Štai „The Times“ rašo, kaip nuo Rusijos ir Baltarusijos pabūklų salvių jiems atliekant „manevrus“, kurie, apžvalgininkų nuomone, gali peraugti į invaziją Kijevo kryptimi, dzingsi ant staliukų stiklinės Druskininkų restoranuose.
O didžiųjų politikų pareiškimai po susitikimų Kremliuje palieka, geriausiu atveju, už ausų pritempto optimizmo įspūdį. Lygiai kaip ir 1938 m. Prancūzijai bei Anglijai derantis su Vokietija, kai Nevilis Čemberlenas, pasirašęs su Hitleriu taikos sutartį, ištarė chrestomatinę frazę reporteriams Londono oro uoste: „Aš jums parvežiau taiką.“ (Reichas bemat pradėjo šliaužiančią Čekoslovakijos aneksiją neva tam, kad apgintų jos teritorijoje Sudetų vokiečių teises. O jau po metų Geringo aviacija bombardavo Anglijos miestus.)
Šiuo metu diplomatai, zujantys tarp Rytų ir Vakarų, akivaizdžiai nuleidžia rankas. Kremliaus užsienio reikalų ministras Lavrovas savo susitikimą su kolege iš Londono Liz Truss glaustai įvardijo kaip „nebylio pokalbį su kurčiu“, beje, jos kailinė kepurė, užsidėta vykstant vizito į Maskvą, man priminė praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio madas ir Boriso Pasternako, patekusio Kremliaus nemalonėn, romaną apie neramumų ir karų draskomą Rusiją, ir Chruščiovo laikų atmosferą, ir slėptuves nuo bombų (Kaune viena iš tokių buvo įrengta Centrinio knygyno kieme).
Kažkuris iš Vakarų publicistų, kalbėdamas apie kariuomenės telkimą aplink Ukrainą, šiomis dienomis prisiminė ir Antoną Čechovą, pastebėjusį, jeigu šautuvas kabo scenoje per spektaklį, jis galų gale turės iššauti. Įtampos židiniuose ties Ukraina ir, beje, per patrankos šūvį nuo pietrytinės Lietuvos tų šautuvų, kalbant figūratyviai, daugiau negu bet kada po Antrojo pasaulinio. Tai tūkstančių tūkstančiai raketų ir šiaip vamzdžių, – taip Rusijos generolai vadina viską, kas spjaudosi ugnimi.
Prieš Antrąjį pasaulinį Rusijoje taip pat buvo kurstoma militaristinė psichozė, kurią dar nebuvus televizijai skleidė per „radijo taškus“ populiarios dainos: „Jeigu karas rytoj, jeigu žygis rytoj“ (Jesli zavtra vajna, jesli zavtra v pachod,1938), „Mes taikūs žmonės, bet mūsų šarvuotis atsarginiame kelyje“ ir „Bėk, traukiny, skubėk pirmyn, sustosime komunoj... ir šautuvas mums už peties...“. 1939 m. vėlyvą vasarą dykinėtojai ir laikraščių skaitytojai ant laikinosios sostinės sodo suoliukų palydėdavo lėktuvą, dūzgiantį į Rytus virš liepų ir kaštonų, žodžiais: „Ana ten, matai? Ribentropas skrenda. Veža aukso Stalinui, kad perpirktų Lietuvą.“
Pasiturintys kauniečiai niekur bėgti nebuvo linkę. Kurgi dėti pianiną, pudelį, papūgėlę?
2022-ųjų vasario vėjai kažkaip atneša anų laikų neramios atmosferos. Tačiau visos istorinės analogijos, kaip sakoma, šlubuoja.
Kuo jau kuo, bet Prezidentu Putinu šiomis dienomis būti tikrai nenorėčiau. Čia ir didybės manija žmogaus, bandančio atkurti istorinę imperiją. Tuo pat metu – ir katastrofos nuojautos. Kam šitą košę užviriau? Ar jis geria migdomuosius prieš miegą? Rusų rašytojas Viktoras Jerofejevas laidoje radijo stočiai „Echo Moskvy“, mąstydamas apie RF Prezidento akibrokštus šių dienų Europai, jį pavadino carj pacan (caru bachūru). Taikliai, turint galvoje, kad ir visa Rusija šiais laikais – kaži koks keistas bolševizmo ir carinio imperializmo hibridas.
Tačiau baisiausia tai, kad žmogaus gyvybės vertė į Rytus nuo mūsų yra nesulyginama su tuo, kaip asmenybės ir žmogaus vertę supranta Vakarai. Tai nesuderinamos pasaulėžvalgos, štai kur tikrų tikriausias pokalbis kurčio su nebyliu.
Ilgėliausias Putino stalas, šmėkštelėjęs pasaulinėje žiniasklaidoje, besišnekant iš kito stalo galo su Makronu, inteligentiškiausiu iš Prancūzijos šio meto politikų, simbolizavo ir nesuderinamą vertybinę distanciją tarp Rytų ir Vakarų. Išviešintame ir gana rimtame dokumente skaičiau, kad RF generalinio štabo doktrinos, paskelbtos prieš keletą metų, vienas iš straipsnių pripažįsta, jog NATO kariniu „konvenciniu“ požiūriu stipresnė už Rusiją, tačiau NATO bemat atsitrauks, jei Rusija, jau pralaimėdama, pagrasins panaudoti Europoje „taktinį“ branduolinį ginklą.
Kur jis geografiškai bebūtų panaudotas (galime visko tikėtis iš tų bepročių, iš Kremliaus silovikų), bet mes prisimename sprogusį Černobylį ir kaip tai buvo slepiama, žmonėms pražūtingai apsišvitinant, ir kaip radioaktyvus debesis keliavo virš Nemuno ir virš tų pačių Druskininkų į vakarus.
Kartais mūsų žiniasklaida primena išklerusias automobilių sirenas, kaukiančias ir nuo vėjo gūsio. Tačiau nelengva išlikti žvaliam, kai ambasados viena po kitos paskelbia, kad jų šalių piliečiams rekomenduojama tuojau pat išvykti iš Ukrainos, o pietų Lietuvoje žmonės svarsto (žr. 2022-20-12 „The Times“), ar čia artėja audra su griaustiniais, ar „sąjunginė“ Rusijos ir Baltarusijos kariuomenė „manevruoja“.
Jeigu tikėčiau, kad Rusija meistriškai manipuliuoja Europos ir Amerikos visuomenėmis, o iš tikrųjų blefuoja ir tik šantažuoja, varinėdama tankus ir raketas aplink nepriklausomas šalis, norėdama išsiderėti jos imperinio statuso ir „įtakos sferų“ pripažinimą, būtų daug lengviau.
Dalykas tas, kad, atrodo, jos karo mašina įgijo pagreitį ir viskas rieda nuo stataus kalno. Keli tūkstančiai NATO karių Baltijos šalyse ir modernėjantys Ukrainos ginklai Rusijos generolų neatgrasys, tegu tai reikštų tiesioginę RF konfrontaciją su Vakarais.
O ekonominės sankcijos jai – kaip nuo žąsies vanduo. Atims vilą Londone Putinui, užrašytą svetima pavarde? Demokratijų teismuose tokie dalykai vyniojasi ir painiojasi ilgai ir nuobodžiai. Be to, Putinui pakanka rūmų ir gražiausiose Rusijos vietovėse. (Ir kas gi tai, palyginus su jo savaip ir, atrodo, labai rimtai suvokiama istorine misija – atkurti „didžiąją“ Rusijos imperiją.) O finansinių transakcijų sistemos SWIFT atjungimas RF bankams bei verslams būtų tiek pat skausmingas Rusijai, kiek ir pačiai Europai.
Visas šis nerimas, apėmęs civilizaciją, beje, išjudina ir daugybę Rusijos gyventojų. Susipriešino net profesionalūs kariškiai. Štai visos Rusijos karininkų susirinkimo pirmininkas, generolas veteranas pareikalavo Putino atsistatydinimo dėl „militaristinės isterijos“ šalyje. Tačiau tuojau pat buvo paskelbti kitų žinomų generolų pasisakymai, atmetantys šį pareiškimą ir netgi suniekinantys kolegą.
Galbūt Kremlius skyla iš pamatų. Bet pilietinis karas Rusijoje mums taip pat neduokdie. Jų nelaimės šliūkštelėtų ir į aplinkines šalis. O jeigu nieko neįvyks ir mūsų laukia gražus pavasaris, mums, kaip suvokiu, artimiausiais laikais teks mokėti dar daugiau į gynybos biudžetą.
Skaudžiausia tai, kad atsisveikiname su amžių sandūros ir mano generacijos iliuzijomis: sveikas protas nugalės, Rusija yra Europa, bent jau šiek tiek, o mūsų visų laukia pažanga ir stabilus vystymasis, kai atkutęs lietuvis gyvena kaip karalius, valgo kaip grafas, važinėja kaip bajoras.
Istorija, pasirodo, nerieda rytojun lygiais bėgiais, ji vartosi kūliavirsčiais. Kaip rašė Markas Tvenas, „istorija nesikartoja, bet ji kartais rimuojasi“. Vakarų aljansai yra vienintelis šiaudelis, už kurio šiais laikais gali griebtis Lietuva, kad nepaskęstų Rusijos revanšistų avantiūrose.
Apie panašius dalykus ir bus mano naujausias romanas „Nepakartojami įvykiai“. Bet geriau visa tai liktų tarp knygos viršelių, tegu nedzingsi taurės restoranuose nuo miesto gatvėmis žlegančių tankų.