Jeigu korektiškai interpretuotume apklausų rezultatus, visiškai saugios dėl patekimo į Seimą yra tik trys politinės jėgos: Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP), „Nemuno aušra“ (NA) ir Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD).
Nereiktų stebėtis, jeigu regionuose vienmandatėse apygardose LSDP ir LVŽS rezultatai bus gana panašūs – opozicinėms partijoms išlaikyti savo vienmandates apygardas yra paprasčiau negu valdančiosioms. Be to, LVŽS gretose nemažai kandidatų, patekusių į antrus turus 2020 ar 2016 metais, kai LSDP dažniau kelia mažesnę politinę patirtį turinčius kandidatus. Tai gali atvesti LVŽS į trečią pagal dydį frakciją Seime.
Saugiausia iš likusiųjų yra Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS). Nors partijos reitingas tėra kiek didesnis negu 6 proc., bet partija į Seimą pateks. Jeigu daugiamandatėje apygardoje dominuos trys reitingų lyderės, tai vienmandatėse apygardose didžiajam trejetui vietoje NA jau turėtų priklausyti LVŽS. Dažnai vienmandatėse apygardose tikimasi, kad solidžiausiai atrodys partija, kurios sąrašas bus populiariausias.
Tačiau nereikėtų pamiršti, kad vienmandatėse apygardose LSDP startuoja iš labai silpnų pozicijų – 2020 m. laimėjo 5 vienmandates, perrinkimo siekia vos trys pergales atnešę kandidatai. LVŽS perrinkimo siekiančių kandidatų vienmandatėse apygardose turi 8 (iš 16 buvusių laimėtojų). Tad nereiktų stebėtis, jeigu regionuose vienmandatėse apygardose LSDP ir LVŽS rezultatai bus gana panašūs – opozicinėms partijoms išlaikyti savo vienmandates apygardas yra paprasčiau negu valdančiosioms. Be to, LVŽS gretose nemažai kandidatų, patekusių į antrus turus 2020 ar 2016 metais, kai LSDP dažniau kelia mažesnę politinę patirtį turinčius kandidatus. Tai gali atvesti LVŽS į trečią pagal dydį frakciją Seime.
Jeigu 5 procentų ribos neperžengs Liberalų sąjūdis (LS) ar Demokratų sąjunga „Vardan Lietuvos“ (DS), tai bus nemenka staigmena, nors apie 5–6 proc. svyruojantis palaikymas tikrai neleidžia ramiai miegoti. Liberalų sąjūdis veikiausiai pasieks panašų skaičių pergalių vienmandatėse apygardose kaip 2020 m., kai laimėjo septyniose.
Šeši iš septynių kandidatų siekia perrinkimo, o „agroliberalų“ kvartetui, vargu, ar kovoti dėl pergalės sutrukdys tai, kad jie priklausė valdančiajai koalicijai.
Demokratai, kaip ir liberalai, veikiausiai gaus 6–7 proc. balsų ir bus konkurencingiausi tose apygardose, kuriose dabar partijai priklausantys asmenys laimėjo 2020 m. Nors partija pritraukė ir naujų politinį potencialą turinčių veidų, bet jiems atiteko ne pačios dėkingiausios apygardos. Veikiausiai abiejų partijų frakcijos bus nedidelės – 13–15 narių. Tad net gana logiškai prieš rinkimus atrodanti LSDP, demokratų ir Liberalų sąjūdžio koalicija gali Seime neturėti aritmetinės daugumos.
Nuo 2008 metų Seimo rinkimų visada bent viena iš mažųjų koalicijos partnerių į Seimą nepatekdavo. Toks scenarijus atrodo realus. Bus sunku ir vienmandatėse apygardose. Tikėtina, kad turėsime „laisviečių“ kandidatų, pateksiančių į antruosius turus Vilniuje, bet ten turbūt teks kovoti su TS-LKD kandidatais. Tokiu atveju kitų partijų rinkėjų akyse jau konservatoriai bus mažiau poliarizuojanti alternatyva.
Viena didžiausių intrigų yra Laisvės partijos likimas. Logiška teigti, kad žmonės, kuriems itin rūpi LGBT teisės, galbūt ir neturi kito pasirinkimo, kuris reikštų, kad balsas rinkimuose nėra iššvaistytas. Paskutinėje „Spinter“ / „Delfi“ apklausoje jau į atskirą kategoriją buvo išskirti ketinantys balsuoti už Lietuvos žaliųjų partiją (LŽP), kuri laikosi vertybiškai liberalių nuostatų, bet yra kairieji ekonominėje dimensijoje. Vis dėlto, nors LŽP padeda stiprios kampanijos Europos Parlamento ir Seimo rinkimuose, dėl strateginių priežasčių rinkėjai gali vis tiek rinktis LP.
Kita vertus, 2020 m. sėkmė buvo pasiekta ne tik dėl idėjų, bet ir dėl naujumo faktoriaus. Partijos atrama – jauniausias elektoratas, kuris politiniu aktyvumu nepasižymi. Reikia, kad jie į rinkimus ateitų ir būtų nenusivylę, kad „reikalų baigti“ nepavyko per pirmą kadenciją. LP tą suvokia ir tikslingai veikia dėl geresnio rezultato – tiek per pastaruosius metus vis dažniau kritikuodami koalicijos partnerius, tiek vykdydami ryškią kampaniją. Nuo 2008 metų Seimo rinkimų visada bent viena iš mažųjų koalicijos partnerių į Seimą nepatekdavo. Toks scenarijus atrodo realus.
Bus sunku ir vienmandatėse apygardose. Tikėtina, kad turėsime „laisviečių“ kandidatų, pateksiančių į antruosius turus Vilniuje, bet ten turbūt teks kovoti su TS-LKD kandidatais. Tokiu atveju kitų partijų rinkėjų akyse jau konservatoriai bus mažiau poliarizuojanti alternatyva. Už sostinės ribų bus dar sudėtingiau, bet tikėtina pergalė Pasaulio lietuvių apygardoje.
Lietuvos lenkų rinkimų akcijai – Krikščioniškų šeimų sąjungai (LLRA-KŠS) šie rinkimai gali būti paskutiniai, kai dar galima rimčiau pagalvoti apie galimybę patekti į Seimą. Demografinės tendencijos partijai nepalankios – tai rodo ir skambiai pralaimėtas mūšis dėl Vilniaus rajono mero posto.
Jaunesnės tautinių mažumų atstovų kartos nebūtinai renkasi LLRA-KŠS. Partija tai puikiai suvokia – Waldemaras Tomaszewskis netgi buvo žadėjęs, kad greičiausiai nebedalyvaus Europos Parlamento rinkimuose ir koncentruosis į Seimo rinkimus. Tokią pradinę poziciją turbūt pakeitė tik tai, kad EP rinkimams vykstant atskirai nuo Seimo, mandatą EP drausmingais rinkėjais pasižyminčiai partijai iškovoti tapo lengva. Dabar ir tradiciškai palankiose partijai apygardose LLRA-KŠS kelia savo sunkiasvorius, nes nori maksimaliai apsidrausti. Vargu, ar LLRA-KŠS į Seimą pateks, tenkinsis tik keliomis pergalėmis vienmandatėse apygardose.
Nacionalinis susivienijimas (NS) ir Lietuvos žaliųjų partija (LŽP) iš kitų mažųjų partijų išsiskiria tuo, kad yra orientuotos ne į lyderius, o į idėjas. Abi partijos sugeba būti matomos šioje rinkimų kampanijoje ir aiškiai pristatyti savo pagrindinius vertybinius principus. Į Seimą jos patekti neturėtų, bet turbūt gaus tiek balsų, kad užsitikrintų valstybės dotacijas (NS iki šiol jų negaudavo). Nereiktų stebėtis, jeigu prieš 2028 m. Seimo rinkimus abi šios partijos jau labai rimtai kovos dėl patekimo į parlamentą.
Kitos partijos galimybių turi dar mažiau. Viktoras Uspaskichas tiesiog pratęsė Darbo partijos agoniją ir, nors ryžosi imtis atsakomybės, jau nebeatrodo kaip lyderis, turintis energijos siekti aukščiausių politinių tikslų. Todėl nekeista, jog partijos reitingai nerodo jokių perspektyvų.
Nacionalinis susivienijimas (NS) ir Lietuvos žaliųjų partija (LŽP) iš kitų mažųjų partijų išsiskiria tuo, kad yra orientuotos ne į lyderius, o į idėjas. Abi partijos sugeba būti matomos šioje rinkimų kampanijoje ir aiškiai pristatyti savo pagrindinius vertybinius principus.
Į Seimą jos patekti neturėtų, bet turbūt gaus tiek balsų, kad užsitikrintų valstybės dotacijas (NS iki šiol jų negaudavo). Nereiktų stebėtis, jeigu prieš 2028 m. Seimo rinkimus abi šios partijos jau labai rimtai kovos dėl patekimo į parlamentą. EP rinkimuose solidžiai pasirodė Tautos ir teisingumo sąjunga, tačiau ji šiemet savo pagrindinį darbą padarė – Petrui Gražuliui nereikės galvoti, kur leisti laiką, kai nebegali kandidatuoti į Seimą.
Lietuvos regionų partija (LRP) buvo netoli to, kad turėtų vieną atstovą EP, tačiau Seimo rinkimuose panašų rezultatą pasiekti gerokai sunkiau. Partijos kampanija nyki, programa abstrakti, o Prezidentas savo pagrindiniais sąjungininkais pasirinko socialdemokratus. Tikėtina, kad bus laimėta keliose vienmandatėse apygardose, bet Seime LRP frakcijos nebus.
