Markas Zingeris. Knyga, ties kuria susidūrė dvi Lietuvos vizijos

Mariui Ivaškevičiui šių metų nacionalinė premija buvo skirta „už drąsų literatūros žingsnį į teatrą”. Tik tie, kas įrodytų, kad šis įrašas ir Ivaškevičiaus kūrybos įžengimo į sceną apibūdinimas neatitinka tikrovės, galėtų pareikalauti, kad premija būtų atšaukta. Tačiau tokių lyg ir nėra. Prie rašytojo kimbama dėl jo neva nusidėjimo prieš neva aprobuotą istoriją.

Kokios gi dėmės ir nuodėmės?

Pokario partizanų vaizdavimas, kuris „vimdo” (iš vieno pasisakymo Seimo tribūnoje).

Ir čia taip vožtelėjo per visuomenę praeities režimų recidyvais, kad pribloškė jos kultūringesnę dalį. Manau, kad panašių kalbų prieš rašytojus ir menininkus, nuklydusius nuo oficiozo, ir apskritai prieš komunizmo disidentus kadaise girdėjo nuskambant iš aukštų tribūnų ir patys tos kartos atstovai, kurie dabar reikalauja Ivaškevičių pasmerkti už jų jau prieš šešioliką metų smerktą (berods, net ir degintą laužuose) romaną.

Tokioje Lietuvoje, kur įvairios organizacijos, esančios valdžios pašonėje, imasi cenzoriaus vaidmens, manau, nenorėtų ir negalėtų gyventi joks rašytojas, sukūręs nors vieną įsimenančią knyga.

Markas Zingeris

Gal autoriui ir nebūtų verta pasirinkti autentišką partizano pavardę, pasigaunant vietinę, laikraštinę aktualiją naratyvo įtaigingumui, juk vaizduotė gali būti įtaigi pasitelkusi ir kitas meninės raiškos priemones.

Tačiau romanistas gali vaizduojamąjį personažą ir „gerbti“, ir „negerbti“, jį niekinti arba juo šlykštėtis neatsižvelgdamas į visuomenės moralę, į daugumos ar mažumos aprobuotą naratyvą. Čia svarbu, kad fiktyvus personažas taptų įsimintinas, ir gyvas meniniame kontekste.

Menininkas reaguoja nepriklausomai nuo to arba, atvirkščiai, kaip tik dėl to, kad kažkuri visuomenės grupė yra prototipą užkėlusi ant pjedestalo jam puoselėja šilčiausius, net ir egzaltuotus jausmus. Autoriui, jeigu tai autentiškas autorius, viskas atrodo savaip.

Beje, visame pasaulyje, nuo Rusijos iki JAV, yra aibės įsižeidinėjančių dėl to, kad knygų autoriai suteikia sau tokia laisvę. Imant literatūros istorijos santykį su ginkluotos kovos dalyviais, manau, žinomiausias įsižeidėjas gyveno Maskvoje, ir jis buvo užgautas nepagarbaus rašytojo požiūrio į kovotojus.

Tai buvo Raudonosios raitelių armijos vadas Semionas Budionas, iškoneveikęs 1927 m. straipsnyje jo armijoje tarnavusį ir ją savaip pavaizdavusį rašytoją Izaoką Babelį. Tačiau net ir tuomet, stiprėjant stalinizmui, minimas rašytojas nebuvo baudžiamas (jis buvo valdžios represuotas ir nužudytas vėliau ir dėl kitų dalykų).

Galima apie rašytoją pasakyti „prastai pavaizdavo“. Arba „neįdomu“. Arba pavaizdavo ne tai ir ne taip. (Tai visuomet užgauna autorių, jis ir pats būna įsižeidęs.) Bet grasinti baudžiamaisiais veiksmais, kištis į ekspertų-profesionalų darbą? Atleiskit, ponios ir ponai, kuriais laikais mes gyvename?

Kurioje šalyje? Gal vakarykštėje SSRS, kur nusipelniusi melžėja, būdama Partijos CK nariu, nurodinėdavo, kokį paveikslą nukabinti, knygą ar filmą išimt iš apyvartos, simfoniją išbraukti iš repertuaro?

Tokioje Lietuvoje, kur įvairios organizacijos, esančios valdžios pašonėje, imasi cenzoriaus vaidmens, manau, nenorėtų ir negalėtų gyventi joks rašytojas, sukūręs nors vieną įsimenančią knygą.

Nei vienas profesionalus režisierius, dramaturgas, dailininkas.

Be to, jeigu šiam autoriui būtų atšaukta premija arba jam būtų iškelta „mirusiojo garbės įžeidimo” ar kokia nors panaši byla, pralaimėtų visi Lietuvos menininkai.

Nes menininkas iš principo yra laisvamanis.

Dažnai bet kuri dogma ar doktrina menininkui - kaip arklio akiniai. Senų senovėje Lietuvos kaime tokie akidangčiai būdavo uždedami arkliukui, kad bėgtų tik tiesiai, kur link vadeliojama.

Ir Lietuvoje, ir visoje Europoje už minties ir žodžio laisvę buvo kovojama - raštija ir kulkosvaidžio papliūpomis. Revoliucijomis miestų aikštėse ir radijo laidomis iš laisvų Vakarų.

Priklausomai nuo istorijos laikotarpio. Laisvė valstybėje yra kintamas dydis.

Ji arba didėja, arba traukiasi, jei mūsų vaizduotė, intelektas, vizija nesugeba plėsti esamų akiračių. Su laisve nėra taip, kad vienąsyk iškovojęs, tu ją turi.

Tai ne antikvarinis krėslas. Ir žmogaus, ir valstybės ir visuomenės gyvenime, vienąsyk iškovojus, laisvę tenka atsikovoti vėl ir vėl. Ypač, kūrybos laisvę. Tai ko gero, kasdienis darbas.

Yra minimų veiksmų ir kitas, tarptautinis aspektas. Gausi dalis mūsų visuomenės, žodžio ir minties laisvę suvokia labai ribotai (pagal savo išgales ir išprusimą). Daugelis nesuvokia, kad tie, kas reikalauja imtis prieš Ivaškevičių administracinių priemonių, šauna sau į koją – mažina pagarbą Lietuvai tarp mūsų bičiulių Vakaruose.

Jeigu prieš rašytoją Lietuvoje bus pradėtas procesas arba didės jo pjudymas (tai žodis Tomo Venclovos, disidento, išėjusio pasibjaurėtinas „pjudymo” pamokas kompartijos spaudoje ir, kiek pamenu, dešiniojoje išeivijos spaudoje) mūsų lauks tarptautinė Lietuvos kompromitacija.

Ir, vėlgi, ne tiek iš Rytų kaimynų (nors jie žinoma tuo pasinaudos), kiek iš mūsų Vakarų sąjungininkų.

Man, atvirai šnekant, dar nuo devintojo dešimtmečio kelia alergiją išsilavinusių vakariečių šypsenėlės, kai kalbama apie demokratiją Lietuvoje. Bet archajiška dalies mūsų visuomenės protausena yra šių dienų realija ir didelė bėda, kurios šiaip nenubrauksi nuo peties, kaip dulkės pritapusios prie išeiginio švarko.

Be juodojo humoro čia neapsieisi.

Tai gal paprasčiau būtų surašius ir patvirtinus Seimo balsavimu naująjį Index prohibitorum – figūrų, prie kurių nevalia grožinės literatūros autoriui ar bet kuriam kitam laisvamaniui prisiliesti.

Į garbų sąrašą siūlyčiau:

• J.E. J. Kristų;

• Gerbiamus apaštalus;

• Gerb. V. Kudirką;

• I Nepriklausomybės akto signatarus;

• II Nepriklausomybės akto signatarus;

• mano senelį, tiekusį bulvių spiritą iš Balbieriškio likerio „Krupnikas” gamybai;

• partizanus;

• ir visus kitus, kurie surinks daugiausiai klavišo paspaudimų neliečiamybių indeksą sudarančios organizacijos portale. Valio!

Būtume pirmoji šalis ES, kuri oficialiai susigrąžino viduramžius.

Deja, šiuolaikinė demokratija nėra patogus reiškinys tiems, kas išpuoselėjo savąjį vienatūrį tikėjimą ir trokšta, kad jis būtų visuotinai aprobuotas.

Apskritai, sambrūzdis dėl Ivaškevičiaus, tai sambrūzdis ne dėl Ivaškevičiaus ir net, ne dėl jo prozos tematikos. Tai dviejų skirtingų dabartinės Lietuvos vizijų susidūrimas. Salsvos šimoniškos idilės priešpastatymas kubistiniam natiurmortui su gitara.

Ir, manau, nereiktų Mariui Ivaškevičiui bejėgiškai aiškintis (arba teisintis) Delfyje, kad jo giminėje būta tremtinių. Ne iš tos, kaip sakoma, operos.

Tegu jie būtų kolūkio raštininkais! Tai klausimas apie lietuviškosios demokratijos kokybę ir apie politinę kultūrą Lietuvoje. Ji, ponios ir ponai, šiuo metu žemiau plintuso, žemiau grindlentės, o visa ši diskusija (anoniminiame internete ir oficialiai) rodo, kiek daug juodžemio, perfrazuojant filosofą Stasį Šalkauskį mūsų skaitymo, o taip pat ir politinei kultūrai po nagais.

„O ar dera tamstos taip aukštinama kūrybos laisvė su atsakomybe prieš visuomenę?”, - pasiteirautų moralizuotojai. – Jeigu, štai, imtume ir pasakytume, sakykim, kad žydai Holokaustą patys susigalvojo?

Argi tai istatymas dėl Holokausto nėra oficiali, valstybės patvirtinta doktrina apie istorijos žiaurų laikotarpį, ir ji mums taip pat riboja žodžio ir minties laisvę“.

Tas tiesa, eilėje Europos šalių, pirmiausia Vokietijoje, taip pat ir Lietuvoje egzistuoja draudimas, įstatymiškai įteisintas, neigti Holokaustą.

Tačiau, viena, tai nesusiję su menine kūryba, kurios privilegija, tai vaizdavimo įvairovė ir skirtingų, tegu ir pribloškiančių eilinį skaitytoją, naratyvų susikirtimas, ir, antra, įstatymai, kiek pamenu, buvo pirmiausia priimti tose Europos šalyse, kurių teritorijose buvo nužudyti arba žiauriai persekiota ir apiplėšta didžiulis skaičius žydų kilmės piliečių.

Taigi, tie įstatymai buvo išraiška moralinės atsakomybės ir atgailos, kad nemažas skaičius tų šalių piliečių kolaboravo su naciais, dėl ko Holokaustas ir tapo įmanomas.

Tačiau ir amerikiečių karikatūristas Artas Spiegelmanas, sukūręs komiksą apie Holokaustą Maus („Pelė“) - Pulicerio premija, - ir italų režisierius Roberto Benigni, sukūręs šia tema komediją La Vita e Bella (Gyvenimas yra gražus) - Oskaro apdovanojimas, - buvo atžymėti prestižinėmis premijomis. O jų priešininkai - labai prašom - reiškė nuomones žiniasklaidos laiškų redakcijai skiltyse. Galų gale, čia viskas atsiremia į kūrėjo talentą.

Tačiau jeigu valstybės priemonėmis kūrėjui būtų uždrausta priartėti prie istorinių monumentų, ant kurių leidžiama tūptis tik karveliams (bet ir plunksnuočius, brač, privalu atidžiau stebėti!), šie kūriniai nebūtų sukurti. Nes kiekvienas autorius (juoba ir mokslininkas arba žurnalistas-tyrėjas), prieš skelbdamas tai, ką mąsto ir mato, turėtų triskart apsidairyt per petį.

Žodžiu, meno, minties ir laisvo žodžio draudimai, sklindantys iš institucijų, esančių valdžíos pašonėje, yra svetimi brandžios Vakarų demokratijos šalims.

Toji garsioji JAV Konstitucijos Pirmoji pataisa! Antraip, CNN ir MSNBC TV politinės satyros laidų kūrėjus ir aktorius, nūnai pliekiančius Baltuosius rūmus ir jų šeimininką, tokius kaip Džimis Kimelis (Jimmy Kimmel) arba Bilas Meras(Bill Maher), arba Alexas Boldwinas (Alex Boldwin) linčiuotojų minios kabintų ant sausos grūšios.

Mano išvada? Ką gi, žalias buvo autorius, kai rašė Žalius. Ir labai Žali skaitytojai yra tie, kas jį vadina nusikaltėliu. Ir labai labai žalia yra lietuvių politinė kultūra.

Gal nebūkime jau tokie pikti dėl tų skirtingų Lietuvos vizijų, tiktai užleiskime viens kitam šiek tiek vietos - jaunimui, senimui - tame traukinyje, kuris vadinamas Mūsų Gyvenamąsis Laikas ir kuris švilpia pirmyn per šių dienų snygių.

Marko Zingerio naujausias romanas „Aš sedėjau Stalinui ant kelių” 2018 m. buvo apdovanotas Rašytojų sąjungos Liudo Dovydėno premija.