Mišių metu (kurios buvo tiesiogiai transliuojamos „Lietuvos ryto televizijos“) Išlaužo klebonas išreiškė „didžiulę simpatiją“ advokatui Ignui Vėgėlei.
Kunigas teisinosi, kad šie žodžiai jam išsprūdo netyčia. Visgi paskyroje „Išlaužo Dievo dvaras“, kurios pagrindinė paskirtis yra pranešti apie parapijos aktualijas, per lapkričio ir gruodžio mėnesį buvo paskelbta keletas politinio turinio įrašų – trijuose reiškiamas palankumas I. Vėgėlei, kartą dalintasi Aurelijaus Verygos „Facebook“ paskyros įrašu, nuošalyje neliko net ir „Ignitis“ vartotojų permokėjimo už elektrą klausimas.
Nemažai dėmesio sulaukė ir Šiaulių vyskupijos Šeimos šventė, kurios metu kalbėjo ne tik prezidentas Gitanas Nausėda, bet susirinkusiuosius pasveikinti buvo leista ir I. Vėgėlei. Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis teigė, kad pasisakyti galėjo kiekvienas šventės dalyvis.
Šie rinkimai – tikrai ne pirmieji, kai iškyla agitacijos bažnyčiose ar religiniuose renginiuose klausimas. Nereikėtų nustebti, jeigu dvasininkai vėl figūruos ir politinėje reklamoje.
Kanonų teisės kodekse yra nuostata, kad „Dvasininkai ir vienuoliai neturi aktyviai dalyvauti politikoje ir politinių partijų veikloje, nebent kompetentingos bažnytinės valdžios sprendimu tai būtų reikalinga Bažnyčios teisėms ginti ar bendram gėriui skatinti“.
Galima nesunkiai įsivaizduoti scenarijų, kuriame šalyje, kovojančioje su diktatūra, svarbus galėtų tapti politinis dvasininkų vaidmuo.
Lietuvos vyskupų konferencija (LVK) ir atskirų vyskupijų atstovai ne kartą išreiškė oficialią poziciją dėl dvasininkų dalyvavimo politinėje agitacijoje. 2020 m. Seimo rinkimų kontekste Vilniaus arkivyskupijos komunikacijos koordinatorė Živilė Peluritienė naujienų agentūrai BNS sakė, kad „Bažnyčių sakralumas yra nesuderinamas su politine agitacija. Su visų bažnyčių, apie kurias gaunama informacijos dėl galimos politinės agitacijos, kunigais yra kalbamasi, įvertinama situacija, primenama, jog agitacijos bažnyčiose negali būti, tariamasi, kaip užtikrinti, kad jos nebūtų“.
Dar griežčiau LVK kalba šių metų sausio 17 dieną išplatintame pranešime: „Vengtina kuria nors forma reiškiama parama konkretiems kandidatams į politines pareigas.
Reikšti tokią paramą vengtina ne tik bažnyčiose ir vienuolynuose, bet ir dvasininkų ir vienuolių institucinėse bei privačiose socialinių tinklų paskyrose, taip pat kitose informacijos sklaidos priemonėse.“
Metų sandūroje iškilusių agitacijos atvejų kontekste, viešojoje erdvėje buvo keliamas klausimas, jog galbūt derėtų į Rinkimų kodeksą įtraukti nuostatą, jog draudžiama agituoti bažnyčiose. Tokia nuostata veikiausiai prieštarautų Šventojo Sosto ir Lietuvos Respublikos sutarčiai dėl santykių tarp Katalikų Bažnyčios ir Valstybės teisinių aspektų. Jeigu praktikoje Bažnyčios hierarchai labiau stengtųsi užtikrinti, jog būtų laikomasi kanonų ir oficialios pozicijos, jog agitacija bažnyčiose negalima, tokių diskusijų net ir nebūtų. Valstybei atskirai drausti dvasininkams viešai reikšti savo politines pažiūras taip pat būtų su teisės normomis besikertantis kelias.
Šiuo metu Bažnyčia Lietuvoje pasitiki 41,3% žmonių („Vilmorus“). Šiemet fiksuotas mažiausias pasitikėjimas nuo „Vilmorus“ tyrimų pradžios. Pastaraisiais metais kilo ne vieno skandalas, susijęs su dvasininkų elgesiu. LRT/„Baltijos tyrimų“ apklausa parodė, kad 69% respondentų netiki, jog Bažnyčia Lietuvoje pajėgi išaiškinti galimus pedofilijos atvejus.
Dvasininkų politikavimas tikrai neprisideda prie pasitikėjimo Bažnyčia augimo. Oficiali Bažnyčios pozicija Lietuvoje yra politiškai neutrali partijų ar politikų atžvilgiu. Prieš rinkimus neretai LVK išplatina laišką, kuriuo ragina tikinčiuosius dalyvauti rinkimuose ir pamini keletą principų, kylančių iš Bažnyčios mokymo, kurie hierarchų nuomone, turėtų būti svarbūs sprendžiant už ką balsuoti. Konkretūs kandidatai ar partijos nebūna minimi.
Tačiau pavienių kunigų (ar netgi vyskupų) įsitraukimas į agitaciją meta šešėlį Bažnyčiai. Jeigu tie asmenys dar žinomi ir nacionaliniu mastu, jų įsitraukimas kuria įspūdį, kad yra „oficialiai Bažnyčios palaikomų“ kandidatų. Tokia padėtis pavojinga net ir žvelgiant grynai pragmatiškai – aktyvus dvasininkų įsitraukimas į agitaciją didina tikimybę, kad rinkimus laimėjus kandidatams, kurių konkurentus palaikė dvasininkai, tai gali turėti įtakos Bažnyčios santykiams su valstybės ar savivaldybių institucijomis.
Tačiau Bažnyčiai dar svarbesnis pastoracinis lygmuo. 2019 m. po kunigo Roberto Grigo pasisakymų apie Ingridą Šimonytę, filosofas Vytautas Ališauskas komentuodamas portalui LRT.lt atkreipė dėmesį, kad tikinčiajam veikiausiai būtų sunku eiti išpažinties pas kunigą, kuris aštriai pasisako prieš jo palaikomą kandidatę.
Nors ne viena politinė partija savo pavadinime turi žodį „krikščionys“ ar daug kalba apie krikščioniškų vertybių gynimą, bet tikrai nerastume tokios, kurios programa ar požiūris tobulai atitiktų Bažnyčios pozicijas. Tėvynės sąjungos pavadinime yra dėmuo „Lietuvos krikščionys demokratai“. Tačiau šią kadenciją balsuojant dėl civilinės sąjungos (Lietuvos vyskupai laiške išreiškė paramą alternatyviam projektui – Teisės į artimą ryšį įstatymui), dauguma frakcijos narių projektą palaikė. Iš parlamentinių partijų bene labiausiai krikščioniškų vertybių gynimą akcentuoja Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS).
Tačiau tai netrukdo į Opozicijos televizijos (kurios logotipas beveik identiškas LVŽS) kviesti būrėjos Vaidos Budraitytės, nors Bažnyčios požiūris į astrologiją labai griežtai neigiamas.
Ar įmanoma pasiekti, kad dvasininkų agitacija taptų praeities reliktu? Toks uždavinys sudėtingas. Šios savaitės LVK laiškas parodo, kad vyskupų retorika griežtėja ir jie suvokia, kad dvasininkų veiksmai rinkimų kampanijos metu iš esmės labiausiai kenkia pačiai Bažnyčiai.
Matas Baltrukevičius yra Vilniaus politikos analizės instituto asocijuotasis analitikas
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.