Lietuvos Kultūros ministerija, Rašytojų sąjunga, Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras (LNOBT), mūsų leidyklos, nesugebančios išgyventi be valstybinės paramos, – visi už visuotinį Rusijos menų boikotą „iki karui pasibaigiant“. Išskyrus Mažąjį teatrą, kuris nepašalino Čechovo, Lermontovo, Erdman ir Gorkio pastatymų.
Šitaip išreiškiama empatija Ukrainai?
Vis tik, mano giliu įsitikinimu, Josifas Brodskis nėra Josifas Stalinas, o Čaikovskis nėra Rusijos karo laivas – anas, kurį ukrainiečiai rusiškai pasiuntė po velnių.
Manau ir tikiuosi, kad ir šituo, skaudžiu meno mylėtojams atveju, vyko išsamios diskusijos.
Akivaizdu, kad Kremliaus galios instrumentai – tai kiberatakos ir tankai, dujotiekiai ir balerinos, ir piliečiai be raukšlių smegenyse. Taip pat ir „naudingi idiotai“ kone visose pasaulio šalyse, įskaitant, kaip žinoma, ir Lietuvą.
Sutinku, kad būtina turėti aiškias kultūros politikos gaires dėl karo nusikaltimus vykdančių kaimynų. Suprantama, kad reikia boikotuoti ir aktorius, autorius, meno veikėjus, propaguojančius didžiavalstybinį šovinizmą, giedančius himnus imperijos ekspansijai.
Štai Nikita Michalkovas, pasak šių dienų „The Times“, organizuojantis meninių filmų festivalį, finansuojamą iš Rusijos Federacijos Gynybos ministerijos (sic!) lėšų, nusipelno sankcijų. Kaip ir kiti, puolę skintis laurų ir honorarų iš smurto apologijos, mirties kulto, karo propagandos. Tačiau, kaip žinoma, toli gražu ne visi rusų „kinošnikai“ ir atlikėjai tokie.
Esama ir kitokių, tokių kaip pirmiau paminėtame dienraštyje pasisakantis dokumentinių filmų ukrainiečių kilmės rusų režisierius Vitalijus Manskis, išvengęs represijų, pasitraukęs į Rygą ir iš ten pliekiantis Kremlių.
Žodžio iš dainos neišmesi, o didžių menininkų kūryba – tai svari ne vien tik Rusijos, bet ir pasaulinės kultūros dalis. Beje, patyriau, kad nemažai žydų kilmės išgyvenusių genocidą žmonių net ir daugelį metų po II pasaulinio karo neapkentė visų vokiečių, o vienas jų, tarnavęs karo metu britų karališkosiose oro pajėgose, man štai ką prisipažino, jau net ir XX amžiui einant į pabaigą: šnekėjomės apie košmarus III Reiche ir jo okupuotose teritorijose. Žmogus pakrapštė žilą galvą ir atsiduso: „Jeigu galėčiau, aš ant jų numesčiau atominę bombą.“
O vis dėlto, ir maždaug mano minimu laikotarpiu, „jų“ Beethoveno „Odė džiaugsmui“ tapo Suvienytos Europos himnu.
Mes, tiekdami paramą Ukrainai ir apsaugoti NATO ir ES sutarčių, vis dar turime prabangos mąstyti subtiliau. Priminsiu, gerbiamieji, trivialų dalyką: kultūra – tai vis dėlto ne tik priešo siluetas taikiklio optikoje, tai dar ir tam tikros plonybės. Kas jų neskiria, gyvendamas mūsų kolei kas taikioje šalyje, kur dar galime paskaityti ant sofos, negriūvant mūsų stogui, arba pasigėrėti spektakliu, kurio neužgožia sirenos, iš teatro ložės, tas, mano galva, yra kultūros daltonikas.
Nepažinę kitokių rusų (o Rusijos kultūra daugialypė ir daugiaspalvė), vertesnių už jų dabartinius agitatorius, fanatikus, parsidavėlius ir propagandistus, neturėsime netgi kriterijų giliau įvertinti to, kaip šiuo metu degradavo Rusijos visuomenė. Jie mums visi lieka orkais išplautomis smegenimis. Ukrainiečiai, žinoma, į tai turi teisę – jie apkasuose. Ukrainietis gina šalį ginklu, jo tokia optika. Bet ir čia pasigilinkime, ką boikotuojame. Išbrauktas iš repertuaro LNOBT Sergejus Prokofjevas kilęs iš Bachmuto apylinkių, Donecko, ir ukrainiečiai juo visuomet didžiuodavosi, Igoris Stravinskis buvo Prancūzijos ir JAV pilietis.
Mano kartai teko jaunystę stumti SSRS, aptrauktoje nepakančios cenzūros kojine. Atpažįstu organizuotą vajų, kai jį pamatau ir čia, ir JAV, ir kitų šalių politinėse kampanijose. Atpažįstu ir šį mūsų politikų ir angažuotų menininkų, ir administratorių polinkį linkti ten, kur pučia laiko vėjas, ten, kur rastum visuomenės daugumos pritarimą bei minkštakūnio valdininko (nuo kurio, beje priklausai) palaiminimą.
Ką čia darysi, iš SSRS aš išsinešiau alergiją visokiausiems gorlitams ir glavlitams – ideologijai ir draudimams kultūroje ir mene.
Negi mes, žiūrėdami rusiškos kilmės autorių klasiką, jos klausydamiesi, ją skaitydami išduodame tuos, kurie lieja kraują „už mūsų ir jūsų laisvę“? O gal mes, kitokius rusus skaitydami, žiūrėdami, jų klausydami, sau atrandame ir kitokią Rusiją?
Ar reiktų visą kultūrą nūnai paversti kovos lauku?
Ar tai nėra kraštutinis kultūros ideologizavimas, būdingas totalitarizmui, kurio visi neapkenčiame.
Braukti šalin Prokofjevą, sukūrusį represijų įbaugintoje šalyje „Romeo ir Džiuljetą“ (o už ką mes baudžiame jo bendraautorį Šekspyrą?) – ar tu šitaip įgelsi Kremliaus pareigūnui? Juokų darbas! Tik suteiksime progos parėkauti jų „propagandonams“ apie laisvės varžymus Lietuvoje.
Mano galva, boikotuoti visą kultūrą, pasąmonėje prisilaikant dabar plintančios nuomonės, neva „visi rusai tokie“, yra to paties rusiškojo totalitarizmo atvirkščias atspindys. Taigi, kategoriškai antirusiški menininkai ir politikai Lietuvoje ir kitur man kažką tikrai primena. Tai ne kas kita, o „kilnių jausmų“ vedini ideologiniai komjaunuoliai su šlipsiukais. Atpažįstu ir nuovokius pragmatikus. Ir tuos, kam tenka paklusti partinei disciplinai. Visi spektakliai iš ten – iš SSRS kandžių spintos. Tik nereklamuokite šitos akcijos kaip didžiausios užuojautos ukrainiečiams.
2. Boikotas, bet…
Kuomet Kyjivo baletą karas užklupo gastrolių metu Prancūzijoje, suteikusioje jiems prieglobstį nuo Rusijos, artistai, net ir apgulus priešui Kyjivą, neišbraukė Piotro Čaikovskio iš repertuaro.
2022-ųjų vasarą jie Prancūzijoje šoko „Spragtuką“, o rudenį, gastrolėse JAV, greta savos kultūros spektaklių, tapusių aktualiais, – ir Gulbių ežerą. Po darbo šokėjai skambindavo artimiesiems į bombarduojamą Kyjivą. O kitą dieną vėl šoko Čaikovskį.
Beje, aš pripažinčiau ir tai, kad visa Rusijos kultūra, kad ir vertėsi kažkada per galvą jų žinomi rašytojai (po ranka – Antonas Čechovas ir Levas Tolstojus), o taip pat raznočincai, narodnykai, steigdami mokyklas mužikams, atrodo kaip akivaizdžiai žlugęs edukacinis projektas. Ką ji išugdė, plačiau apibendrinant? Taip – vergą, snaudalių, prisitaikėlį, prisidengiantį patriotizmu, perversmininką, žioplį išpūstomis akimis. Individualūs kūrėjai čia – plunksnos svorio žaidėjai. Leninas arba Stalinas dažnai cituodavo rusų klasiką, ją pasitelkdami saviems tikslams. Ir kaip gali Rusijos prezidentas ir jo aplinka, kai visas pasaulis liudija jų barbarybę, kai raketų sugriautuose daugiabučiuose iš po stalo kyšo žuvusio mažamečio ranka, prieš visą pasaulį kartoti mantrą: „specoperacija vyksta pagal planą“? Ar jie girdėję jų pačių klasiko frazę, kad jokia šviesi ateitis nepateisina vienos vaiko ašaros?
Ji – rusų klasika – užaugino ir akademiką Sacharovą, ir šeštojo dešimtmečio intelektualus, protestavusius prieš Kremliaus įsiveržimą į Čekoslovakiją, Borisą Nemcovą, nušautą prie Kremliaus sienų, Vladimirą Kara-Murzą, mano šeimos bičiulį, ir politiką Ilją Jašiną, ir plejadą kitų režimo politinių kalinių. Taip, šių laikų istorijos vingyje šie drąsūs žmonės patyrė fiasko.
„Karantinas“ visiems rusų autoriams? Juk niekas giliau neįžvelgė paprastų rusų pasyvumo ir infantilizmo, valdant carams „batiuškoms“, nieks žiauriau nepliekė Rusijos kaip lietuvių-lenkų sukilimų epochos filosofas Piotras Čaadajevas, Nikolajaus I paskelbtas pamišėliu.
Ar ir jį – šalin iš leidybos planų?
O Rusijos filosofų XX a. pradžioje skelbtos pranašystės apie tai, kad ateina, atgriaudžia „Chamo karalystė“?
O kijeviečio – rusų rašytojo Michailo Bulgakovo – „Šuns širdis“? Juk ten ir atskleista, koks personažas vyraus „naujojoje“ – šarikovų – Rusijoje. Ar išbrauksime ir jį, netgi laikinai, karo laikotarpiui?
Tai faktas, kad naujoji Rusijos istorija – tai senovinės jų zapadnikų ir slavianofilų kovos, kurią zapadnikai, siekę sueropinti Rusiją, katastrofiškai pralaimėjo, pratęsimas. Rusijos Federaciją šiuo metu valdo šovinistai ir juodašimčiai. Nesunku rasti ir liberaliojo rusų imperializmo pavyzdžių. Tai ne tik Rygoje prieš mėnesį uždarytas televizijos kanalas „Dožd“, kurio „liberalių“ žurnalistų rusocentrinė protausena nejučia atsiskleidė latvių visuomenei, bet ir rusocentriškas jau minėto Nobelio laureato J. Brodskio eilėraštis, skirtas ukrainiečiams ir paviešintas dar prieš tris dešimtis metų praėjusiame amžiuje, Ukrainai paskelbus nepriklausomybę. Tie posmai – tai talentinga, tačiau kultūriškai ydinga ir tulžinga proklamacija. Bet aš, juos skaitydamas, prisiminiau ir tai, kad J. Brodskio knygoje „Častj reči“ (liet. „Kalbos dalis“), kurią kažkada, prieš susitikdamas su poetu dėl leidimo išversti jo knygą Lietuvoje, įsigijau rusų knygyne Niujorke, esama ir kandžios, negailestingos satyros apie pačią Rusiją, jos praeitį ir dabartį. Pataikyta į dešimtuką!
Negi nuplėšime, kai įsibėgės vajus, ir lentelę J. Brodskio atminimui Vilniuje, kurią atidengė kiti Nobelio laureatai – vokietis ir lenkė?
O tie iš mano kartos, kurie pažino rusų prasčiokų ir kareivių kalbą tik užsivilkę SSRS karo tarnybos šauktinio uniformą, mąsto apie šios šalies kultūrą pernelyg schematiškai. Mano dvasinė patirtis moko, kad pasaulinės vertės kūrinių neverta pamiršti niekados, kad ir baisausiais laikais, kitaip mes išduodame patys save. Jie ne vien tik, susilaukdami plataus atgarsio, panaudojami kaip Rusijos „minkštosios galios“ instrumentas. Klasika jos vertintojams ir mylėtojams yra, visų pirmiausia, individualiai sava, privati, intymi, susijusi su jų slapčiausiomis svajomis ir gražiausiomis gyvenimo, kuris greitai pralekia, ar būtų karas, ar taika, akimirkomis. Gilioji, nevaldiška rusų kultūra kelia skaudžiausius jų tautai klausimus geriau ir giliau už bet kurį iš vakariečių, mąstančių apie Rusiją.
Ar jos nevalia pažinti?
Ar lėšų, gautų už rusų klasikos knygų ir bilietų pardavimą nebūtų galima nukreipti Ukrainos kariams, jų šeimoms?
Vertingų ir prasmingų kūrinių vertintojai, žiūrovai, klausytojai ir skaitytojai, gerbiamieji, nėra tokie primityvūs, kad tapatintų meno kūrinį, žaižaruojantį daugeliu spalvų ir atspalvių, su fiureriais ir putleriais.
Tie, kas lieka ištikimi kultūrai, atpažįsta saldafoną ir nusilenkia kūrėjui.
Apgailestauju, kad talentingi ir sąžiningi menininkai, netapę ir niekad nebuvę Kremliaus viršininko padlaižiais, yra, kad ir laikinai, pajungti Lietuvoje organizacijų ir valstybės ideologijai ir politikai.