Imperatorienė Teodora vilki sodrios purpuro spalvos mantiją, apačioje išsiuvinėtą Trijų Karalių pasakojimo motyvu. Purpuras tapo oficialia monarchų spalva, kai III a. pabaigoje Romos imperatorius Dioklecianas ją kartu su karališkomis insignijomis perėmė iš Persijos dvaro. Jos freilinos pasipuošusios margaspalviais šilkais bei raudonais batais. Tačiau kas toji Teodora? Anot graikų istoriko Prokopijaus, Teodora buvo cirko žvėrių prižiūrėtojo ir šokėjos antroji iš trijų dukterų. Tėvui mirus, motina mergaites įdarbino teatre, kur šios tapo kurtizanėmis. Imperatorienės nemėgę amžininkai šaipėsi, esą „ši tenkino į teatrą savo šeimininkus atlydinčius vergus.“
Nepaisant to, dirbdama teatre mergina apkeliavo dalį imperijos, o grįžusi į Konstantinopolį patraukė sosto įpėdinio Justiniano dėmesį, su kuriuo galiausiai susituokė. Prokopijus ją apibudino kaip ryžtingą, nuožmią ir valdingą moterį. „Niekas jos negalėjo priversti daryti to, ko pati nenorėjo.“ Be to, Teodora niekada neatleisdavo priešams. „Išlaikydavo pyktį net asmeniui mirus.“ Tiesa, užvis labiau ji vertino iškovotą karūną. 532 m. sostinėje kilus „Nikos“ sukilimui, įpykusi minia suplūdo priešais rūmus reikalaudama atleisti kai kuriuos didžiūnus, o vėliau nuversti ir patį valdovą. Išsigandęs Justinianas ketino sprukti iš miesto, bet Teodora pasipriešino, teigdama, jog verčiau mirs dėvėdama imperatoriškąjį purpurą, nei praras statusą. „Karališki rūbai yra puikios laidotuvių drobulės“, – sakė ji. Žmonos padrąsintas, imperatorius pasiliko ir netrukus sukilimą numalšino. Bet kodėl purpuro spalva buvo tokia ypatinga?
Žmonijos istorijoje spalvos visada turėjo simbolinę reikšmę. Purpuro spalvą imta gaminti maždaug XVI a. pr. Kr. Finikijos (dab. Libanas) mieste Tyre. Galbūt todėl Finikijos pavadinimas graikiškai reiškė „purpuro žemė“. Pirmasis jos atradimo legendą kūrinyje „Onomastikonas“ (gr. Ὀνομαστικόν) užrašė II a. graikų istorikas Julijus Poluksas. „Kartą dievas Melkartas (gr. Heraklis) su šunimi vaikščiojo pajūriu. Staiga išvydęs bangų išmestus moliuskus šuo puolė juos graužti. Gyvūno nasrai bemat nusidažė purpuru. Manydamas, jog šis kraujuoja, Melkartas prišoko apžiūrėti, bet įsitikinęs, kad tai dažai, grįžo į miestą. Ten juos pastebėjo nimfa Tyra, kuri taip susižavėjo purpuriniu šuns nasrų atspalviu, jog paprašė dievo tokios spalvos suknelės. Tad norėdamas įsiteikti Melkartas įsakė pririnkti moliuskų ir pagaminti dažus.“ Šią istoriją paveiksle „Heraklio šuo atranda purpuro kriaukles“ (1636 m., Musée Bonnat-Helleu) įamžino flamandų tapytojas Peteris Paulius Rubensas. Tiesa, vietoj dygliuotųjų mureksų drobėje klaidingai vaizdavęs spiralines kriaukles. Vis dėlto archeologiniai radiniai Kretoje leidžia spėti, kad Mino civilizacija keliais amžiais (2000–1800 pr. Kr.) purpuro gamyba pralenkė Tyrą. Be to, ši spalva minima Homero poemose ir Biblijoje.
Finikiečių civilizacijai augant purpuro pramonė išplito kolonijose, ypač Šiaurės Afrikoje įsikūrusioje Kartaginoje (dab. Tunisas), kur aptinkamos tam tikrų rūšių jūrinės sraigės. Tyro purpuro spalvą išgaudavo iš trijų plėšriųjų jūrinių sraigių rūšių, kurių kiekvienai būdingas skirtingas atspalvis: Hexaplex trunculus (melsvai violetinė), Bolinus brandaris (rausvai violetinė) ir Stramonita haemastoma (raudona). Kai sraigės pakrantėje buvo surenkamos, reikdavo ištraukti gleives. Kai kuriose šalyse liaukai išpjauti naudotas specialus peilis. Vienas senovės romėnų autorius teigė, kad sukrešėjęs sraigės kraujas lėtai „tarsi ašaros“ srūdavo iš žaizdų. Po to masę dėdavo į grūstuvę. Istorikas Plinijus Vyresnysis I a. aprašė tolesnį gamybos procesą. „Išimtas liaukas pasūdydavo ir palikdavo trims dienoms fermentuotis. Tada virdavo skardiniuose ar švininiuose puoduose ant vidutinės ugnies 10 dienų. Galop, dažai buvo išbandomi, įmerkiant audinį: jei išryškėdavo dėmės su norimu atspalviu – mišinys pavyko.“
Procesas tuo nesibaigė. Siekiant, kad spalva neišsiplautų iš audinio, naudotas dažus fiksuojantis tirpalas, o tai dažniausiai būdavo šlapimas. Anot amžininkų, gamybos vietoje tvyrojo toks šlykštus dvokas, kad „purpuro kubilai turėjo stovėti už miesto sienų“. Senovės Egipto Anastazijaus papiruse (1250 m. pr. Kr.) sakoma, jog „dažytojų rankos dvokė it pūvančios žuvys“. O Talmudas net suteikė moterims teisę išsiskirti su vyru, jei šis taptų murekso dažytoju. Įdomiausia, kad net dažyti audiniai išlaikė savotišką žuvies, šlapimo ir jūros kvapą. Be to, Tyro purpuras nebuvo konkreti spalva, o varijavo nuo šiltai rausvo iki beveik melsvo atspalvio, priklausomai nuo sraigių kilmės, rišamosios medžiagos bei paros meto, kada buvo džiovinta (vidurdienio saulė suteikė daugiau melsvo atspalvio). Taigi purpuro gamyba laikoma pirmąja chemijos pramone. „Išgauti spalvą tikrai nėra lengva, – sako Ioannis Karapanagiotis, Tesalonikų Aristotelio universiteto chemijos profesorius. – Tyro purpuras skiriasi nuo kitų dažiklių, kur žaliavoje, pavyzdžiui, lapuose, yra pigmento. Vietoj jo sraigių gleivėse yra chemikalų, kuriuos galima paversti dažais, bet tik specialiomis sąlygomis.“ 12 tūkst. murekso sraigių duodavo mažiau nei 1,4 g. grynų dažų, kurio pakakdavo tik mažai skiautelei nudažyti. Tad dėl milžiniškų gamybos sąnaudų medžiaga buvo itin brangi, o gamyba – komercinė paslaptis. Ir vis dėlto neįtikėtinai ryškus purpuro atspalvis teikė drabužiui karališkos didybės.
Šis produktas kūrė imperijas, o valdovams suteikė dieviškų aspiracijų. Senovės Graikijoje asmenys, galintys dėvėti purpurą, buvo griežtai apriboti įstatymo. Tik kuo aukštesnis socialinis ir politinis rangas, tuo ryškesnį purpuro rūbą leista dėvėti. Ankstyvosios Romos respublikos laikais senatoriai dėvėjo tuniką su plačia purpuro juosta (lot. laticlavo), o raitelių luomas – angusticlavia (tunika su colio pločio purpuro juostele). Be to, nuo etruskų laikų paplito toga picta (purpurinė toga), kurią vėliau perims romėnai. Romos imperijos laikotarpiu tunica palmata ir toga picta sudarė dalį oficialaus imperatorių kostiumo (lot. Ornamenta Triumphalia). Purpurą ypač mėgo Egipto karalienė Kleopatra, kuri šią spalvą naudojo net savo laivo burėms.
Didžiausią vertę purpuras įgavo Romos imperijos laikais, kuomet asmenims, sučiuptiems gaminant spalvą iš paprastesnių dažų, grėsė mirtis. Ir ne tik gaminant! Pasak Svetonijaus, 40 m. imperatorius Kaligula įsakė nužudyti Ptolemėjų iš Mauritanijos, paskutinį Ptolemėjų dinastijos narį, nes tas „pasirodė amfiteatre, apsirengęs purpuru“. Toks pavydas virsta psichoze, kai tam tikros spalvos dėvėjimas suvokiamas lyg agresijos prieš imperiją aktas. Ypač vertinta ir brangiausia buvo sodriai raudona it sukrešėjęs kraujas spalva, kurios medžiaga „laikant prieš saulę spindėjo“. Vilkėdamas tokiais rūbais žmogus tarsi įgaudavo dieviškumo. Taigi 301 m. Romoje išleistas „Ediktas dėl kainų maksimumo“. Tyro purpuro medžiaga vertinta trimis kartais daugiau aukso nei pati svėrė.
Karališkoji purpuro samprata išliko ir atsiradus krikščionybei. Kaip įprasta, senojoje tapyboje Dievas, Mergelė Marija ir Kristus vilki įvairių atspalvių purpuro rūbais, todėl panašiai rengęsi monarchai laikė save dieviškos valdžios vietininkais Žemėje. Negana to, Morkaus Evangelijoje nuplaktas Kristus romėnų karių apgobiamas purpuro skraiste, taip išjuokiant tariamą žydų karalių. Tad purpurinius šilko drabužius Bizantijos imperatoriai vilkėjo oficialių ceremonijų metu. Tiesa, iš paprastesnių dažų (indigo, dažinės raudės) gaminta ir purpuro imitacija. Visa tai kontrastavo su islamu, nes Koranas ir Hadisai draudė vyrams dėvėti šilką ar puoštis auksu, šitaip paniekinant tuštybę ir išdidumą (taisyklė negaliojo moterims). Laikui bėgant spalva įgavo perdėtai valstybinę reikšmę. Konstantinopolio rūmuose imperatorienės gimdė purpuro kambaryje (padengtam vulkanine porfyro uola), todėl terminas „gimęs purpurui“ nusakė idėją, jog gimė „tikrasis“ imperatorius, o ne valdžią uzurpavęs asmuo. Purpuro mada Bizantijoje sumenko 1204 m., Konstantinopolį apiplėšus kryžiuočiams, o galutinai išnyko kraštą užėmus osmanams. Pasak medievisto Davido Jacoby, „joks Bizantijos imperatorius ar lotynų valdovas buvusioje Bizantijos teritorijoje negalėjo sukaupti finansinių išteklių, reikalingų purpuro gamybai.“
Nors viduramžių ir renesanso Europoje valdovai purpurą nešiojo rečiau, jo reikšmė augo religijoje. Siksto koplyčią puošiančioje Mikelandželo freskoje „Paskutinis teismas“ (1536–1541 m.) purpurinis audeklas slysta nuo centrinės Kristaus figūros, atspindėdamas pasaulietinių nuodėmių sluoksnį ir pranašaudamas antrojo Mesijo atėjimą. Kitaip tariant, tai apvalytos žmonijos vaizdinys. Purpuro spalva taipogi puošėsi kardinolai, dažyti religinių rankraščių puslapiai. Vis tik popiežius Paulius II 1464 m. dvasininkų garderobe Tyro purpurinę pakeitė raudona, kuri gaminta pigiau, tiesiog sutrinant smulkius vabzdžius, ir dėl to, kad audinio atvežimas iš Bizantijos sustojo. Tad airių menininkas Francis Baconas, 1953 m. sumanęs pakeisti ispanų tapytojo Diego Velázquezo paveiksle „Inocento X portretas“ (1650 m.) popiežiaus aprangą iš raudonos į purpurinę, priminė senąją madą. Vienaip ar kitaip, purpuro išskirtinumas egzistavo visame pasaulyje. Nemažai murekso rūšių Viduržemio jūros regione neaptinkamos, pvz., Plicopurpura Pansa (rytinėje Ramiojo vandenyno tropinėje zonoje), Plicopurpura Patula (vakarinėje Atlanto zonoje, aplink Karibų jūrą). Taigi purpuro dažai vertinti ir Meksikoje, nors tarp mezoamerikiečių bei Viduržemio jūros civilizacijų jokių ryšių nebuvo iki 1492 m. Tačiau iki XV a. sudėtingi dažų išgavimo ir apdorojimo receptai Europoje prarasti. „Problema ta, jog žmonės neužsirašinėjo svarbių gamybos gudrybių“, – sako Lisabonos NOVA universiteto gamtosaugos mokslų profesorė Maria Melo.
Aptariama ir kita Tyro purpuro receptūros išnykimo priežastis. 2003 m. pietų Turkijos senoviniame Andriako uoste dirbę archeologai VI a. šiukšlyne aptiko krūvą jūrinių sraigių kiautų (apie 60 mln. vienetų). Krūvos apačioje išmestos seniausios sraigės buvo apkūnios, o viršuje – naujausios – mažos ir jaunos. Mokslininkai tai aiškino besaikiu vartojimu, dėl kurio neliko subrendusių sraigių, kas greičiausiai ir nulėmė šios srities dažų pramonės nykimą. Prireikė 400 metų, kad purpuro mada vėlei atgimtų (iki tol gaminta iš paprastesnių dažų). Panaši į Tyro purpurą faksimilė atsitiktinai rasta 1856 m. anglų chemijos studento Williamo Henrio Perkino, kuris ieškojo vaisto maliarijai gydyti. Taip gautas pirmasis sintetinis dažiklis, galintis konkuruoti su Tyro purpuru. Jis pavadintas „mauveine“ (pagal lotynišką dedešvos – Malva – vardą, kuri yra panašaus atspalvio). Britanijoje tai iššaukė mados revoliuciją, nes W. H. Perkino atradimas purpurą atvėrė masėms. XX a. purpuro atspalvis taps mados ir pop kultūros ženklu. Šiai spalvai per savo karūnaciją daug dėmesio skyrė Elžbieta II, o 7 dešimtmetyje purpuras prarado karališką išskirtinumą ir imtas sieti su muzikos žvaigždėmis: Jimiu Hendrixu, „Deep Purple“ ar Prince‘u (Prince‘a Rogersas Nelsonas).
Po ilgų ir nesėkmingų bandymų 1998 m. Tyro purpuro išgavimo metodas atrastas iš naujo, kurį šiandien naudoja keletas mažų pramonės šakų. Viena tokių yra Oachakoje (Meksika), kur norint išgauti moliuskų gleives nereikia nužudyti gyvūno. Tiesa, kaip ir senovėje, dažai išlieka brangūs (1 g. internete kainuoja 2500 JAV dolerių). Žinoma, purpuro istorija tuo nesibaigia. 2002 m. Katnos (Sirija) vietovėje stovinčiuose rūmų griuvėsiuose vokiečių archeologai ieškojo karališko kapo. Siauri, vingiuoti koridoriai tyrėjus nuvedė prie gilios šachtos, kur užantspauduotas duris sergėjo identiškos statulos. Jas atvėrę archeologai aptiko 30 palaikų bei 2 tūkst. įvairiausių daiktų, įskaitant papuošalus. Bet labiausiai sujaudino keli ant grindų išsimėtę tamsūs lopai; juos išsiuntus tyrimams ir pašalinus purvą išryškėjo spindinti Tyro purpuro spalva.
2007 m. rugsėjį tunisietis Mohammedas Ghassenas Nouira vaikštinėjo paplūdimiu. „Praėjusią naktį šėlo siaubinga audra, todėl krante mėtėsi daug negyvų gyvių: medūzų, krabų, moliuskų“, – pasakojo jis. Staiga pastebėjo iš suskilusios kriauklės ištekėjusį violetinį skystį. Dar mokykloje „mokydamasis apie kanaaniečius, finikiečius ir kartaginiečius, sužinojau, kad šie garsėjo iš mureksų išgaudavę violetinę spalvą, kuri buvo vertingesnė už auksą.“ Tad nuėjęs į uostą paprašė žvejų šių moliuskų ir grįžęs namo ėmė eksperimentuoti, ieškodamas spalvos. Kai M. G. Nouira namo parsinešė sraigių, buvo praėjusi savaitė po medaus mėnesio. „Mano žmona pasibaisėjo dvoku, ji vos neišspyrė manęs lauk... Bet turėjau tęsti.“ Deja, paieškos buvo bevaisės, todėl vyras sumetė kriaukles į šiukšlių maišą. Bet kitą rytą maišo turinys buvo pakitęs. „Tada nežinojau, jog violetinė spalva pradžioje būna permatoma“, – aiškino M. G. Nouira. Dabar mokslininkai žino, kad norint išgauti murekso sraigėse esančias spalvines medžiagas būtina kriauklę palaikyti šviesoje. Iš pradžių išskyros tampa geltonos, vėliau žalios, turkio spalvos, mėlynos ir tik tada violetinės.“ Jei procesą atliekate saulėtą dieną, šiai transformacijai pakaks mažiau nei 5 minučių“, – sako I. Karapanagiotis.
Taigi prireikė ilgų metų, kol taikydamas įvairius finikiečių metodus, M. G. Nouira pagamino savo pirmąjį dažą. Tiesa, šis buvo blyškios indigo spalvos, nepanašios į Tyro purpurą. Po dar kelerių metų jis atrado gudrybes, kurias amatininkai naudojo senovėje. Maišydamas trijų jūros sraigių rūšių sekretus, reguliuodamas mišinio rūgštingumą, kaitaliodamas saulės šviesą su tamsa ir virdamas mišinius skirtingą laiko tarpą, kaip mini Plinijus Vyresnysis. M. G. Nouira daugiausia rėmėsi Bizantijos mozaikomis, vaizduojančiomis Justinianą su Teodora, nors vėliau lygino savo rezultatus su išlikusiais purpuro medžiagų fragmentais muziejuose. Galop vyras atrado grynų pigmentų bei dažiklių, kurie buvo artimi tikrajai Tyro violetinei. „Ši spalva labai gyva ir dinamiška, – sako jis. – priklausomai nuo šviesos ji blizga... bei nuolat apgaudinėja jūsų akis.“ Šiandien M. G. Nouira savo pigmentus ir dažytus gaminius eksponuoja pasaulinėse parodose, pvz., Britų muziejuje, Bostono dailės muziejuje. Jis taipogi virto jūrinių sraigių kulinarijos žinovu. „Visada rekomenduoju aštrius Tuniso murekso makaronus ar keptą mureksą.“
Tiesa, dėl brangių gamybos sąnaudų kriauklių ekonomika nėra pelninga, tačiau M. G. Nouira nenustoja eksperimentuoti. Juk jis purpurą gamina toje pačioje vietoje, kur prieš kelis tūkstančius metų plytėjo Kartaginos miestas (dabar Tuniso priemiestis), metęs iššūkį Romos galybei. Išilgai gyvenamųjų namų vis dar stūkso senovinių pastatų kolonos, o kažkada stulbinančiame uoste plūduriuoja nedideli žvejų laiveliai, šalia kurių pakrantės nusėtos murekso sraigių. Dėl klimato kaitos ir vandenynų taršos šiandien šioms sraigėms gresia išnykimas. Rausvą spalvą suteikianti Stramonita haemastoma jau išnyko rytinėje Viduržemio jūros dalyje. Tad purpuro spalvai ir vėl kyla grėsmė, sukelta žmonijos abejingumo gamtai.