vieno eilinio konflikto ginklavimas.
Kremlius palaikė santykius tiek su SAF, tiek su RSF dar prieš karą. Tačiau dabar vis labiau linksta Burhano pusėn. Tai kalbėdamas arabų kanale „Asharq News“ balandžio 28 d. teigė Rusijos užsienio reikalų viceministras Michailas Bogdanovas. Atsidėkodamas už palaikymą, Sudano Suvereniteto Tarybos viceprezidentas Malikas Agaras pabrėžė „poreikį stiprinti abiejų šalių bendradarbiavimą tarptautinėse platformose“. Toks Kremliaus žingsnis nestebina, pasak MEE šaltinių, Rusijos ambasadorius Sudane Andrejus Černovolovas balandžio pradžioje kreipėsi į Burchaną siūlydamas ginkluotę. „Sudan Tribune“ pranešė, jog rusai siūlė SAF „neribotą kokybišką karinę pagalbą“. Be to, Maskva pavasarį pradėjo į Sudaną eksportuoti dyzeliną. LSEG duomenimis, balandžio 2–5 d. du kuro tanklaiviai „Pavo Rock“ bei „Conga“ į Port Sudaną pristatė 70 tūkst. t dyzelino. Taigi Rusija intensyviai ieško naujų rinkų savo rafinuotiems produktams.
Jau daugelį metų Maskva brandina viltis įkurti karinio jūrų laivyno bazę Port Sudane, viename judriausių vandens kelių pasaulyje. Pirmą kartą šis sumanymas aptartas 2023 m. vasario 11 d., tačiau statyboms sukliudė karas. Derybos atnaujintos 2024 m. birželį, kai Sudano ambasadorius Rusijoje Mohamedas Sirajas patvirtino, jog abi šalys sutarė dėl projekto įgyvendinimo. Bazėje planuota apgyvendinti iki 300 rusų karių ir laikyti 4 karo laivus, įskaitant branduolinius. Buvusio Rusijos oro pajėgų vado Viktoro Bondarevo teigimu, „bazė užtikrintų rusų laivyno buvimą Raudonoje jūroje bei Indijos vandenyne ir palengvintų logistiką.“
Visgi Kremlius Sudane atlieka dvigubą rolę. Ilgą laiką Rusijos atstovu Afrikoje laikytas „Wagner“ padėjo režimą aprūpinti pajamomis. Dabar grupuotė neigia esanti Sudane, tačiau CAR opozicinės pajėgos turi įrodymų, kad „Wagner“ iš JAE kontrabanda perveža ginklus į Darfūrą. Tą patvirtina RSF karių rankose prieštankinės raketos „Kornet AT-14“. Be to, naudodami JAE komercinius tinklus rusai finansuoja savo veiklą Afrikoje, parduodami iš Hemečiui priklausančių Darfūro kasyklų surinktą auksą. Rusija nuo pirmos dienos planavo Hemečio laimėjimą, tačiau dabar suvokia, jog RSF kilo bėdų, ypač kai Iranas palaiko Burchaną. „Tai suteikia Maskvai auksinę galimybę. Rusai gali išnaudoti karinės pagalbos mažinimą RSF mainais į visapusišką susitarimą su Burhanu“, – sakė Šiaurės Afrikos analitikas Jalelis Harchaoui. Kita vertus, ji nori užpildyti JAV paliktą vakuumą ir atremti Sudane dislokuotas Ukrainos pajėgas. Šalyje yra 100–300 Ukrainos karių, kurie vykdo operacijas drauge su SAF. Pernai Ukrainos karinės žvalgybos vadas generolas leitenantas Kyrylas Budanovas pažadėjo „sunaikinti Rusijos karo nusikaltėlius bet kuriame pasaulio krašte.“ Kilus karui Ukrainoje, Burchanas slapta siuntė Kyjivui ginklų, todėl nieko keisto, jog dabar naudojasi ukrainiečių pagalba.
Karo pradžioje vienas aukšto rango Egipto kariuomenės šaltinis portalui MEE tvirtino, kad jo šalies pilotai skraido SAF lėktuvais. Šiuos gandus dar pakurstė RSF sugauti Sudane dislokuoti egiptiečių kareiviai. Tačiau vėliau paaiškėjo, jog Egiptas pasitraukė iš karo, atsižvelgdamas į jo ekonominę priklausomybę nuo JAE. Tiek Saudo Arabijai, tiek Egiptui naudinga remti Burchaną, nes SAF kontroliuoja Raudonosios jūros pakrantę ir netrikdo laivybos. Be to, Saudo Arabija ir JAE supranta, kad Sudano bandymas pereiti prie civilių vadovaujamos vyriausybės yra galimybė atsispirti islamistų įtakai regione. Nors bet kokios pastangos remti Hemetį JAE padėtų vystyti tinklus Afrikoje ir tęsti ilgalaikį karą prieš Musulmonų brolijos įtaką. Tad kartu su JAV bei Didžiąja Britanija šios šalys sudarė keturšalį saugumo dialogą (Quad), kuris padedant JT ir Afrikos Sąjungai remia tarpininkavimą Sudane. 2023 m. gegužės 20 d. Džidoje vykusios taikos derybos žlugo vos prasidėjusios, į ką JAV atsakė pirminiu sankcijų paketu įmonėms, turinčioms ryšių su SAF ir RSF, o vėliau įtraukė ir JAE vykdomą operaciją, susijusią su Hemečio broliu bei dešiniąja ranka Abdelrahimu Dagalo. Vakarų valstybių taikomos sankcijos daugiausia orientuotos į ginklų tiekimą abiem kariaujančioms pusėms, trukdantį pasiekti taiką. Kovo 6 d. kalboje, kai buvo paskelbta JT ekspertų ataskaita, JAV ambasadorė Linda Thomas-Greenfield vaizdžiai apibudino, kaip „mirtis, griovimas ir ištvirkavimas, apibrėžiantys šį konfliktą, skatinami kelių regiono šalių ginklų tiekimo.“ Ir būtent čia pagrindinį vaidmenį atlieka JAE.
Karo draskomoje šalyje Emyratai turi keletą interesų. Visų pirma, žemės ūkio paskirties plotų supirkimas, užtikrinant maisto išteklių apsaugą namuose, gyvulių importas bei daugybė Raudonosios jūros uostų projektų, kurių vienas (6 mlrd. JAV dolerių vertės) užbaigtas pernai. Antra – politinis aspektas. Sudano revoliucija siekė sugrąžinti demokratiją į vieną didžiausių pasaulyje arabų bei musulmonų kraštų. Rytų ir Pietų Afrikos vyresnysis advokatas tarptautinėje pabėgėlių organizacijoje Abdullahis Halakhė teigė: „JAE dirbo daugiau nei kitos valstybės, slopindama demokratijos užuomazgas regione. Jie finansavo režimus Tunise, Alžyre, Egipte ir Libijoje, o dabar remia RSF. Tai čekių knygelės diplomatija.“ Pasak Šiaurės Afrikoje įsikūrusių Europos diplomatų, likus keliems mėnesiams iki karo, Emyratų pareigūnai informavo, kad, jei Europa nori remti demokratiją Sudane, turi palaikyti RSF. Galop, komercinis interesas, nes Hemetis savo prekybos imperijos būstinę įkūrė Dubajuje. Auksu, tekančiu iš RSF kasyklų, prekiaujama JAE, kur įsikūręs jauniausias Hemečio brolis Al Gonis Hamdanas Dagalo (Al-Gony Hamdan Dagalo). Jis taipogi valdo kai kurias RSF regionines įmones, įskaitant dabar sankcionuotą „Tradive“, kurią JAV iždo departamentas laiko „supirkimo kompanija, praeityje tiekusia transporto priemones RSF“.
Emyratų finansuojama ginklų prekyba leido šiai Įlankos šaliai įgyti pranašumą sudėtingame tiekimo linijų bei aljansų tinkle, apimančiame Sudaną, CAR, Čadą, Libiją bei Ugandą. SAF apie tai žinojo nuo karo pradžios, bet tik lapkričio 28 d. vienas Burchano valdininkų tiesiogiai apkaltino JAE, vadindamas ją „valstybe, kuri mėgsta griuvėsius ir seka blogio pėdomos.“ Savo ruožtu JAE neigia karinį dalyvavimą Sudane, tvirtindami, kad jų buvimas regione grynai humanitarinis. Tačiau 2023 m. gegužę–birželį regioninis orlaivių stebėtojų tinklas suskaičiavo 69 sunkiasvorio krovininio lėktuvo II-76 skrydžius tarp karinių aerodromų JAE ir Amdžaraso (pietryčių Čadas), šalia Darfūro. Rugpjūčio 13 d. JAE Užsienio reikalų ministerija pareiškė, jog šių skrydžių vienintelis tikslas buvo Raudonojo Pusmėnulio organizacijos palapinės-ligoninės pristatymas į Amdžarasą. Visgi gautos palydovinės nuotraukos rodo, jog lėktuvas tai galėjo padaryti per mažiau nei penkis reisus. Bet iki sausio šių skrydžių skaičius išaugo iki 122. Anot Vašingtono instituto, tą patį mėnesį nutekintame JT dokumente rasta „patikimų“ įrodymų, kad JAE sistemingai apginkluoja RSF pajėgas. Visus kaltinimus Abu Dabis neigė.
2023 m. rugpjūčio 6 d. Chamrat aš Šeiche (Sudanas) pakilimo take pasirodė iš JAE atskridęs lėktuvas su nežinomu kroviniu. Vietovė yra už 250 km nuo Šiaurės Kordofano sostinės al Ubeidos, kurią tada buvo užėmusi RSF. Pasak MEE, lėktuvas priklausė Ugandoje įsikūrusiai „Bar Aviation“ kompanijai. Kaip vėliau išaiškėjo, krovinyje buvo ginklai, galbūt net rusiškos „Katiuša“ raketos, skirtos RSF. Nors kitas šaltinis teigė, kad raketos naudotos apšaudyti Šiaurės Kordofano Taikos ir vystymosi studijų centrą. Pirmaisiais konflikto mėnesiais pareigūnai pietų Libijoje ir šaltiniai, artimi „Libijos nacionalinės armijos“ (LNA) vado Kalifos Haftaro (Khalifa Haftar) pajėgoms, sakė, kad JAE naudojasi K. Haftaru, per kurio bazes siunčia karinius reikmenis RSF. MEE šaltiniai nustatė keletą pagrindinių Libijos oro bazių, iš kurių ginklų pilni kroviniai skraidinti į CAR, o tada sausuma vežti į Darfūrą. J. Harchaoui pabrėžė, jog Haftarų šeima išlaiko „nelegalius prekybos tinklus tarp Sudano ir Rytų Libijos“, per kuriuos gabenami degalai, narkotikai, auksas bei vyksta prekyba žmonėmis. Be to, iki rugsėjo 30 d. lėktuvų seklys „Gerjon“ užfiksavo 109 krovininius skrydžius iš JAE, kurie trumpai stabteldavo Entebėje (Uganda) ir sukdavo link Amdžaraso.
Galop, „Bar Aviation“ kompanijos generalinis direktorius yra Izraelio verslininkas Barakas Orlandas. Jis jau kelis dešimtmečius gyvena Ugandoje ir palaiko artimus ryšius su šalies prezidento Yowerio Musevenio šeima. Tačiau Ugandos žmogaus teisių advokatas Nicholas Opiyo tvirtina, kad B. Orlandą pažįsta kaip ginklų prekeivį, parduodantį Izraelio ginklus Ugandai. Izraelio interesai Sudane labiausiai susiję su šios Afrikos šalies vieta „Abraomo susitarimuose“. Sekdamas JAE ir Bahreino pėdomis, Sudanas 2020 m. spalį iš dalies normalizavo santykius su žydų valstybe. Be to, Tel Avivui svarbu, kad Sudano valdžia pritartų jo požiūriui į arabus, nors daugelis sudaniečių tam priešinasi. „Izraelis yra tvirtai įsipareigojęs užtikrinti, jog kariuomenė, nesvarbu, kurios pusės, dominuotų Sudano politikoje“, – portalui „The New Arab“ sakė Denverio universiteto Artimųjų Rytų studijų centro direktorius Josefas Korbelis. Tad nesunku suprasti, kodėl Tel Avivas norėtų užkirsti kelią demokratijos vystymuisi Sudane bei kituose arabų kraštuose.
Manoma, jog Sudaną gali ištikti Libijos likimas. Valstybė suskils į dvi ar net daugiau dalių, kurios pradės konkuruoti tarpusavyje. Pasak „The New York Times“, nuo pilietinio karo pradžios Sudane žuvo 150 tūkst. žmonių, o Chartumas virto apdegusiu mūšio lauku. Tad, jei katastrofa artimiausiu metu nesibaigs, pavojus iškils viso regiono taikai bei stabilumui.