Matas Baltrukevičius. Kokios Igno Vėgėlės galimybės?

Viskas prasidėjo nuo kalbos Visuotiniame Lietuvos advokatų susirinkime, kurioje menkai visuomenei žinomas Advokatų tarybos pirmininkas Ignas Vėgėlė kritikavo Pasaulio sveikatos organizaciją, karantino ribojimus ir galimybių pasą. Kalbos įrašą peržiūrėjo šimtai tūkstančių žmonių, reakcijos įvairovė didžiulė ir I. Vėgėlė staiga tapo puikiai žinomu asmeniu Lietuvoje.

Išaugusį žinomumą I. Vėgėlė pirmiausiai išnaudojo ir toliau viešai kalbėdamas apie pandemijos valdymą. Tačiau palaipsniui šiai tematikai traukiant vis mažiau dėmesio, surasdavo vis kitų aspektų, dėl kurių kritikavo valdančiąją koaliciją. Apklausų rengėjų buvo įtrauktas jau į pirmąsias prezidentines apklausas, o jos parodė, kad teisininkas sulauktų nemažo palankumo.

Nors oficialiai apie savo kandidatavimą I. Vėgėlė pareiškė tik lapkričio pabaigoje, bet jau ankstesni pasisakymai leido suprasti, kad toks sprendimas bus priimtas. Ypač dėl to, kad vis daugėjo kritikos prezidentui Gitanui Nausėdai. Naujienų agentūrai ELTA I. Vėgėlė šią vasarą sakė: „Prezidentūra užsidarė ne tik žurnalistams, bet absoliučiai visiems žmonėms. Ten dalyvauja tik tie, kurie yra pakviečiami ir kurie turi pozityvią ar neturi jokios kritikos prezidentui“.

Po pastarojo prezidento metinio pranešimo, I. Vėgėlė rašė: „Reikšmingai prezidento pristatyta prieš ketverius metus ir dideles viltis rinkėjams teikusi „gerovės valstybė“ teliko tik iliuzija, šmėžuojanti prezidento metiniame pranešime, kuria tiki tik pats prezidentas“.

Nuomonių apklausos rodo, kad I. Vėgėlė dabar yra rimtas pretendentas į antrąjį rinkimų turą. Už jį balsuotų 7,9% respondentų („Delfi“/„Spinter tyrimai“).

Kalba, kuria jis paskelbė apie savo dalyvavimą, nubrėžė gana aiškias linijas, į kokius rinkėjus orientuojasi kandidatas. Daug kalbėta apie tai, kad Lietuva dabar eina netinkama kryptimi, pabrėžta krikščioniškų vertybių, kovos su skurdu ir socialine atskirtimi, paramos šeimai svarba.

Kitos esminės žinutės: Lietuvoje stokojama teisingumo, ji tapo „nuvaldyta šalimi“. Tad realiausia, jog I. Vėgėlės bus patrauklus socialiai konservatyviems žmonėms, kurie jaučiasi nusivylę tuo, kokioje padėtyje dabar yra Lietuva.

Su panašia retorika praėjusiuose prezidento rinkimuose dalyvavo Arvydas Juozaitis, Mindaugas Puidokas ir Naglis Puteikis. Dabar ši niša atrodo gerokai laisvesnė – Valdui Tutkui gali nepavykti surinkti 20 000 parašų, reikalingų kandidatavimui.

Iš dalies į šią rinkėjų grupę gali orientuotis ir G. Nausėda ar Aurelijus Veryga. Tačiau jie priklauso dabartiniam politiniam elitui, o tai silpnina pozicijas. Apie tai, kad jo naujai kuriama partija turės kandidatą prezidento rinkimuose, kalbėjo ir Remigijus Žemaitaitis.

Nors kol kas nepanašu, jog kuris nors anti-sisteminis kandidatas galėtų populiarumu varžytis su I. Vėgėle, bet vien didesnis į panašų rinkėją besiorientuojančių kandidatų skaičius gali padaryti įtaką galutiniam rezultatui. Ypač todėl, kad kova dėl patekimo į antrąjį turą gali būti labai artima.

Žinoma, „nusivylęs elektoratas“ nėra patogus rinkiminės strategijos prasme. Įprastai tarp tų, kurie nedalyvauja rinkimuose, dominuoja žmonės, kurie politika nesidomi arba yra nusivylę politinės sistemos veikimu. Jeigu asmuo mano, kad jo balsas nieko nepakeis arba kad visi kandidatai vienodi, dalyvauti rinkimuose tiesiog nėra racionalu. I. Vėgėlės laukai didelis darbas įtikinti šį elektoratą apskritai ateiti į rinkimus.

Šiuo metu apylygės visuomenės grupės palaiko I. Vėgėlę, Ingridą Šimonytę ir Viliją Blinkevičiūtę. I. Šimonytės užduotį lengvina tai, kad Tėvynės sąjungos (TS-LKD) rinkėjai įprastai itin ištikimai dalyvauja visuose rinkimuose.

V. Blinkevičiūtė kol kas nedega noru dalyvauti prezidento rinkimuose, bet tokios galimybės neatmeta. Neapsispręsdami socialdemokratai praranda brangų prezidento rinkimų kampanijos laiką. Žinoma, kad jų galimybes ribos ir tai, kad G. Nausėda yra ryškiausia opozicija dabartinei parlamentinei daugumai, o I. Šimonytės dalyvavimas prezidento rinkimus verčia ir vyriausybės populiarumo pasitikrinimu.

Kokios I. Vėgėlės lubos prezidento rinkimuose? Nors politikoje būna staigmenų, bet veikiausiai tai yra antrasis rinkimų turas. Sunkoka įsivaizduoti scenarijų, kad kandidatas būtų pajėgus įveikti G. Nausėdą. Tokio antrojo turo atveju, paramą dabartiniam prezidentui turbūt išreikštų net ir valdančiosios daugumos partijos. Tačiau antrasis turas I. Vėgėlei jau būtų didelis laimėjimas. Tai reikštų, kad jis populiaresnis už premjerę, o būtent kritika valdančiajai koalicijai ir padėjo jam susikrauti dabartinį politinį kapitalą. Net jeigu I. Vėgėlė nepatenka į antrąjį turą, bet aplenkia I. Šimonytę, tai būtų puikus rezultatas.

Realu, kad prezidento rinkimų rezultatai lems ir tolimesnę I. Vėgėlės politinę karjerą. Nors interviu „Delfi“ jis sakė, kad sunkiai save įsivaizduoja įstatymų leidžiamojoje valdžioje, tokio posūkio atmesti tikra negalima. Antroji ar trečioji vieta prezidento rinkimuose jokio tiesioginio laimėjimo nesuteikia. Dabar šokdamas į EP rinkimų traukinį I. Vėgėlė parodytų, kad netiki galimybe tapti prezidentu. Tad Seimo rinkimai gali būti logiška nauja stotelė, jeigu prezidento rinkimuose pavyktų pasiekti svarų rezultatą.

Nors sunku spekuliuoti apie dar neegzistuojančių politinių partijų šansus, bet I. Vėgėlės projektas galėtų turėti perspektyvų. Lietuvos rinkėjai nesunkiai į Seimą įleidžia naujas politines jėgas.

Nuo XXI amžiaus pradžios, tik 2016 m. į Seimą nepateko nė viena pirmą kartą rinkimuose dalyvaujanti politinė partija. Žinoma, dėl Rinkimų kodekso apribojimų, formaliai I. Vėgėlė po prezidento rinkimų įsteigęs naują partiją, Seimo rinkimuose dalyvauti jau nebespėtų. Tačiau būtų galima imtis įprasta tapusios partijų perėmimo taktikos. Realiausia alternatyva galėtų būti Krikščionių sąjunga, kurios lyderiai neslepia palankumo I. Vėgėlei. Paramą išreiškė ir Tautos ir teisingumo sąjunga, tačiau vargu ar advokatas norės tapatintis su Petro Gražulio vadovaujama politine jėga.

Tačiau Seimo rinkimai dar labai tolimas žingsnis ir artimiausiu metu I. Vėgėlė tikrai apie juos viešai nekalbės. Nes iš kitų iššūkį G. Nausėdai kandidatų jis išsiskiria tuo, kad deklaruoja tikėjimą galimybėmis laimėti prezidento rinkimus.

Jeigu keletas kandidatų nedviprasmiškai paskelbė, kad dalyvaus, jog vieno ar kito elektorato rinkėjams būtų už ką atiduoti balsą, I. Vėgėlė kalba, jog pergalės atveju dalis jo dabartinės komandos liks dirbti kartu ir prezidentūroje. Šiame kontekste ne taip svarbu ar kandidatas iš tikrųjų tiki, kad gali laimėti prezidento rinkimus. Svarbiausia, kad jis komunikuoja tikėjimą pergale.