Galiausiai penktadienį premjerė paskelbė, kad pareigas palieka du ministrai, kurių pozicijos ministrų kabinete buvo bene silpniausios – sveikatos apsaugos ministras Arūnas Dulkys ir žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas.
Kodėl krito būtent jie? Prezidento galimybę siekti pokyčių ministrų kabinete reiktų vertinti ne tik per ministrų darbo kokybės vertinimo prizmę. Vieno ar kito ministro pakeitimas yra naudingas ir politiškai – Prezidentas parodo, kad yra įtakingas ir jo nuomonės paisoma. Visos kadencijos metu santykiai tarp G. Nausėdos ir Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) buvo sudėtingi. Todėl Prezidentas buvo labiausiai suinteresuotas pakeisti būtent šios partijos deleguotus ministrus. A. Dulkys partijai nepriklauso, K. Navickas po reitingavimo atsidūrė vos 65-oje vietoje TS-LKD Seimo rinkimų sąraše, ministrą nuožmiai kritikavo net koalicijos partneriai.
Teoriškai Prezidentas galėjo siekti Dainiaus Kreivio ar Agnės Bilotaitės atsistatydinimo – pretekstą siūlyti juos pakeisti surasti nebūtų sunku. Bet tai žmonės, kurių pozicijos partijoje gerokai stipresnės, premjerei paaukoti kurį nors jų būtų gerokai sunkiau. G. Nausėdai reikėjo sverti savo lūkesčius – ėmęs reikalauti per daug, rizikavo išeiti iš situacijos kaip pralaimėtojas.
Nors premjerė netryško noru keisti ministrų ir spaudos konferencijoje akcentavo, kad priekaištų jų darbui neturi, bet pokytis gali būti naudingas artėjančių Seimo rinkimų kontekste. K. Navicką palankiai vertina mažiau negu 11 proc. gyventojų, A. Dulkys tik trimis procentais populiaresnis.
Nors premjerė netryško noru keisti ministrų ir spaudos konferencijoje akcentavo, kad priekaištų jų darbui neturi, bet pokytis gali būti naudingas artėjančių Seimo rinkimų kontekste. K. Navicką palankiai vertina mažiau negu 11 proc. gyventojų, A. Dulkys tik trimis procentais populiaresnis („Vilmorus“ duomenys). Vargu, ar naujai atėję ministrai gali spėti nuveikti rimtesnių darbų.
Tačiau oponentai negalės teigti, kad visos kadencijos metu situacija šiose srityse buvo prasta, bet valdantieji nesiėmė nieko, kad ją pagerintų.
Žinoma, didžioji intriga yra tai, kaip interpretuoti nuolankumu nepasižyminčios I. Šimonytės sprendimą nusileisti Prezidentui dėl pokyčių ministrų kabinete. Ar gali būti, jog Prezidentas pažadėjo neblokuoti Gabrieliaus Landsbergio kandidatūros į Europos Komisiją (EK) teikimo? Tokio scenarijaus tikimybės atmesti tikrai negalima. Pastaruoju metu iš Prezidento ir jo komandos retorikos buvo gana aišku, kad G. Nausėda norėtų, kad EK nariu taptų ne G. Landsbergis. Tačiau Prezidentas nesirenka aiškiai ir nedviprasmiškai pasakyti, kad TS-LKD pirmininko kandidatūrą į EK blokuotų.
Politiškai jis tikrai galėtų leisti sau tai padaryti: G. Landsbergis yra vienas nepopuliariausių šalies politikų, o G. Nausėda – ką tik užtikrintai antrai kadencijai perrinktas Prezidentas. Bet Prezidentas to nedaro. Reiktų atkreipti dėmesį į tai, kad potenciali G. Landsbergio kandidatūra nėra kritikuojama tiesiogiai. Daugiausia kritikos sulaukia TS-LKD numanomos ambicijos gauti su užsienio politika susijusį postą. Prezidento argumentacija turi logikos – buvusiai Estijos premjerei Kajai Kallas tapsiant ES užsienio politikos įgaliotine, kyla klausimas, ar kitos ES šalys norės, kad Baltijos šalys gautų dar vieną portfelį, kuris būtų susijęs su užsienio politika. „Politico“ duomenys rodo, kad ES plėtros komisaro postas yra vienas geidžiamiausių tarp šalių narių.
Tad Prezidento komunikacija iš esmės palieka atsitraukimo kelią. Tiltai nėra sudeginti. Jeigu G. Nausėda sutiktų su G. Landsbergio kandidatūra, jam būtų priminta, kad Prezidentas sakė, jog mato ir geresnių kandidatų. Tačiau jis kritiką galėtų atremti teigdamas, kad kandidatūrą siūlo valdantieji, kartu prisiimdami ir atsakomybę. Istoriškai prezidentai dažnai pritardavo kandidatams į EK be didelio entuziazmo – galima prisiminti Algirdo Šemetos ir Vytenio Povilo Andriukaičio teikimus.
Prezidento pozicijos dabar yra gerokai tvirtesnės. Ministrai I. Šimonytės kabinete tikrai keisis, kaip Prezidentas ir norėjo. TS-LKD pozicijos gerokai delikatesnės. Net jeigu G. Nausėda išties žada neblokuoti G. Landsbergio kandidatūros į EK, dėl jos dar reiks susitarti koalicijos viduje. Tai gali nebūti labai lengva.
Nežinome, ar iš tiesų susitarimas tarp I. Šimonytės ir G. Nausėdos dėl mainų įvyko. Abi pusės, savaime suprantama, tai neigia. Tačiau bet kokiu atveju, Prezidento pozicijos dabar yra gerokai tvirtesnės. Ministrai I. Šimonytės kabinete tikrai keisis, kaip Prezidentas ir norėjo. TS-LKD pozicijos gerokai delikatesnės. Net jeigu G. Nausėda išties žada neblokuoti G. Landsbergio kandidatūros į EK, dėl jos dar reiks susitarti koalicijos viduje. Tai gali nebūti labai lengva – nors koalicija išsilaikys iki kadencijos pabaigos, įtampų joje netrūko, o partneriai viešai priekaištavo TS-LKD, kad vėluojama pradėti derinti atstovo EK klausimą.
Laisvės partijos (LP) vicepirmininkas Vytautas Mitalas yra sakęs, kad „laisviečių“ parama G. Landsbergiui gali būti siejama su TS-LKD pirmininko aktyvumu telkiant paramą civilinės sąjungos priėmimui. Nereiktų pamiršti ir fakto, kad reiks pateikti dvi kandidatūras – vyro ir moters.
Jeigu koalicija susitelks aplink G. Landsbergio kandidatūrą, o žodinis susitarimas neblokuoti jos mainais už dviejų ministrų pakeitimą tikrai buvo, tai dar nereiškia, kad jo bus laikomasi. Pirmiausia dėl to, kad abi pusės visą laiką neigė, kad ministrų kabineto perkrovimas ir EK nario skyrimas yra kuo nors susiję procesai. Tad iš esmės nėra jokių sankcijų, kurios priverstų abi puses iki galo laikytis susitarimo, jeigu toks ir egzistuoja. Galbūt I. Šimonytės sprendimas buvo ir ne susitarimo rezultatas, bet geros valios gestas, tikintis Prezidento geranoriškumo ateityje.
Prezidentas kol kas yra situacijos nugalėtojas. Jis turi apčiuopiamą laimėjimą – į G. Nausėdos poziciją buvo atsižvelgta ir pokyčiai ministrų kabinete įvyko. Prezidentas nėra įvarytas į kampą EK nario skyrimo procese ir galės nuspręsti, ar politinių ambicijų mūšyje leisti I. Šimonytei išlyginti rezultatą.
Nepaisant to, ar susitarimas tikrai buvo, Prezidentas kol kas yra situacijos nugalėtojas. Jis turi apčiuopiamą laimėjimą – į G. Nausėdos poziciją buvo atsižvelgta ir pokyčiai ministrų kabinete įvyko. Prezidentas nėra įvarytas į kampą EK nario skyrimo procese ir galės nuspręsti, ar politinių ambicijų mūšyje leisti I. Šimonytei išlyginti rezultatą.
