Skirtingos apklausos rodo neidentiškus rezultatus, tačiau iki šio tikslo Vyriausybei trūksta. Pasitikėjimas daro didelę įtaką šalies politiniams procesams. 30-ies Europos šalių rinkimus tyrę Constanza Sanhueza Petrarca, Heiko Giebleris ir Bernhardas Wesselsas nustatė, kad žemas pasitikėjimo parlamentu lygis lemia geresnius partijų, niekada nedirbusių vyriausybėje, rezultatus.
Lietuvoje kone per kiekvienus naujus nacionalinius rinkimus tarp lyderių patenka vyriausybėje dar nedirbusios partijos. 2000 m. dvi iš trijų partijų, gavusių dviženklę procentinę balsų dalį, buvo Naujoji sąjunga ir Lietuvos liberalų sąjunga. 2004 m. rinkimus laimėjo Darbo partija. 2008 m. pagal gautus balsus antroje vietoje liko Tautos prisikėlimo partija.
Nuo 2012 m. partijų, nedirbusių Vyriausybėje, iškart gavusių vieną iš didžiausių frakcijų Seime, nebepasitaikė (Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga buvo dirbusi Vyriausybėje su socialdemokratais po 2004 m. Seimo rinkimų), bet per kiekvienus rinkimus į Seimą patenka bent viena partija be darbo Vyriausybėje patirties.
2024 m. Seimo rinkimuose veikiausiai į Seimą vėl eilinį kartą pateks bent viena nauja partija – stipriausias pozicijas šiuo metu turi Demokratų sąjunga (DS) „Vardan Lietuvos“.
Menkas pasitikėjimas nacionaliniais parlamentais yra Europai bendra tendencija. Sociologas Vladas Gaidys dar 2016 m. atkreipė dėmesį į tai, jog ši tendencija nėra būdinga tik Lietuvai – tuo metu vos 6 Europos Sąjungos šalyse pasitikinčių parlamentais buvo daugiau negu nepasitikinčių. 1998 m. „Vilmorus“ mėnesinėse apklausose Seimu pasitikėjo vidutiniškai 15 proc. respondentų – nuo to laiko šio ir taip kuklaus rodiklio daugiau pasiekta nebuvo.
Dar prastesnė padėtis yra pasitikėjimo partijomis srityje. Minėtame Constanzos Sanhuezos Petrarcos ir jos kolegų tyrime ši dimensija taip pat išskirta kaip turinti teigiamą įtaką partijų, niekada nedirbusių vyriausybėse, rezultatams. „Vilmorus“ duomenys rodo, kad pasitikėjimo partijomis metinis vidurkis per paskutinius 20 metų nėra pasiekęs 10 proc. Paskutinėje „Vilmorus“ apklausoje partijomis pasitikėjo vos 3,7 proc. respondentų.
Gyventojų nepasitikėjimas Seimu ir partijomis tampriai susijęs su vis naujų politinių alternatyvų paieškomis rinkimuose. Jeigu netenkina matomas vaizdas parlamente ir egzistuojanti politinių partijų pasiūla, naujos alternatyvos tampa vis patrauklesnės.
Pasitikėjimo partijomis neskatina ir pačių partijų rinkiminė strategija. 2016 m. Seimo rinkimuose Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) kandidatu į premjerus iškėlė nepartinį Saulių Skvernelį. Vieno populiariausių politikų šalyje pritraukimas į savo gretas išaugino ir LVŽS populiarumą. Kadencijos metu viešojoje erdvėje nemažai kalbėta apie įtampas partijos viduje – tarp Ramūno Karbauskio ir S. Skvernelio aplinkos. Nors S. Skvernelis nebuvo partijos narys, bet pretendavo tapti įtakingiausiu žmogumi partijoje. Nors politikų sąjunga išsilaikė dar vienus Seimo rinkimus, galiausiai ji subyrėjo, o S. Skvernelis vis tik pasuko į partinę politiką ir tapo DS lyderiu.
Premjerės I. Šimonytės istorija primena S. Skvernelio. Susiklosčius aplinkybėms ji tapo finansų ministre, nors iki tol politikoje nedalyvavo. 2016 m. Seimo rinkimuose jai atiteko ketvirtasis numeris Tėvynės sąjungos (TS-LKD) sąraše, bet su 118 263 pirmumo balsais rinkėjai ją reitinguodami pakėlė iki antros vietos. Dar po ketverių metų vis dar nepartinė I. Šimonytė tapo sąrašo vedle ir kandidate į premjero postą. Tik prieš keletą mėnesių ji galiausiai pateikė prašymą ir tapo TS-LKD nare. Veikiausiai pasibaigus Gabrieliaus Landsbergio kadencijai ji taps oficialia partijos lydere.
Tai dvi istorijos, kai politikai net nebūdami partijų nariais pagal įtaką rimtai konkuravo su jų pirmininkais. Žinoma, S. Skvernelis ir I. Šimonytė sąmoningai iš pradžių nusprendė nesisaistyti su politinėmis partijomis, o likti tik neformaliais bendražygiais. Buvimas nepriklausomu politiku šalyje, kurioje partijomis menkai pasitikima, yra savaiminis privalumas.
Tačiau minėtų politikų apsisprendimas politinės karjeros pradžioje yra ne tik nepasitikėjimo partijomis pasekmė, bet kartu ir priežastis. Jų istorijos parodo, kad narystė partijose nėra būtina, jeigu nori siekti politinės karjeros Seime ir Vyriausybėje. Nors S. Skvernelio istorija parodė ir tokio veikimo trūkumus.
Prezidento rinkimai yra atskira istorija. Išrinktas prezidentas privalo atsisakyti narystės politinėje partijoje, tačiau tai buvo aktualu tik Algirdui Brazauskui ir Rolandui Paksui. Kiti trys prezidentai buvo nepartiniai ir tai susiję su simboline Prezidento posto prasme – tikimasi, kad Prezidentas bus autoritetas tiek visuomenei, tiek politikams ir arbitras politinėje kovoje. Nors patirtis rodo, kad nepartiniam prezidentui šis vaidmuo nebūtinai sekasi.
Prie partijų erozijos prisidėjo ir tai, kad visuomeniniams rinkimų komitetams buvos atvertos durys varžytis savivaldos ir Europos Parlamento rinkimuose. Taip buvo sukurta iliuzija, kad komitetai neturi nieko bendro su partijomis. Vien sąvokos „visuomeninis komitetas“ reikšmė kuria priešpriešą tarp „visuomenininkų“ ir „politikų“. Nors dalyvavimas rinkimuose jau savaime yra politinis veiksmas. Priėmus Politinių organizacijų įstatymą komitetai pervadinti į politinius.
Jie nebėra privilegijuota veiklos forma. Anksčiau rinkiminiu periodu jie turėjo praktiškai identiškas partijoms teises, bet privilegijuotą padėtį dėl gerokai paprastesnių administracinių procedūrų ir finansinės atsakomybės. Stipriausi politiniai komitetai turi ir veidrodines „visuomenines organizacijas“, tariamai veikiančias be politinių tikslų. Dabar, kai komitetai nebėra tik prieš rinkimus sukuriamas vienetas, o veikia nuolat ir turi analogišką partijoms finansinę atsakomybę, jų kontrolė taps paprastesnė.
Žinoma, partijos Lietuvoje nėra tobulos. Buvo jau ne vienas didelis politinės korupcijos skandalas. Trūksta geresnės organizacinės kultūros – klesti perbėgimai, ypač regionuose. Daug ryškesnių savivaldybėse veikiančių politikų yra bent kartą pakeitę savo atstovaujamą politinę jėgą. Tačiau, jeigu būtų geresnis interesų atstovavimo būdas už politines partijas, jis jau būtų išrastas. O dabar saugiausia spėti, kad ratas toliau suksis.
Komitetai aplenks bent kelias parlamentines partijas. Per Seimo rinkimus vėl nemaža dalis rinkėjų pasirinks dar nedirbusias Vyriausybėje partijas ir tikėsis, kad jos bus kažkuo geresnės. Ir vėl atsiras politikų, kurie žais nepriklausymo partijoms korta ieškodami politinių dividendų.