Matas Baltrukevičius. Ar po Seimo rinkimų pateksime į aklavietę?

Būna atvejų, kai vienoje šalyje per metus įvyksta keleri parlamento rinkimai. 2021 metais Bulgarijoje parlamentas buvo renkamas tris kartus per mažiau negu aštuonis mėnesius. Nuo tada šalis yra itin politiškai nestabili – Nacionalinę asamblėją renka kasmet, o spalio 27 dieną vyks jau antri šiemet parlamento rinkimai.

Lietuvoje pirmalaikiai Seimo rinkimai rengti vos kartą – 1992 m. rudenį. Politinis stabilumas šalyje auga. Nuo pat 2008 metų visos vyriausybės dirbo visą kadenciją. Šią kadenciją nutiko dar vienas istorijoje nematytas dalykas – ne tik išsilaikė Vyriausybė, bet ir nė kiek nepakito koalicijos sudėtis. Tačiau prieš šiuos Seimo rinkimus atrodo tikėtina, kad koalicijos suformavimas gali būti sudėtingas uždavinys.

Tikėtina, kad daugiausia balsų daugiamandatėje apygardoje gaus trys politinės jėgos: Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP), „Nemuno aušra“ (NA) ir Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD). Šios trys partijos pirmauja „Delfi“ / „Spinter tyrimų“ apklausoje. Gana ramiai dėl patekimo į Seimą gali jaustis ir Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS). Toliau – nežinomybė. Aišku, nemenka staigmena būtų, jeigu į Seimą nepatektų Demokratų sąjunga „Vardan Lietuvos“ (DS) ar Liberalų sąjūdis (LS), tačiau korektiškai interpretuojant jau minėtos apklausos duomenis, šios partijos gali likti ir už borto, kaip, žinoma, ir Laisvės partija (LP). Nuo 2008 metų Seimo rinkimų visada bent viena iš mažųjų koalicijos partnerių į Seimą nepatekdavo. Ambicijų turi ir kitos partijos, bet visgi jų galimybės neatrodo didelės.

Labai gali būti, kad daugiamandatėje apygardoje matysime apylygius rezultatus tarp LSDP, TS-LKD ir NA. Tėvynės sąjunga veikiausiai tradiciškai dominuos didžiųjų miestų vienmandatėse apygardose, bet šį kartą pasieks labai silpnus rezultatus regionuose.

Remigijaus Žemaitaičio partijai vienmandačių apygardų iššūkis bus sunkesnis, nes naujoms partijoms reikia laiko išplėtoti veiklą regionuose. Bet NA gali ir nustebinti – kampanija itin aktyvi, galbūt dalis rinkėjų rinksis mažai žinomus, bet kartu su R. Žemaitaičiu reklamose matomus kandidatus. 2020 m. Seimo rinkimuose LSDP laimėjo vos penkiose vienmandatėse apygardose.

Tada vienmandatėse apygardose žymiau geriau sekėsi LVŽS, kurie iškovojo 16 pergalių, daugumą iš jų regionuose. Tačiau šiuose rinkimuose su LVŽS perrinkimo siekia vos pusė iš 2020 m. savo vienmandatėse laimėjusių partijos keltų kandidatų. Puikūs socialdemokratų rezultatai pernykščiuose savivaldos rinkimuose leidžia tikėtis, kad galbūt šiemet jau jie sugebės sėkmingiausiai pasirodyti vienmandatėse apygardose regionuose, tačiau intrigos nemažai. Atrodo tikėtina, jog daugiausia mandatų Seime turės LSDP, bet vargu, ar jų atotrūkis nuo TS-LKD bus didelis.

Kas būtų galimi LSDP koalicijos partneriai? Turbūt tobulas pasirinkimas socialdemokratams būtų Demokratų sąjunga „Vardan Lietuvos“ ir Liberalų sąjūdis. Tačiau šioms partijoms dar reikia į Seimą patekti, o frakcijos turbūt nebūtų labai didelės. Nėra lengva vienoje koalicijoje įsivaizduoti Ramūną Karbauskį ir Saulių Skvernelį, be to, socialdemokratai jau turi apkartusios bendro darbo su LVŽS patirties.

Daugiau mandatų turinčių partnerių turėjimas suteiktų LSDP koalicijai daugiau svorio. Tačiau griežtai apie NA galimybes dirbti koalicijoje kalba Gitanas Nausėda, jeigu visgi tokia sąjunga atsirastų, nebūtų sužavėta ir Europos socialistų partija. Prieš rinkimus TS-LKD siunčia aiškius signalus socialdemokratams, kad kritiškai svarbu neprileisti prie valdžios R. Žemaitaičio, tokiu atveju galėtų prireikti ir didžiosios koalicijos tarp Tėvynės sąjungos ir socialdemokratų. Nenuostabu, kad socdemai į tokias spekuliacijas reaguoja vangiai. Patvirtindami, kad neatmeta galimybės dirbti su TS-LKD, socialdemokratai tik įduotų dar vieną kozirį į rankas R. Žemaitaičiui, kuris kampanijos ašimi paverstų lozungus, kad balsas už LSDP yra balsas už Gabrielių Landsbergį ir Ingridą Šimonytę.

Apskritai koalicija tarp TS-LKD ir LSDP nėra lengvai įsivaizduojama. Esminis trikdis būtų tikrai ne programinis suderinamumas, bet ambicijos ir organizacinė kultūra. Šios partijos per ilgai savo istorijoje dominavo šalies politikoje, kad lengvai prisiimtų mažųjų koalicijos partnerių vaidmenį. Socialdemokratai kaip mažieji LVŽS partneriai ištvėrė nevisus metus, Tėvynės sąjunga tokios patirties neturi.

Tačiau apskritai koalicija tarp TS-LKD ir LSDP nėra lengvai įsivaizduojama. Esminis trikdis būtų tikrai ne programinis suderinamumas, bet ambicijos ir organizacinė kultūra. Šios partijos per ilgai savo istorijoje dominavo šalies politikoje, kad lengvai prisiimtų mažųjų koalicijos partnerių vaidmenį. Socialdemokratai kaip mažieji LVŽS partneriai ištvėrė nevisus metus, Tėvynės sąjunga tokios patirties neturi. Galiausiai, būtų analizuojama ir kitų šalių patirtis. Pavyzdžiui, Vokietijos socialdemokratai dirbo trijose didžiosiose koalicijose su Angelos Merkel krikščionimis demokratais, du kartus iš trijų vėliau rinkimuose prarado po keliasdešimt mandatų. Visus tris kartus balsų prarado ir krikščionys demokratai, nors ir turėjo kanclerio postą (tiesa, 2009 m. praradimai buvo minimalūs, o mandatų skaičius šiek tiek išaugo).

Jeigu daugiausia mandatų turėtų TS-LKD, padėtis taip pat būtų ne pati lengviausia. Greičiausiai rezultatas būtų kuklesnis nei prieš ketverius metus iškovotos 50 vietų, dabartinė koalicija ir taip buvo minimaliai laiminti, o mažųjų partnerių sėkmė šiemet negarantuota. Derybos su dabar koalicijai nepriklausančiomis partijomis nebūtų lengvos, net jeigu taikinyje būtų ne socialdemokratai, o demokratai.

Po rinkimų atsiranda daugiau lankstumo. Partijos gali atviriau kalbėti apie savo tikrąsias „raudonąsias linijas“ koalicijų formavimui. Dabar per didelis atvirumas sąjungoms su poliarizuojančiomis partijomis gali daug kainuoti. Po rinkimų jau vyktų kitokie skaičiavimai.

Vis dėlto, reikia įvertinti ir tai, kad po rinkimų atsiranda daugiau lankstumo. Partijos gali atviriau kalbėti apie savo tikrąsias „raudonąsias linijas“ koalicijų formavimui. Dabar per didelis atvirumas sąjungoms su poliarizuojančiomis partijomis gali daug kainuoti. Po rinkimų jau vyktų kitokie skaičiavimai.

Be abejo, nežinomųjų dar labai daug. Įprastai net ir daugiamandatės apygardos rezultatus Lietuvoje prognozuoti nėra lengva, o dar daugiau nežinios įneša vienmandačių apygardų dėmuo, kur kartais veikia savita logika. Galbūt po rinkimų vaizdas atrodys ir gana aiškus. Tačiau nenustebintų, jeigu lauktų sudėtingas naujos koalicijos lipdymas.