Markas Zingeris. Panikuojantiems apie pandemiją

Pasaulinės žiniasklaidos reportažai, analizės, komentarai, vaizdo klipai mirga apokaliptiniais pandemijos vaizdais. Socialiniai tinklai, kurie vos pulsavo arba jų apskritai nebuvo vadinamųjų paukščių ir kiaulių gripų, karvių pasiutligės, Ebolos, imunodeficito sindromo ir visų kitų šlykščių užkratų metu, išplatina panikos virusą. Galimai, daug greičiau, negu plinta pati Corona, arba COVID-19.

Atsakydamas jai, plinta pakaruoklių humoras – mūsų regione, tai žydiški ir rusiški anekdotai, kad ir tokio pobūdžio: „Plėšikas, apsirūpinęs kaukėmis, ieško brandžios moters, apsirūpinusios geriamais kokybiškais dezinfekantais.“

Reagavimo į koronavirusą būdai ir „izoliavimosi“ Lietuvoje atvejai:

1. Pasinėrimas (čia – visuomenės grietinėlei) įraudusiomis kaip triušio akimis į Netlflixo filmų politinius trilerius ir blokbasterius bei dramas – iki tol, kol nepasijunti gyvenantis tolimais laikais, kai žmonės nieko, rupke, nežinojo apie virusus arba atsiduri kitoje planetoje, kur gyventojai čiaudo vien tik nuo kosminių dulkių ir pasveiksta nuo žvaigždžių spinduliavimo, ir gyvena amžinai.

2. Plovimas durų rankenų, tualetų, kompiuterių, telefonų odekolonais – tai, ką manoji močiutė darydavo ir Prezidento Smetonos laikais. Tik ji tam naudodavo bulvių spiritą iš jos bravoro Balbieriškyje. Faktas!

3. Skambinimas skubios pagalbos numeriu, kad izoliuotų nuo žmonos, tave verčiančios apsivynioti rankšluosčiu vietoje neturimos kaukės. Jos pradingo iš prekybos bemat, paskelbus vyriausybei ekstremalią situaciją, o internetu – 17 eurų už vienetą. Tokiam pasirodžius viešoje vietoje, kasininkė pasako „Ponas, nereikia, mano kasoje šiandien tuščia“.

4. Dar vienas reagavimo būdas: „Klausykimės pavasario paukščių.“

5. Ir visos kitos apsigynimo nuo viruso priemonės, kai gelbėjiesi kaip skęstantis, kurio išsigelbėjimas yra jo paties reikalas.

Dar mokykloje esame skaitę apie marus, choleras šiltines, siaubusius žmoniją senovėje. Pilnakraujo gyvenimo kontrastas su netikėtai pasibeldusia mirtimi paveikė žinomiausių klasikų vaizduotę. Boccachio, šalies, kurią, po Kinijos, labiausias krečia šiuolaikinis antkrytis, Italijos klasiką XV amžiaus knygą „Dekameronas“ paskatino surašyti girdėtos istorijos apie epidemijas, kaip ir Puškiną sukurti „Puotą maro metu“. Tai, kad Benosė su dalgiu gali pasibelsti į kiekvieno, vargetos ir turčiaus namus, yra amžinas žmonijos siužetas.

Mes dabar imame jausti tai, ką viduramžių žmonės jausdavo nuolat. Personifikuotas Maras yra vienas iš Šiaurinio renesanso tapytojo Dührerio „Septynių Apokalipsės raitelių“.

Beje, bakterijos anais laikais buvo neaiškus padaras, bet žodis „karantinas“ italų žodynui nebuvo svetimas. XV amžiaus Venecijoje quarantino reiškė prekybos laivams iš kitų šalių reikės keturiasdešimt dienų dreifuoti pakrantėse ar laukti uoste, jūreivių neišleidžiant į krantą. Jeigu nesusergama – prašom į miestą, rodykit jūsų prekes.

Beje, pasak Europos dienraščių, Italija, bent jau vaizdais ir paveikslais, sparčiai grįžta į viduramžius: kai kuriuose miesteliuose krematoriumai dirba ištįsą parą.

Mieste Bergamo bažnyčių varpai, skambinę kaskart parapijiečiui mirus, dabar skimbteli tik vienąsyk per dieną vien dėl to, kad negali tilindžiuoti kiaurą parą – per daug mirčių. Kitame miestelyje, kur laiku buvo gyventojams nurodyta izoliuotis nuo balkonų, užkrato plitimas pristabdytas.

Kaip ten bebūtų, kol kas izoliuotų butuose italų dainavimas nuo balkonų, primenantis tostą už gyvenimą arba f... you pandemijai, dar per ankstyvas, nors ir sveikintinas kaip tautos žvalaus būdo pasireiškimas.

Jis taip pat primena Merseljezę iš II pasaulinio karo metų filmo Casablanca, dainuojamą restorane SS karininkų akivaizdoje

Nuotaika, žodžiai daug reiškia skelbiant visam pasauliui žinias apie viską, kas pavojinga ir mirtina. Pasak The New York Times, niekuo dėto meksikietiško alaus Corona pardavimai, įsisiautėjus Coronos virusui krito 40 procentų.

(Kur tie laimingi laikai, kai aš jį gurkšnodavau egzotiškų šalių bariukuose, užkabinęs ant stiklo krašto citrinos griežinėlį ir puoselėjau mintyse kokį nors linksmą literatūros siužetą?)

Ir pats žodis pandemija, vietoje epidemija, skelbiamas pirmąsyk, bent jau mano gyvenimo metais. Jis man primena ir kitą žodį: pandemoniumą – visų bėdų siautėjimą – atidarytą Pandoros skrynią. Tarsi visam pasauliui būtų uždėta kažkokia Dievo koronė.

Gal, jei išgyvensime, tapsime solidaresni? Gal kaimynas su nuversta tvora susitaikys su tuo kaimynu, kuris ją nuvertė, konservatoriai – su valstiečiais ir netgi turkai su armėnais?

Tačiau, kol kas ima baimė, kai per medijas pamatai minias, kitose šalyse nusiaubiančias prekystalius. Ar nežlugs, jeigu krizė nebus suvaldyta, civilizacija, kuri, kaip žinoma, gan trapus dalykas? Ar neįsisiautės gaujos ir minios?

Vakarų šalyse Nepaprastų situacijų fonduose yra sukaupti milijardai eurų, kurie dabar metami kovai su šiuo virusu. Man neaišku, kiek mūsų vyriausybė yra apskritai sukaupusi pinigėlio tokiems force majorams kaip tie Apokalipsės raiteliai – karai ir nelaimės?

Kokie biurokratiniai barjerai Lietuvoje, tokie kaip tie nelemti, ilgalaikiai ir privalomi pirkimų konkursai skubios pagalbos priemonėms, gali kainuoti žmonių gyvybes?

Miestų merai, ligoninių vadovai jau skundžiasi. Atsiklauskime senųjų demokratijų, kur vertinama kiekvieno piliečio gyvybė ir atsiklauskime didžiųjų religijų, sakykime, žydų, kurioje gimė žinomas posakis: „Kas išgelbsti vieną gyvybę, išgelbsti visą pasaulį“ (politikams šitą posakį reiktų iškelti į dabartinės kovos su pandemija šūkį) ir krikščionių, stovinčios ant pagalbos artimam pamatų.

Kilstelkime kultūrą, supratimą ir atsakomybę, dalinkime lėktuvuose lapelius apie tai, kokias procedūras atvykusiems tėvynainiams teks pereiti Lietuvos oro uostuose. Juk lietuviška biurokratija su jos milijonais kabliukų ir stalčiukų, gali užtemdyti statistinio valdininko – nuo viceministro iki departamento viršininko – protą kai tokiam privalu aprėpti vidiniu regėjimu ir intuityviai visą panoramą, veikti ryžtingai, neatidėliojant, aiškiai suvokiant prioritetus.

Atsiprašau, ponios ir ponai, už humorą.

Bet jeigu būčiau premjeras Skvernelis, Prezidentas Nausėda ar Seimo vadovas Pranckietis, išleisčiau tokį potvarkį: „LR valdininkams ir tarnautojams griežtai privaloma: gyva vaizduotė, sąžinė, ryžtas, nuovoka ir intelektas. Galioja nuo paskelbimo dienos.“