Matas Baltrukevičius. Kas laukia po Prezidento rinkimų?

Po mažiausiai intriguojančio antrojo Prezidento rinkimų turo Lietuvos istorijoje – tokia didele persvara dar nebuvo laimėjęs joks kandidatas – laukia Europos Parlamento rinkimai ir pagrindinis metų politinis įvykis – Seimo rinkimai. Jau dabar aišku, kad balsavimas dėl rūmų Simono Daukanto aikštėje šeimininko turės didelę įtaką kitiems šių metų politiniams mūšiams.

Ties antrojo turo rezultatu neverta ilgai apsistoti – jis toks, kokio buvo galima tikėtis. Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) kandidatai niekada nebuvo populiarūs kaip „antrasis pasirinkimas“, o premjerei beveik ketveri metai valdžioje nepridėjo populiarumo.

Nėra teisinga lyginti su 2019 m. rezultatu, nes aplinkybės visiškai kitokios. Tačiau verta atkreipti dėmesį į tai, kad Ingrida Šimonytė dabar net nepasiekė savo pirmojo turo rezultato. Veikiausiai dalis rinkėjų už ją pirmajame ture balsavo, nes norėjo užkirsti kelią į antrąjį turą Ignui Vėgėlei ir dabar jautėsi savo darbą jau padarę. Aktyvumas, palyginti su pirmuoju turu, nukrito beveik 11 proc. – tai Prezidento rinkimų antirekordas.

Aukštas pirmojo turo aktyvumas kėlė lūkesčius, kad aktyvumas antrajame bus aukštesnis. Pastaruosiuose Prezidento rinkimuose aktyvumas antrajame ture sumenkdavo 4–5 proc.

Tarp turų Gitanas Nausėda jautėsi labai užtikrintai. Netikėtai daug dėmesio jis skyrė temoms, kurios peržengia Prezidento rinkimų kontekstą – žada permainas I. Šimonytės ministrų kabinete, net keletą kartų akcentavo, jog norėtų premjerės poste matyti Viliją Blinkevičiūtę ir galiausiai neatmetė galimybės likti nacionalinėje politikoje ir po 2029-ųjų, kai baigsis antroji kadencija.

Pokyčiai ministrų kabinete po Prezidento rinkimų – natūralus dalykas. 2009 m. Dalios Grybauskaitės pageidavimu socialinės apsaugos ir darbo ministrą Rimantą Joną Dagį pakeitė Donatas Jankauskas. 2014 m. po pergalės Prezidento rinkimuose Prezidentė leido suprasti, kad netvirtins žemės ūkio ministro Vigilijaus Juknos, tuomet pastarasis pasitraukė, formaliai – dėl šeimos aplinkybių. Žinoma, dėl pokyčių turi sutarti tiek Prezidentas, tiek premjeras. G. Nausėda buvo aštriai kritikuojamas, kad 2019 m. vasarą nusileido valdantiesiems ir susisiekimo ministru paskyrė Jaroslavą Narkevičių.

Prezidento patarėjas Frederikas Jansonas žiniasklaidai teigė, kad pokyčių gali būti „daugiau nei keli“. Akivaizdu, kad vienas pokytis neišvengiamas – Prezidentas nenorės tvirtinti sudėties be nuolatinio švietimo, mokslo ir sporto ministro. Neaišku, ar premjerė būtinai įsikibus laikysis daug kritikos sulaukiančio žemės ūkio ministro Kęstučio Navicko. Pokyčiai galiausiai nebus dideli, bet dabar Prezidentas turbūt svarsto daugybę skirtingų variantų – visiškai saugūs gali jaustis turbūt mažiau negu pusė ministrų (ypač nerimauti turėtų figūravę čekių skandale ministrai, Prezidentą dėl Leonido Volkovo istorijos aršiai kritikavusi Agnė Bilotaitė ar nuolat opozicijos taikinyje atsiduriantis Dainius Kreivys). Tačiau Prezidentui reikia pergalių, o ne dramų ir beatodairiškų konfliktų su I. Šimonyte. Tikėtina, kad Prezidentas galiausiai apsispręs dėl realistinių pokyčių, kuriuos būtų įmanoma suderinti su premjere. I. Šimonytė tikrai nenusileis, jeigu Prezidentas bandys siūlyti savo kandidatus. Naujai paskirti ministrai kalnų nuversti nespės – geriausiu atveju dirbs apie 5 mėnesius.

Kai Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP) paskelbė, kad Prezidento rinkimuose rems G. Nausėdą, nebuvo aišku, kiek abi pusės paramą afišuos. Tačiau socialdemokratų nariai nuolat būdavo matomi Prezidento užnugaryje debatų metų, nemažai partijos lyderių leido laiką G. Nausėdos štabe jau po pirmojo rinkimų turo. Galbūt itin tiesioginių raginimų balsuoti už LSDP iš Prezidento pusės ir neišgirsime, tačiau ir dabar visi gali susidaryti nuomonę apie G. Nausėdos poziciją. Iš jo lūpų girdėjome, kad sutampa prioritetai. Net keletą kartų Prezidentas kalbėjo apie tai, kad V. Blinkevičiūtė būtų tinkama premjerė.

Tačiau tokie Prezidento pareiškimai nebūtinai yra malonūs LSDP lyderei, kuri vengia aiškiai išdėstyti savo politinės ateities planus. Ji dalyvauja Europos Parlamento rinkimuose ir nepanašu, kad veržtųsi būti socialdemokratų kandidate į premjerus. Mindaugas Sinkevičius žada skųsti sau nepalankų teismo nuosprendį, bet, jei nebus išteisintas iki Seimo rinkimų (o tai visiškai realu), socialdemokratams kelti jo kandidatūrą būtų neetiška ir neracionalu (tą liudija ir pirminė partijos bei M. Sinkevičiaus reakcija).

Jeigu LSDP kandidatas į premjerus bus ne toks ryškus, tuomet Seimo rinkimų intriga bus gerokai didesnė, negu atrodytų vien žvelgiant į dabartinius partijų reitingus. Ryškiausi tarp kandidatų į premjerus tuomet bus I. Šimonytė, Ignas Vėgėlė (jeigu nuspręs dalyvauti su „valstiečiais“), Viktorija Čmilytė-Nielsen ir Saulius Skvernelis. Vien G. Nausėdos parama nenusvertų stipraus socialdemokratų kandidato į premjerus nebuvimo. Galbūt žala ir nebūtų tokia didelė, kad socialdemokratai rizikuotų neiškovoti pergalės. Bet Prezidento tikslas aiškus – kuo tvirtesnės LSDP pozicijos prie derybų stalo po Seimo rinkimų.

Vis dėlto, didžiausias netikėtumas buvo Prezidento pamąstymai, jog jo politinė karjera nebūtinai baigsis po antros kadencijos. Iš vienos pusės, anksčiausi Seimo rinkimai pasibaigus antrai G. Nausėdos kadencijai vyks tik 2032 metais. Spekuliuoti, kas bus po aštuonerių metų, sudėtinga. Tačiau pasisakymai indikuoja, kad G. Nausėda nesijaučia pavargęs nuo politikos ir nemano, kad Prezidento postas yra viršūnė, po kurios dalyvauti nacionalinėje politikoje būtų per mažas iššūkis.

Kaip pavyzdį G. Nausėda mini Algirdą Mykolą Brazauską. Tačiau jų situacijos būtų labai skirtingos. Į Prezidento postą A. M. Brazauskas atėjo iš partinės politikos ir jame išbuvo vos penkerius metus. G. Nausėda jokios politinės patirties iki 2019 m. neturėjo. G. Nausėdos profilio politikui Prezidento postas gerokai patogesnis. Galios gal ir nėra labai didelės, bet gana aiškiai apibrėžtos. Premjeras turi suderinti išsiskiriančius koalicijos partnerių interesus ir atlaikyti Seimo opozicijos priešiškumą. Kad ir kokį politinį kapitalą G. Nausėda būtų sukaupęs, nereiktų tikėtis, kad jam kada nors atsidūrus premjero poste, visi nuolankiai vykdytų jo valią.

Žinoma, premjero postas lengviau leidžia įgyvendinti idėjas ekonominėje ir socialinėje politikoje. Treji su puse metų tarp 2029 m. prezidento ir 2032 m. Seimo rinkimų bus puikus laiko tarpas G. Nausėdai įsivertinti savo motyvaciją toliau aktyviai dalyvauti politikoje. Jis būtų pajėgus įkurti savo partiją, turbūt prasidėtų ir jau egzistuojančių partijų vilionės.

Kas po Prezidento rinkimų laukia I. Šimonytės? Ji pasirodė pagal savo galimybes. Pavyko į antrąjį turą nepraleisti I. Vėgėlės (užduotį palengvino tai, kad šis politikas turėjo atlaikyti rimtą dar radikalesnių kandidatų konkurenciją). Premjerės rezultatas suteikia atsargaus optimizmo prieš Seimo rinkimus. Itin palankiai susiklosčius aplinkybėms, jeigu opozicijos flange balsai pasiskirstytų labai tolygiai, galbūt netgi TS-LKD galėtų tyliai svajoti apie galimybę pirmauti pagal gautus balsus Seimo rinkimuose, bet vargu, ar apie galimybę formuoti Vyriausybę.

Tačiau dar iki tol I. Šimonytei reiks atlaikyti G. Nausėdos spaudimą dėl pokyčių ministrų kabinete ir toliau daryti tą patį, ką per visus pastaruosius ketverius metus – valdyti krizes. Dabar pirmiausia – užtikrinti, kad Seime atsirastų sutarimas dėl to, kokiais būdais užtikrinti tvarų finansavimą gynybai.

***

Matas Baltrukevičius yra Vilniaus politikos analizės instituto asocijuotasis analitikas.