Marius Vyšniauskas. Sacharos smėlynų supamas „bibliotekų miestas“ nenustoja žavėti keliautojų

Pasak Senegalo poeto ir valstybės veikėjo Léopoldo Sédaro Senghoro, „Sachara yra smėlio vandenynas, kurį pirkliai bei tyrinėtojai įveikė daug anksčiau, nei perplaukė jūras.“ Iš pradžių saulėje liepsnojantys kopų laukai, plytintys nuo Atlanto iki Raudonosios jūros, atrodo lyg nuožmus barjeras, skiriantis kultūriškai ir geografiškai nutolusias valstybes. Tačiau XV a. pr. portugalų princas Henrikas Jūrininkas, išsilaipinęs pietiniame Sacharos krante, išvydo šurmuliuojančius turgus, kuriuos jau tūkstančiai metų aprūpino karavanai. Prekyba Sacharos dykuma, kaip liudija archeologiniai radiniai, prasidėjo priešistoriniais laikais. Tad pakeliui išsidėsčiusių miestų padėtis ir didėjanti afrikietiškų prekių paklausa sukūrė didžiulį komercinį tinklą. Gaminiai iš Persijos, Indijos bei Kinijos buvo perkami ir parduodami Timbuktu, Šingečio, Sidžilmaso miestuose, o Ganos auksas spindėjo Europos rūmuose.

Vis dėlto vertingiausios prekės, žvelgiant iš Afrikos perspektyvos, buvo knygos. Pasak 1510 m. Timbuktu (Malis) apsilankiusio Andalūzijos diplomato Leono Afrikiečio, mieste gyveno daug išsilavinusių žmonių. „Turguose parduodama aibė rankraščių iš Barbarų pakrantės (Magribas), kurie žymiai pelningesni nei likę daiktai.“ Bet tai nebuvo vienintelė vieta, kur aukštinta erudicija. 1352 m. arabų keliautojas Ibn Batuta kirsdamas Sacharą stabtelėjo Valatoje (Mauritanija), kur praleido 50 dienų. Ši datulinių palmių oazė buvo vienas karavanų sustojimo taškų, kuriame Sahelio auksą, dramblio kaulą ir gintarą prekeiviai mainė į Maroko druską, metalus ir stiklą. Ibn Batutos laikais čia gyveno didelė mokslininkų bei islamo dvasininkijos hierarchų (ulemų) bendruomenė, kuri išsiplėtė XV a., iš Timbuktu atvykus kultūros elitui, ieškojusiam prieglobsčio nuo tuaregų.

Kai VII a. Mauritaniją užėmė Omejadų dinastija, šalyje suklestėjo Sacharos asketinė mistika. Ją formavo atšiauri aplinka bei klajoklių gyvensena. 75 proc. Mauritanijos teritorijos yra dykuma ir tai vienintelė Afrikos valstybė, kurioje iki šiol egzistuoja vergija (oficialiai panaikinta 1981 m.). Negana to, kraštas pasižymi išskirtinėmis tradicijomis. Viena tokių, nuo XI a. praktikuojama „leblouh“ (priverstinis maitinimas), kai dvylikos metų – tekėjimo amžiaus – mergaitės priverstinai girdomos pienu (12 l per dieną), nes kuo tampa stambesnės, tuo laikomos gražesnėmis. Visgi islamo pasaulyje Mauritanija atliko religinį ir kultūrinį vaidmenį. Antai Tišitas, atokiausias šalies miestas, viduramžiais laikytas garsiausia Šiaurės Vakarų Afrikos gyvenviete. Tuo tarpu Vadanas buvo didžiausias rajono vilkstinių lankomas miestas, kurio garsas pasiekė net Europą. 1487 m. portugalai čia atsiuntė karius, siekdami kontroliuoti prekybą. Karavanams, jungiantiems juodąją Afriką su Artimaisiais Rytais bei Ispanija, knygos buvo tarsi smėlio neužpustomas kelias.

Ir visi šie keliai vedė į Adrarą, istorinį Sacharos regioną, kuris berberų kalba reiškia „kalną“. Tai sausringas Mauritanijos plokščiakalnis, išmargintas gilių kanjonų bei raudonojo smiltainio viršūnių, kur išsibarsčiusios oazės. Kai baigiasi rožinės ar balto smėlio kopos, kraštovaizdis virsta Mėnulio peizažu, nuklotu aštrių akmenų grindiniu. Pamažu prieš akis išnyra plynaukštė, atverianti kelią per siaurą tarpeklį. Šioje vietoje šešiasdešimt metų tyrinėjo prancūzų gamtininkas humanistas Théodore’as Monodas, pramintas „dykumos pamišėliu“. Adrare jis atrado neolito gyvenvietes, o Malyje „Aselaro vyrą“ – pirmojo priešistorinio žmogaus (9500–7000 m.) skeletą Sacharoje. 1934–1935 m., ieškodamas Vakarų Sacharoje mitinio meteorito, jis atrado ar Rišato kalnagūbrį (Guelb er Richat), apskritą geologinį objektą – „Sacharos akį“, – kurį mokslininkai ilgai laikė meteorito krateriu. Dabar teorija paneigta, nes darinys yra erozijos paveiktas geologinis kupolas.

Šingečio miestas įsikūręs Adraro plynaukštėje, į rytus nuo Ataro, kur viduramžiais susikirsdavo karavanų keliai, jungę vakarinius Afrikos žemyno krantus su Meka – musulmoniškojo pasaulio centru. Vietiniai gyvenvietę pakrikštijo „vartais į dykumą“, nes šimtmečiais jai grasino daugiau nei 800 km ilgio kopos, kurios ir šiandien neretai praryja pastatus. Vis dėlto, kadaise regionas buvo žaliuojanti savana, ką liudija Agruro Amogžaro (Agrour Amogjar) neolitiniai uolų piešiniai, vaizduojantys žirafas, galvijus ir žmonių figūras. Šingetis yra ksaras (įtvirtinta berberų gyvenvietė), kurio pavadinimas soninko kalbos išnykusiu azayro dialektu reiškia „žirgo šuolis“. Pasak rašytojo Ahmedo Mouloudo Al-Hilalo, pirmoji Šingečio gyvenvietė įkurta 777 m. ir iki XI a. įsiliejo į Almoravidų imperiją, besitęsusią nuo Senegalo iki pietų Ispanijos. Po dviejų šimtų metų nuosmukio miestas vėl atsigavo XIII a. – kaip įtvirtintas karavanų prekybos centras, kuriame susiburdavo maldininkai prieš pavojingą 6 mėnesių kelionę į Meką. Kartais čia būdavo net 30 tūkst. kupranugarių. Karavanai į pietus gabendavo vilną, datules, soras, o grįždavo su dramblio kaulo, stručio plunksnų, aukso bei vergų kroviniais.

XVI a. Portugalijos vokietis Valentimas Fernandesas pavadino Šingetį trečiuoju pagal svarbą miestu šalyje. Tai 7-asis šventasis islamo miestas po Mekos, Medinos ir Jeruzalės. Vis tik aukso amžių Šingetis pasiekė XVII a., kai tapo mokslo ir dvasinio tobulėjimo vieta. Miestas skirstomas į dvi dalis. Vienoje pusėje senamiestis, rausvo akmens ir molio plytų pastatai, kurių dažnas turi masyvias duris, išpjautas iš akacijos medžių, seniai išnykusių apylinkėse, o kitoje – naujamiestis. Centre stovi Mauritanijos simbolis – Didžioji mečetė (XIII a.), papuošta stručio kiaušiniais. Jos minaretas yra antras pagal senumą vis dar naudojamas statinys islamo pasaulyje. Šingetis yra vienas iš keturių ksarų, prižiūrimų Mauritanijos nacionalinio senovinių miestų išsaugojimo fondo. Šis neapsiriboja vien miesto gelbėjimu nuo dykumėjimo, bet koncentruojasi į svarbiausią jo turtą – bibliotekas, nes Šingetis prancūzų istoriografijoje tituluojamas „dykumos Sorbona“.

„Kai keliauju po kitas arabų šalis, – „AramcoWorld“ 2003 m. sakė istorikas Muhammadas Shahabas Ahmedas, – užtenka ištarti žodį „Mauritanija“ ir visi nori kalbėtis apie rankraščius. Vien ši tema užsienio sostinėse atveria daugybę intelektualinių durų. Rankraščiai yra mūsų šalies vizitinė kortelė.“ Klestėjimo laikais Šingetis turėjo 30 bibliotekų, kuriose saugota tūkstančiai rankraščių nuo Almoravidų laikų. Šioms bibliotekoms atsirasti pagrindą davė piligrimai, kurie pakeliui į Meką čia skleidė savo žinias, paversdami Šingetį, anot Ilinojaus universiteto profesoriaus Charleso C. Stewarto, „ryškiausiu Vakarų Afrikoje mokslo centru“. Iš pradžių, knygas saugojo religinės institucijos (mečetės, medresės, zavijos), bet vėliau tai tapo šeimų reikalu. Knygos atkeliaudavo iš Maroko, Andalūzijos, Egipto, Sudano ar Chidžazo (Saudo Arabija). „Visi mokslininkai turėjo savo bibliotekas“, – rašė prancūzų etnologė Odettė du Puigaudeau, XX a. 4 dešimtmetyje lankiusi Mauritaniją.

Išskyrus keletą išimčių, daugiausia rankraščių datuojami XVII–XVIII a. ir, jei nebuvo nukopijuoti vietoje, įsigyti Šiaurės Afrikos ar Artimųjų Rytų miestuose. Spausdintų knygų kur kas mažiau ir jos pagamintos Kaire, Fese, Stambule. Aišku, bibliotekų pagrindas – reti egzemplioriai, rašyti ant gazelių, kupranugarių odų, apmušti auksu, ar pergamentai bambukiniuose dėkluose. Rinkinius sudaro Korano aiškinimai (tafsirai), Hadisai (Pranašo Mahometo pamokymai), teisės (ypač Maliki mokyklos), filosofijos, matematikos, astronomijos, medicinos, poezijos, botanikos, žemės ūkio kūriniai. Tarp jų – 1435 m. astronomijos vadovas su paauksuotomis iliustracijomis, vaizduojančiomis Mėnulio ciklus ir planetų judėjimą. Be to, šeimų genealogijos, biografijos, genčių korespondencija. „Iki kolonializmo šios knygos buvo vieninteliai skaitymo šaltiniai, dažnai tyrinėjamos ir kopijuojamos. Bet šiandien tėra eilinės relikvijos“, – 2010 m. sakė Mauritanijos mokslinių tyrimų instituto vadovas Jiyidas Ouldas Abdis.

Bet kaip bibliotekos buvo kuriamos? Viena žinomiausių ir nuodugniausiai kataloguotų Al Haboto biblioteka (XVIII a.) priklausė Sidi’iui Muhammadui Ouldui Habotui, pirmojo kalifo Abu Bakro palikuoniui. Šiuo metu kolekcijoje yra 2 tūkst. rankraščių nuo 1088 m. Pasak šaltinių, bibliotekos įkūrėjas užsibrėžė surinkti visas Šingetyje buvusias knygų kopijas, supirkti rankraščius iš karavanų bei pats apkeliauti Magribą. Tad bibliotekoje yra vienintelis išsamus Ebu Hilalo Al-Askario teologinis tekstas. Nors įprastai piligrimai leisdavo šeimoms nusikopijuoti jų turimas knygas. Taip Šingetyje atsirado Mohammedo Ben Abou’l Qayym el-Qawwalo al-Tebrizi iliustruotas Buaïn çafra Koranas (tas, kuris turi geltonąją akį), ant kurio padėję ranką teisme prisiekdavo liudytojai. Mieste taipogi išlikę 50 Sacharos maurų religinio ir politinio lyderio Ma al-’Aynayno XIX a. kūrinių, islamo eruditų al-Suyuti’io, Ahmado Al-Wansharisi’io, Muhammado al-Zurqani’io veikalai.

Dauguma knygų arabiškos, nors esama tekstų chasanyjos (Mauritanijos arabų dialektas), fulų (Šiaurės Vakarų Afrikos kalba), songajų (Nigerio vidurupio baseino kalba) ir hausų (viena čadinių kalbų) kalbomis. Mažiausiai dviejose bibliotekose yra persiškų knygų. Saifas el Islamas al Ahmedas Mahmoudas, kurio šeimai priklauso biblioteka su 700 rankraščių, prancūzų leidiniui „La République des Pyrénées“ teigė, jog „rašalas gamintas iš medžio anglies ir gumiarabiko.“ Maža to, puslapiai nesunumeruoti. „Numeracija yra šiuolaikinis išradimas, – aiškino jis. – Norint naršyti tarp puslapių, paskutinis žodis, nurodytas lapo apačioje kairėje, yra pirmasis žodis, perrašytas kito puslapio viršuje dešinėje. Tai padeda skaitytojui nepasimesti.“

Prasidėjus transatlantinėms kelionėms bei išaugus komercinei laivybai, karavanų reikšmė sumenko. Nebereikėjo rizikuoti gyvybe smėlynuose, nes prekės imtos daug greičiau ir pigiau gabenti jūra. Be to, regione sustiprėjo kolonializmas. Pastarasis itin skausmingai paveikė Mauritaniją, kurios šiaurėje dešimt metų (1895–1905 m.) trukusi karinė kampanija lėmė administracinę pertvarką ir politinių, ekonominių galių persikėlimą pakrantėn. Tai izoliavo dykumos miestus. Mauritanija 1920 m. tapo Prancūzijos kolonija ir tarnavo kaip apsauginė zona tarp šiaurės plėšikų ir Senegalo upės. Be to, tai buvo svarbus kelias, vienijantis Alžyrą su Maroku. Visgi prancūzams ji buvo nuostolinga, nes reikėjo kovoti su beduinais (keliauti vieniems europiečiams tapo pavojinga). 1935 m. leidinyje „L’Afrique française“ O. du Puigaudeau užsiminė, jog „šalies biudžeto deficitas yra našta Prancūzijos Vakarų Afrikai. <...> Turime kasti šulnius, įrengti takus, išlaikyti paštą, policiją. Tačiau kadangi ji turi priklausyti mums, privalome aukotis.“

Nepaisant problemų, kultūrinis Mauritanijos vaidmuo prancūzus stebino. 1933 m. pakeliui į Šingetį O. du Puigaudeau ir Marion Sénones stabtelėjo Butilimite. Čia bibliotekos savininkas Abdallahis Ouldas Shaykh Sidiyya moterims aprodė prosenelio XVIII a. pabaigoje surinktą kolekciją. „Atvėrus langines, vakaro saulė apšvietė du pilkus, apgriuvusius kambarius. Juose stovėjo medinės skrynios, aptrauktos oda ir apkaustytos geležinėmis juostomis, kuriose glūdėjo visa islamo išmintis. Šimtai retų, prabangiai įrištų, kūrinių: maurų Koranai bei daugybė filosofijos, poezijos, teisės knygų. Jas rinko keturios šeimos kartos. Prabangiausias buvo XIII a. Koranas, kurį iš Egipto atvežė jo prosenelio mokiniai. Tarnai itin didžiavosi šiomis knygomis, nes dėl jų paliko savo šeimas ir tėvynes.“ Visa tai kontrastuoja su 1970 m. – jau nepriklausomą Mauritaniją – aplankiusio britų keliautojo Bruce’o Chatwino liudijimu. „Šingetyje sutiktas berniukas nuvedė mane į biblioteką, bet jos savininkas miegojo. <...> Kai pažadėjau pinigų, raktas atsirado. Krūva senų Koranų pamažu iro kampe dėl dulkių ir kirminų. Nemačiau jokio vadinamojo geltonakio Korano pėdsakų.“

Šiandien Šingetyje yra 13 bibliotekų, iš kurių 5 atviros lankytojams (kitur minimos 4). Iš viso rašytinis miesto paveldas sudaro 6–12 tūkst. rankraščių. Pasak „Mauritanijos žinių tarnybos“ (AMI), svarbiausios kolekcijos priklauso Haboto, Achmedo Machmudo, Achmedo Al-Sharifo, Al-Hamonio ir Abdul Hamido šeimoms, neskaitant Šingečio mečetės rinkinio. Laikantis tradicijų, bibliotekos nuo įkūrimo išliko beveik nepakitusios, tad už 1000 ugijų (3,30 Eur) turistai gali prisiliesti prie senovinių paslapčių. 1996 m. Mauritanijos dykumų miestai – Šingetis, Vadanas, Tišitas ir Valata – įtraukti į UNESCO. Visgi Šingečiui kyla pavojus. Sacharos dykuma sparčiai plečiasi, o visa griaunantys sezoniniai potvyniai naikina pastatų, kuriuose įsikūrusios bibliotekos, pamatus. 2003 m. Europos Sąjungos lėšos padėjo Mauritanijos gyventojams atitolinti šių miestų žūtį po 3 metrų smėlio sluoksniu.

Be gamtos kataklizmų oazes veikia emigracija, nes jaunimas keliasi į didmiesčius. Jie sugrįžta tik per derliaus sezoną ar žiemą. Be to, industrializacija šiaurėje bei didėjantis klajoklių sėslumas. Maža to, į šalį plūsta kinų darbininkai. Sostinėje Nuakšote Kinijos statybų firmos jau pastatė prezidento ir parlamento rūmus bei eksploatuoja šalies aukso, deimantų ir naftos atsargas. Anot dienraščio „The Globe Echo“, Šingetyje dabar gyvena keli tūkstančiai žmonių (anksčiau būta 20 tūkst.), kurių gerovė priklauso nuo turizmo. O pastarąjį varžo terorizmo grėsmė. 2007 m. gruodžio 24 d. Alego mieste nužudyti 4 prancūzų turistai, kas paskatino Dakaro lenktynes apleisti Afriką. Panašūs išpuoliai kartojosi iki 2011 m., todėl Prancūzijos vyriausybė Mauritaniją buvo įtraukusi į raudonąją zoną. Tai supykdė šalies vyriausybę, mėginančią užtikrinti saugumo garantijas. 2021 m. penkių Vakarų Afrikos valstybių ir Prancūzijos lyderiai sutarė sustiprinti kovą su islamistais. Kai terorizmo pavojus išblėso, užklupo „Covid-19“ pandemija, kuri ir vėl uždarė sienas turistams. „Bet 2022 m. turistai pamažu ėmė grįžti. Mes esame optimistai“, – portalui „AfricaNews“ sakė S. Ahmedas Mahmoudas.

2023 m. sausį Nuakšotas paskelbtas islamo kultūros sostine. Tai tapo puikia proga ne tik į Mauritaniją pritraukti užsienio investicijų, bet ir atkreipti pasaulio dėmesį į varganą Šingečio bibliotekų būklę. Dauguma rinkinių yra apgraužti žiurkių, termitų, nugairinti dykumos vėjų ar paveikti drėgmės. „Norėdami apsaugoti knygas nuo vabzdžių ir drėgmės pradėjome į talpyklas berti paraką bei statyti vandens indus, – sakė S. al Ahmedas Mahmoudas. – Be to, naudojame kamparą ir ant grindų barstome druskos gabalus.“ Retkarčiais čia užklysta mokslininkų, kurie padeda tvarkyti įrančius rankraščius. Tyrėjai ne kartą bandė kolekcijas perkelti į archyvus, bet savininkai nesutinka jų atiduoti. Iš daugiau nei 33 tūkst. rankraščių, identifikuotų 1990 m. pabaigoje, Nuakšoto institutą pasiekė vos dešimtadalis. „Išbandėme viską. Siūlėme šeimoms kompensacijas ar prižiūrėti knygas su nuosavybės garantija, bet niekas nepadėjo, – sakė J. O. Abdis. – Tai jų protėvių palikimas, todėl šeimai jas saugoti yra garbė. Jie laiko knygas lagaminuose, dėžėse, bet tai nėra konservavimas.“ Net Vokietijos remiamas projektas mikrofilmuoti rankraščius susidūrė su pasipriešinimu.

Labiausiai Šingečio gyventojai nepasitiki UNESCO, nes mano, kad šios tikslas – palaidoti oazę po smėliu, kas leistų rankraščius greičiau perduoti muziejams. S. Ahmedas Mahmoudas yra vienas tokių aktyvistų, nenorinčių, kad senovinės knygos ad vitam aeternam (amžiams) būtų užrakintos Londono, Niujorko ar Paryžiaus muziejų vitrinose, prisidengiant paveldo gelbėjimu. „Mūsų rankraščius saugo Dievas, o ne UNESCO“, – pabrėžė jis. Siekdamas atgrasyti bet kokį paveldo perkėlimą ar išpirkimą, S. Ahmedas Mahmoudas net įkūrė fondą „Fondation Sidi Mohamed Ould Habott“. Pagrindinis jo tikslas – kūrinių apsauga. Vietiniams atrodo, jog be šių bibliotekų rinkiniai netektų prasmės. „Valstybė ne vienus metus bando juos pasisavinti, – kalbėjo S. Ahmedas Mahmoudas. – Bet ar leistumėte nukirsti ranką ar koją? Biblioteka yra mūsų dalis.“ 2017 m. Šingečio rankraščiai pradėti skaitmeninti; Ispanija operacijai skyrė 80 tūkst. eurų. Bet tai sudėtinga! „Pasitaiko rankraščių, kurių atskiri skyriai priklauso skirtingoms šeimoms, kurios atsisako juos sujungti į vientisą kūrinį. Tad pirmiausia turime susipažinti su šeima, tada susitarti dėl prieigos, o tuomet įtikinti, kad žinome, ką darome“, – sakė skaitmeninimo ekspertas Mohamedas Leminė Ould Bahanė. Italų režisierius Maurizio Fantonis Minnella apie bibliotekas sukūrė dokumentinį filmą „Libri di sabbia“ („Smėlio knygos“, 2019). O 2023 m. gruodžio 14–16 d. Katare vyko Šingečio kultūros savaitė, kurios metu supažindinta su Mauritanijos lobiais, užburiančiais oazėje apsilankančius turistus.