Matas Baltrukevičius. Kuo baigsis Darbo partijos krachas?

Prieš 20 metų įkurta Darbo partija (DP) iškart poliarizavo visuomenę. Verslininkas Viktoras Uspaskichas įkūrė politinę jėgą, kurią dalis visuomenės dėl prieštaringos politiko reputacijos laikė pavojinga. 2004 m. Tėvynės sąjungos (TS-LKD) reklaminiai leidiniai Seimo rinkimų kovą piešė kaip mūšį tarp Kauno „Žalgirio“ ir Archangelsko „Suvirintojo“.

„Suvirintojas“ užtikrintai laimėjo 2004 m. Seimo rinkimus ir gavo daugiau negu 28 proc. balsų. Tai geriausias kurios nors partijos rezultatas Seimo rinkimuose XXI amžiuje, jeigu neskaičiuotume koalicijų. 2012 m. Seimo rinkimuose DP taip pat gavo daugiausia balsų, nors pagal mandatų skaičių ir liko trečioje vietoje. Prie didžiausių „darbiečių“ pasiekimų galima priskirti ir 2004 m. Europos Parlamento (EP) rinkimus, kuriuose partija iškovojo 5 mandatus ir gavo daugiau balsų negu TS-LKD ir Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP) kartu sudėjus. Nė viena kita partija nėra iškovojusi 5 vietų EP rinkimuose.

Tačiau jau pirmuoju partijos gyvavimo dešimtmečiu problemų netrūko. 2006 m. V. Uspaskichas pabėgo į Rusiją, kai prasidėjo tyrimas dėl DP juodosios buhalterijos. Nors vėliau į Lietuvą grįžo, bet tyrimo fonas labai pakenkė „darbiečiams“ ir 2008 m. Seimo rinkimuose partija liko vos penkta.

Po 2012 m. Seimo rinkimų DP sėkmės laikotarpis baigėsi. 2014 m. V. Uspaskichas tapo Europos Parlamento nariu ir nuo to laiko nacionalinėje politikoje dalyvavo gana fragmentiškai. 2015 m. gruodį, artėjant teismo nuosprendžiui juodosios buhalterijos byloje, politikas apskritai pasitraukė iš DP, norėdamas, kad partijai kliūtų mažesnis šešėlis. Tačiau tai nesuveikė – be savo įkūrėjo likusi partija, į 2016 m. Seimo rinkimus vedama Valentino Mazuronio, liko už borto. Itin didelę žalą DP padarė trumpas Živilės Pinskuvienės valdymas (2016–2017 m.) – 2018 m. į partijos pirmininko postą grįžęs V. Uspaskichas kai kuriuos skyrius apskritai turėjo atkūrinėti iš naujo.

Daugelis sėkmingiausio DP laikotarpio lyderių jau senokai nedalyvauja politikoje arba priklauso kitoms politinėms jėgoms. Partija stagnavo jau kurį laiką. 2020 m. Seimo rinkimuose „darbiečiams“ dar pavyko pasiekti neblogą rezultatą ir po pertraukos grįžti į Seimą. Prie to stipriai prisidėjo faktas, kad Vyriausioji rinkimų komisija partijai grąžino anksčiau neišmokėtą dotaciją iš valstybės biudžeto. Kampanijoje aktyviai dalyvavo ir V. Uspaskichas. Tačiau jau tada buvo aišku, kad tai nėra tvarus rezultatas.

Partijos įkūrėjas 2022 m. paliko DP pirmininko postą. V. Uspaskichui klimpstant vis į naujus skandalus, „darbiečiai“ taip ir nesugebėjo rasti atsakymo, kuo gali tapti vieno asmens partija, kai įkūrėjas atsitraukia. Galbūt, jeigu 2022 m. vykusius DP pirmininko rinkimus būtų laimėję radikalesni kandidatai – Aidas Gedvilas ar Marijus Velička, – jie būtų mėginę partiją paversti kraštutinės dešinės politine jėga. Laimėjus gerokai nuosaikesniam Andriui Mazuroniui, aiškių idėjų, kam Lietuvai turėtų būti reikalinga Darbo partija, taip ir neišvydome. Vienasmenis politinis projektas netapo aiškiai išreikštas idėjas turinčia ir jų „nuosavybę“ politiniame lauke įtvirtinančia partija.

Galiausiai DP galutinai paskandino V. Uspaskicho nauji nemalonumai su teisėsauga dėl padėjėjų Europos Parlamente įdarbinimo. Svarstyta nebedalyvauti Prezidento ir Europos Parlamento rinkimuose, kalbėta ir apie partijos likvidavimo galimybę. Priimtas sprendimas dalyvauti rinkimuose tik pagilino krizę. Už A. Mazuronį Prezidento rinkimuose balsavo mažiau negu 20 tūkst. žmonių. Už „darbiečius“ EP rinkimuose – daugiau negu 11 tūkst. Net Taikos koalicija gavo dvigubai daugiau balsų.

Nereikia stebėtis, kad reakcija į pralaimėjimus partijoje buvo tokia stipri. Iškelta idėja jungtis su Lietuvos regionų partija (LRP), tačiau galiausiai nutarta to nedaryti. Jungtuvės tikrai nebūtų panacėja. Visa nauda LRP tebūtų vieną kartą gauta didesnė finansinė injekcija išmokėjus dotaciją iš valstybės biudžeto (2024 m. pirmo pusmečio LRP dotacija siekė daugiau negu 175 390 eurų, o DP buvo daugiau negu dvigubai didesnė – 366 146 eurai). Tiek pavieniai „darbiečių“ politikai, tiek partijos skyriai turbūt būtų priėmę skirtingus sprendimus dėl savo ateities ir nesivadovautų vien formaliais DP vadovybės sprendimais tapti Lietuvos regionų partijos dalimi.

Netikėtai apie savo sprendimą grįžti į partiją pranešęs V. Uspaskichas vėl tapo laikinuoju DP pirmininku. Jis iškėlė tikslą rasti partnerius, su kuriais „darbiečiai“ galėtų sudaryti koaliciją Seimo rinkimams. V. Uspaskichas kalba apie silpnesnes politines jėgas, kurios, kaip ir DP, savarankiškai beveik neturi galimybių patekti į Seimą. Tačiau politikoje dažniausiai įprastinė aritmetika neveikia. Ryškiausi DP veidai savarankiškai spręs, ar pasitikėti partiją ne kartą iškėlusiu, bet dar daugiau kartų skandinusiu V. Uspaskichu, ar ieškoti kitų politinės karjeros galimybių. Tikėtina, kad dauguma pasirinks antrąjį kelią. Po beveik ketvirčio amžiaus politikoje V. Uspaskichas nebeatrodo galintis savo asmeniniu statusu išlaikyti partiją reikšminga politine jėga. Trumpuoju laikotarpiu padėtį kiek lengvina tai, kad kol kas „darbiečiai“ gali gauti dotaciją iš valstybės biudžeto. Tačiau šansai išlikti Seime atrodo visiškai minimalūs.

Kam Darbo partijos krachas naudingiausias? Politinio kapitalo DP kaip organizacija nebeturi. Tačiau pavieniai jos politikai dar nebūtinai yra „muštos kortos“. Naujausiuose partijų reitinguose matome ryškų „Nemuno aušros“ (NA) kilimą. Remigijus Žemaitaitis turbūt yra pajėgūs įsukti efektyvią rinkimų kampaniją, kuri leistų NA gauti apie dešimtadalį balsų. Tačiau visai kitokios pozicijos kalbant apie vienmandates apygardas. Daugeliui naujų partijų tai yra rimtas iššūkis. Tik neseniai ėmė aiškėti pirmieji asmenys, kurie su NA kandidatuos į Seimą, tarp jų yra ir buvusių „darbiečių“. Tačiau DP lyderiai sulauks ir kitų partijų vilionių jungtis.