Matas Baltrukevičius. Kada įvyks „Nemuno aušros“ saulėlydis?

Po sėkmingų „Nemuno aušrai“ (NA) Seimo rinkimų partijai tapus valdančiosios koalicijos dalimi, spekuliacijų ir spėlionių apie jos ateitį viešojoje erdvėje yra labai daug. Nuo scenarijų, pagal kuriuos NA laimi 2028 metų Seimo rinkimus, o dar po metų Remigijus Žemaitaitis tampa Lietuvos Prezidentu ir suka mūsų šalį nedemokratine kryptimi, iki tokių, pagal kuriuos partija tėra vienų rinkimų fenomenas.

NA derybos dėl koalicijos nebuvo labai lengvos. Agnė Širinskienė žiniasklaidai teigia, kad Vyriausybės programa „aušriečiai“ yra patenkinti, nes į 90 procentų partijos siūlymų buvo atsižvelgta. Tačiau kitokia istorija kalbant apie postus.

Nerašyta Lietuvos politikos taisyklė yra tai, kad antrai pagal dydį valdančiosios koalicijos partnerei turėtų atitekti Seimo Pirmininko postas. Žinoma, kartais politinės aplinkybės ar itin didelė disproporcija tarp didžiausios ir antros pagal dydį koalicijos partnerės svorio lemia, kad postas atitenka ir didžiausiai koalicijos narei (pavyzdžiui, taip nutiko po 2016 metų Seimo rinkimų, kai postą gavo Viktoras Pranckietis, ir 2009 m., kai Seimui atstatydinus Arūną Valinską, pareigas perėmė Irena Degutienė). Tačiau Saulius Skvernelis yra pirmasis Seimo Pirmininkas, kuris buvo juo išrinktas atstovaudamas tik trečiai pagal dydį valdančiosios koalicijos partnerei.

NA netikėtas turėjo būti ir Prezidento spaudimas į ministrus teikti tik partijai nepriklausančius asmenis. Iki antro rinkimų turo Gitanas Nausėda teigė, kad negali turėti jokios įtakos socialdemokratams (LSDP) renkantis koalicijos partnerius, bet, jeigu R. Žemaitaitis būtų teikiamas į ministrus, nebūtų paskirtas. Griežtesnės ribos nebuvo brėžiamos. Pastarąją savaitę tiek Gintautas Paluckas, tiek R. Žemaitaitis atkakliai tvirtina, kad Povilas Poderskis ir Rimantas Mockus tikrai buvo pasirinkti NA. Tačiau abu buvo G. Palucko kolegos Vilniaus miesto savivaldybėje ir vengia save tiesiogiai sieti su NA. Kokia bus reali R. Žemaitaičio įtaka savo partijos formaliai deleguotiems ministrams, išlieka atviras klausimas.

R. Žemaitaičio kalbas apie galimybę palikti valdančiąją koaliciją, jeigu politikas negaus Seimo vicepirmininko posto, reiktų interpretuoti būtent įtakos svertų koalicijoje pasidalijimo kontekste. Akivaizdu, kad NA įtaka yra neproporcingai maža pagal partijos aritmetinį svorį koalicijoje. Todėl R. Žemaitaitis spaudžia partnerius ir tikrina, kiek jie yra tam atsparūs.

Politikas pripažįsta, kad formaliuose rašytiniuose susitarimuose jo kaip būsimo Seimo vicepirmininko pavardė nefigūruoja. Tačiau akcentuoja, kad NA turi laisvai nuspręsti, ką deleguoti į šias pareigas. Šioje padėtyje S. Skvernelio ir G. Palucko komunikacija kiek skiriasi. S. Skvernelis aiškiai deklaruoja, kad R. Žemaitaitis netaps vicepirmininku, kol nebus išteisintas. G. Palucko komunikacija kiek švelnesnė – pagrindine kliūtimi jis įvardija du naujus ikiteisminius tyrimus, bet deklaruoja, kad sprendimą turės rasti koalicijos taryba, o ne Seimo Pirmininkas ir šis sprendimas bus visiems privalomas.

Nepaisant švelnesnės G. Palucko pozicijos, jam dabar mažiausiai reikia scenarijaus, pagal kurį R. Žemaitaitis būtų teikiamas į Seimo vicepirmininkus. Tiek socialdemokratai, tiek demokratai visą laiką stengėsi parodyti, kad į R. Žemaitaičio problemas su teisėsauga žiūrima rimtai. Koalicijos sutartyje atsirado nuostata dėl įsipareigojimo supaprastinta tvarka panaikinti teisinę neliečiamybę koalicijos politikams, žadama kovoti su antisemitizmu. Žvelgiant į G. Palucko politines perspektyvas, jam labai svarbu, kad artimiausi keturi mėnesiai būtų kuo ramesni. Jeigu iki LSDP pirmininko rinkimų koalicija veiks stabiliai, politikas turės gerus šansus tapti partijos pirmininku. Kuo daugiau skandalų, tuo didesnė tikimybė, kad Vilijos Blinkevičiūtės įpėdiniu taptų kitas politikas, kuris žadėtų stabilumą ir kitokio formato koalicijos sudėtį.

Atviras klausimas, ar R. Žemaitaitis iš tiesų dėl posto sugriautų koaliciją. Tokio veiksmo politiniai dividendai šiuo metu yra abejotini. Jau dabar Agnė Širinskienė svarsto palikti NA frakciją, o pasitraukimo iš koalicijos atveju NA nariai tikrai būtų viliojami jungtis prie kitų politinių jėgų. NA nariai suvokia, kad už patekimą į Seimą turi būti dėkingi R. Žemaitaičiui, bet ankstyvo nubyrėjimo scenarijus atrodo gana realus, nes dalyvaudami rinkimuose politikai svajoja ne apie darbą opozicijoje.

Atviras klausimas, ar R. Žemaitaitis iš tiesų dėl posto sugriautų koaliciją. Tokio veiksmo politiniai dividendai šiuo metu yra abejotini. Jau dabar Agnė Širinskienė svarsto palikti NA frakciją, o pasitraukimo iš koalicijos atveju NA nariai tikrai būtų viliojami jungtis prie kitų politinių jėgų. NA nariai suvokia, kad už patekimą į Seimą turi būti dėkingi R. Žemaitaičiui, bet ankstyvo nubyrėjimo scenarijus atrodo gana realus, nes dalyvaudami rinkimuose politikai svajoja ne apie darbą opozicijoje (apie tai, kad frakcija pasitraukimo klausimu nevienalytė, kalbėjo ir A. Širinskienė).

Žinoma, kad ilgalaikėje perspektyvoje amžinam opozicionieriui R. Žemaitaičiui nebūtų patogu į kitus Seimo rinkimus eiti iš valdančiosios koalicijos, bet pasitraukimo efektas būtų ryškesnis likus mažiau laiko iki 2028 m. rudens. Administracinis resursas, buvimo valdžioje suteikiamas didesnis žiniasklaidos dėmesys yra svarbūs faktoriai, ypač naujai partijai, jeigu ji siekia būti nevienadieniu projektu. Galiausiai, būtų sunkiau rinkėjams paaiškinti pasitraukimą dėl negauto posto negu koalicijos griūtį išsiskyrus požiūriams į programines nuostatas.

Kitų koalicijos partnerių lyderiai suvokia, kad pasitraukimas iš koalicijos nebūtinai atneštų NA naudos. Tačiau jie turi įvertinti ir R. Žemaitaičio nenuspėjamumą. Kad ir kokia komplikuota koalicijos partnerė yra NA, socialdemokratai ir demokratai tikrai nesvajoja apie tokį scenarijų, kad ministrų kabinetui dar nespėjus apšilti kojų, jau reikia derėtis dėl naujos koalicijos. Greičiausiai bus ieškoma tarpinio scenarijaus, pagal kurį R. Žemaitaitis turėtų laukti aiškiai ir raštiškai apibrėžtų sąlygų, kuriomis galėtų būti teikiamas Seimo vicepirmininku, išpildymo.

Tačiau, net jeigu anksčiau ar vėliau R. Žemaitaičio kandidatūra būtų pateikta, šis žingsnis taip pat potencialiai būtų bomba koalicijos pamatams. Balsavimas vyktų slaptai, R. Žemaitaičio galimybės būti patvirtintam – abejotinos. 86 asmenų valdančiojoje koalicijoje atsakomybė už tai aiškiai ir nedviprasmiškai kristų ant socialdemokratų ir demokratų. Be to, egzistuoja didžiulė tikimybė, kad jau šios kadencijos metu turėsime antros instancijos teismo sprendimą dėl R. Žemaitaičio pasisakymų. Jeigu Seimui tektų balsuoti dėl mandato panaikinimo, tai būtų dar vienas labai didelis išbandymas koalicijai.

Dabar NA kartu su socialdemokratais yra populiariausios partijos šalyje. Tačiau būnant valdžioje, bet joje neturint didžiausios įtakos, populiarumą išlaikyti gali būti sunku.

Nuo pat 2008 m. Seimo rinkimų visada bent viena iš mažųjų koalicijos partnerių į Seimą nebepatenka. Koalicija jau dabar nestabili, yra ne vienas faktorius, kuris gali dar rimčiau kelti grėsmę jos išlikimui negu dabartinė istorija. Neatrodo didelė tikimybė, jog NA išbus koalicijoje visą kadenciją. Netgi vargu, ar pačiai partijai tai būtų naudinga. Kol kas labai sunku prognozuoti, koks partijos raidos scenarijus išsipildys, daug kas priklausys nuo bendros koalicijos dinamikos ir lyderio sugebėjimo išlaikyti frakciją vieningą ir veiksmingą.

R. Žemaitaitis savo politinėje karjeroje turi ir pergalių, ir pralaimėjimų. Nepaisant to, kad 2016 m. „Tvarkos ir teisingumo“ (TT) reitingai stipriai nukentėjo, sąrašo lyderiu tapęs R. Žemaitaitis sugebėjo išsaugoti parlamentinės partijos statusą. Prieš 2020 m. Seimo rinkimus politikas organizavo nusilpusios TT jungtuves su Lietuvos laisvės sąjunga ir Artūro Paulausko judėjimu „Pirmyn, Lietuva“.

Tačiau procesas nebuvo sklandus ir vos du 2016 m. su TT į Seimą patekę politikai apskritai dalyvavo kuriant naują partiją. „Laisvės ir teisingumo“ lyderiu tapęs R. Žemaitaitis tik pats iškovojo vietą Seime, o sąrašas liko už borto, gavęs vos kiek daugiau negu 2 proc. balsų.