Apklausos rodo, kad yra trys kandidatai, kurie sudaro „aukščiausią lygą“ ir pretenduoja į antrąjį rinkimų turą – G. Nausėda, Ignas Vėgėlė ir Ingrida Šimonytė. Iš šio trejeto tik I. Vėgėlė dar nėra pasiekęs 20 tūkst. elektroninių parašų ribos.
G. Nausėdos padėtis labai aiški – jis pagrindinis rinkimų favoritas. Visose apklausose jis tvirtai pirmauja, kelių bendrovių tyrimuose atotrūkis nuo persekiotojų didesnis negu 25 proc. Žinoma, kad politikoje galimas netikėtumo faktorius, tačiau pirmoji kadencija parodė, kad rinkėjai Prezidentui gana atlaidūs. Pasitikėjimas bene ryškiausiai buvo sumenkęs, kai paaiškėjo, kad G. Nausėda priklausė Komunistų partijai, tačiau NATO viršūnių susitikimas leido grįžti į turėtas pozicijas. Formaliai Prezidentas kampanijos beveik nevykdo, matėme tik aktyvią reklamą, skatinančią parašu paremti kandidatūrą. Tačiau gerokai išaugo apsilankymų regionuose skaičius. Tai puikiai suprantama – būtent regionai yra tas segmentas, kuriame G. Nausėdos pozicijos tvirčiausios.
Po Lietuvą intensyviai keliauja ir I. Vėgėlė. Nors iškart po paskelbimo apie kandidatavimą I. Vėgėlė iškart aktyvios kampanijos nepradėjo, bet dabar per savaitę aplanko po 4–5 vietoves. I. Vėgėlė tikrai bus ne vienintelis rinkimuose dalyvausiantis kandidatas, kuris deklaruoja nusivylimą ir nepasitikėjimą politinės sistemos veikimu. Labai realu, kad parašus surinks ne tik Remigijus Žemaitaitis, bet ir netikėtai daug elektroninių parašų surinkęs Eduardas Vaitkus. Šalia jų I. Vėgėlė atrodo kaip gana nuosaikus politikas, tačiau, jeigu šie kandidatai rinkimuose nebūtų dalyvavę, advokatas būtų galėjęs tikėtis gauti daugiau balsų iš radikalesnio elektorato.
Iš viso lyderių trejeto premjerė I. Šimonytė kol kas bene mažiausiai matoma rinkiminiame kontekste. Jai be didesnių pastangų pavyko per pirmą dieną surinkti 20 tūkst. parašų, bet aktyvesnė kampanija prasidėjo visiškai neseniai. Žinoma, kad premjerė bus priversta dėmesį sutelkti į savo tiesioginį darbą ir dar atlaikyti tai, kad daugelis konkurentų Prezidento rinkimų kampanijos pamatu renkasi kritiką Vyriausybei. Tačiau jos galimybės patekti į antrąjį turą neatrodo prastesnės už I. Vėgėlės. Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) elektoratas pasižymi lojalumu ir aktyvumu rinkimuose, o I. Vėgėlei dar reiks išjudinti tuos, kurie nėra patenkinti tuo, kokia kryptimi eina Lietuva.
Galbūt arčiausiai lyderių trijulės per Prezidento rinkimus bus Aurelijus Veryga, Dainius Žalimas ir R. Žemaitaitis („antroji lyga“), nors vargu, ar jų atotrūkis nuo potencialios „trečios lygos“ būtų didelis. Naujausioje „Delfi“ / „Spinter tyrimų“ apklausoje jie patenka tarp šešių kandidatų, kurie peržengia 2 proc. ribą, likusių rėmėjai net neišskiriami į atskiras kategorijas. D. Žalimas jau elektroniniu būdu surinko 20 tūkst. parašų. Jo lubos rinkimuose gana aiškios, tačiau pozicija savotiškai patogi – gali tikėtis palaikymo iš liberaliausios visuomenės grupės bei palankiai valdančiųjų atžvilgiu nusiteikusių, bet norinčių alternatyvos I. Šimonytei ir TS-LKD rinkėjų. A. Verygai patogu tai, kad Prezidento rinkimuose parlamentinė opozicija nėra atstovaujama stiprių kandidatų. Socialdemokratai rinkimuose nedalyvauja, „darbiečių“ ir demokratų kandidatai nebūtinai surinks 20 tūkst. parašų. Vis dėlto, jo – kaip ir D. Žalimo – atveju, svarbiausias uždavinys bus garbingai atstovauti partijai ir pasinaudojant Prezidento rinkimais laimėti vietą Europos Parlamente. R. Žemaitaičiui teisiniai procesai dėl pasisakymų apie žydų tautybės asmenis populiarumo nepridės, bet vargu, ar ištikimus jo rėmėjus atbaidys.
Praėję Prezidento rinkimai sugriovė įsitikinimą, kad parlamentinių partijų iškelti kandidatai turėtų nesunkiai surinkti 20 tūkst. parašų. Šis barjeras pasirodė per aukštas Petrui Auštrevičiui, bet įveikiamas teoriškai iš žymiai prastesnių pozicijų startavusiems Mindaugui Puidokui ar Arvydui Juozaičiui. Šį kartą daugiausia klausimų kyla dėl Andriaus Mazuronio ir Giedrimo Jeglinsko. Žinoma, elektroniniai parašai – dar ne viskas, tačiau galima juos lyginti su kitais kandidatais, kuriems taip pat turėtų būti palankiau rinkti parašus ne elektroninėje erdvėje. Šiuo metu A. Mazuronis yra surinkęs perpus mažiau parašų negu Valdas Tutkus ir keturis kartus mažiau negu E. Vaitkus. G. Jeglinskas minimaliai atsilieka nuo V. Tutkaus ir beveik perpus – nuo E. Vaitkaus. Nesugebėjimas startuoti Prezidento rinkimuose būtų rimtas smūgis prieš Seimo rinkimus tiek Darbo partijai, tiek Demokratų sąjungai. Rinkėjams būtų sunku patikėti, kad partijos gebės peržengti 5 proc. ribą, o balsas nebus iššvaistytas.
Mikroskopinius šansus surinkti parašus turi Arūnas Rimkus ir trys to daryti dar nepradėję kandidatai – Gintautas Kniukšta, Zenonas Andrulėnas ir Žilvinas Treigys. E. Vaitkaus šansai dalyvauti rinkimuose geri, parašus surinkti galbūt šiokių tokių galimybių turi ir V. Tutkus. Tempas, kuriuo elektroninius parašus renka E. Vaitkus (atsilieka nuo trijų favoritų ir D. Žalimo), verčia rimtai vertinti jo galimybes rinkimuose konkuruoti ir su „antros lygos“ kandidatais.
Net jeigu rinkimuose neatsiras intrigos dėl nugalėtojo, jie tikrai turės rimtų politinių pasekmių. Jeigu I. Vėgėlė pasirodys solidžiai, turbūt dalyvaus ir Seimo rinkimuose, taip potencialiai gerokai sumaišydamas kortas kitiems veikėjams. R. Žemaitaičiui solidus rezultatas (pavyzdžiui, ketvirtoji vieta) reikštų stipresnes pozicijas prieš startą Seimo rinkimuose su naujai įkurta partija. D. Žalimui ir A. Verygai rūpės laimėti mandatus Europos Parlamente, demokratams ir „darbiečiams“ reikia bent jau startuoti Prezidento rinkimuose ir nenusileisti V. Tutkui ar E. Vaitkui (jeigu abu jie surinks parašus), kurių startinės pozicijos yra kuklesnės. E. Vaitkus planuoja kurti partiją, kuri dalyvautų Seimo rinkimuose. Tad daugeliui kandidatų šie Prezidento rinkimai tėra tarpinė stotelė, kuri gali padėti siekiant tikslų arba priešingai – nublokšti į politines paraštes.