Įvyko tai, ko pageidavo opozicija – Konstitucijos pataisos Seimo darbotvarkėje atsidūrė tada, kai speciali darbo grupė jau yra pasiekusi sutarimą dėl to, koks turi būti naujas savivaldos modelis. Seimo vicepirmininkas Vytautas Mitalas naujienų agentūrai ELTA sakė, kad frakcijų, iš principo prieštaraujančių naujam modeliui, nėra, gali kilti klausimų tik dėl kelių niuansų.
Būtent aiškus visuomenės lūkestis (tam pritaria daugiau negu keturi penktadaliai Lietuvos piliečių) išsaugoti tiesioginius merų rinkimus verčia partijas susitarti tiek dėl Konstitucijos pataisų, tiek dėl savivaldos modelio. Patys į darbo grupę įtraukti politikai teigė, jog tikėjosi gerokai sudėtingesnių diskusijų, bet susitarti įpareigojo visuomenės spaudimas.
Naujasis savivaldos modelis nėra kurios nors vienos politinės jėgos pergalė. Nemenkai atsižvelgta į Lietuvos savivaldybių asociacijos (LSA) poziciją – atsisakyta galingos tarybos pirmininko figūros, kuri potencialiai galbūt netgi galėjo nustelbti merą.
Naujai siūloma sistema grindžiama Konstitucinio teismo išaiškinimu, pagal kurį Taryba turi vykdyti atstovaujamosios, o meras – vykdomosios valdžios funkcijas. Turbūt neatsitiktinai kai kurie modelio elementai perkelti iš nacionalinės politikos – Taryba labiau negu anksčiau primins Seimą, mero vaidmuo yra prezidento ir premjero vaidmenų hibridas, pritaikytas vietos politikai.
Pagal darbo grupės siūlomą modelį, meras nebus tarybos narys, tačiau galės sudaryti jos darbotvarkę ir vetuoti priimamus sprendimus. Jis ves posėdžius, pasirašys nutarimus. Tačiau meras formaliai nebūtų laikomas tarybos pirmininku ir joje neturėtų balso teisės. Taip pat meras rengs ir teiks tarybai savivaldybės biudžeto projektą, bus atsakingas už jo įgyvendinimą, taip pat ir kitų tarybos priimtų sprendimų vykdymą.
Merui suteikta veto teisė nebūtų absoliuti – taryba galėtų mero sprendimą atmesti. Tačiau savivaldybės galva tokiu atveju turėtų teisę kreiptis į Vyriausybės atstovą savo apskrityje.
Vicemerai ir administracijos direktorius taptų mero politinio pasitikėjimo pareigūnais, tačiau vicemerus turėtų patvirtinti taryba (numatyta, kad du kartus atmetus tą patį kandidatą, meras galėtų jį paskirti vienašališkai). Administracijos direktoriaus vaidmuo sumenktų – mero svertai vykdomosios valdžios srityje stiprinami būtent šio pareigūno sąskaita. Vicemerai ir administracijos direktorius negalėtų būti savivaldybių tarybų nariais. Siūloma, jog prireikus laikinojo mero, juo taptų ne vicemeras, bet vienas iš tarybos narių – to reikia, kad meru negalėtų tapti nerinktas asmuo.
Įvedamas ir kadencijų ribojimas – meras galės dirbti ne daugiau negu tris iš eilės, tačiau sprendimas netaikomas atgaline data. Konstitucinis Teismo išaiškinimas šioje srityje Seimui daug apsisprendimo teisės nepaliko – apribojimas privalėjo atsirasti.
Daugumoje valstybių merų kadencijų skaičius nėra ribojamas, tarp išimčių Europoje galima paminėti Italiją ir Portugaliją. Kadencijų ribojimas išaugina politinę konkurenciją ir skatina savivaldos politikus vėliau dalyvauti nacionaliniuose rinkimuose, kur jie, turėdami patirtį savivaldoje, gali užtikrinti geresnį regionų atstovavimą. Rečiau imamasi netiesioginio balsų pirkimo kadencijų pabaigoje priimant sprendimus, orientuotus į grupes, kurių parama reikalinga siekiant perrinkimo. Žinoma, šis sprendimas turi ir trūkumų – kritikai paprastai išskiria „paskutinės kadencijos sindromą“, kai meras jau gali būti suinteresuotas naujos karjeros stotelės paieškomis ir labiau linkęs pasiduoti neskaidriai verslo subjektų įtakai.
Pasirinktas modelis yra artimas klasikiniam mero-tarybos modeliui (stipraus mero versijai). Toks modelis ES šalyse yra gana paplitęs, tik dažnai veikia kaip parlamento modelio kopija, kurioje merai nėra renkami tiesiogiai. Partijų sąrašų lyderiai yra kandidatai į merus ir pergalės atveju suformavę koaliciją ir patvirtinti tarybos, gauna mandatą eiti pareigas.
Pasirinktas kelias turi keletą pagrindinių privalumų. Pirma, mero įgaliojimai imtų labiau atitikti dabartinį žmonių įsivaizdavimą, ką meras gali (arba turėtų galėti). Veikiausiai gatvėje praeiviams skaitydami dabar veikiančiame modelyje administracijos direktoriui priskirtas funkcijas, sulauktume atsakymo, jog kalbame apie merą. Naujame modelyje daugelį svarbiausiųjų administracijos direktoriaus funkcijų perimtų meras. Antra, sistema tampa panaši į naudojamą nacionalinėje politikoje – veto teisė merui, opozicijos lyderis, mero pasirenkami pagrindiniai vykdomosios valdžios pareigūnai. Tad visuomenei turėtų būti aiškiau, kaip sistema veikia, nes ji tampa paprastesne.
Tačiau tobulų modelių nėra. Kritikai sako, kad meras paverstas bebalsiu ūkvedžiu su veto teise. Su tuo iš dalies galima sutikti – nors teoriškai mero galios sustiprėjo, bet jam susidūrus su nepalankia valdančiąja dauguma, išlieka visos prielaidos rietenoms iki naujų rinkimų. Dauguma jau nebegalėtų kaišioti pagalių į ratus atleisdama vicemerus ar administracijos direktorių, bet net ir veto teisė neapsaugos nuo tokių politinių aklaviečių, kokios ir dabar sutinkamos kai kuriose savivaldybėse. Neretai koalicijose daugumos trapios, o mero balsas aukso vertės.
Tad kaip ir dabartinėje sistemoje, vėl daug kas priklausys nuo politinės konfigūracijos skirtingose savivaldybėse. Matysime ir merus, kurie turėdami tvirtą tarybos palaikymą galės valdyti visiškai nesiskaitydami su opozicija ir bus dar gerokai galingesni negu iki reformos. Ir tokius, kurie išties primins bebalsius ūkvedžius, priverstus įgyvendinti oponuojančios tarybos valią.