Matas Baltrukevičius. Opozicijos draugystė iš išskaičiavimo

Seimas jau 10 mėnesių neturi opozicijos lyderio. Penkioms opozicijoje esančioms frakcijoms bendradarbiauti nelengva. Tačiau birželį beveik dvi savaites trukęs Seimo posėdžių boikotas parodė, kad kartais sutarti dėl bendrų veiksmų įmanoma.

Kiek boikotas buvo nuoširdi reakcija į valdančiųjų veiksmus, kiek iš anksto apgalvota strategija? Argumentų galima rasti abiejose pusėse. Opozicija pirminiame etape atrodė labai gerai pasiruošusi boikotui, todėl tai priminė iš anksto paruoštą ir apgalvotą strategiją.

Valdantieji vietoje to, kad mėgintų užkirsti kelią boikotui ir ieškotų išeities, pirmiausiai susirūpino tuo, kad nebus kam pirmininkauti posėdžiams. Todėl politinė krizė dar pagilėjo. Noro susikalbėti akivaizdžiai trūko abiejose pusėse.

Paradoksalu, bet boikotas spėjo baigtis tol, kol visoms opozicinėms partijoms dar užteko kantrybės jo laikytis. Tačiau jeigu jis būtų trukęs ilgiau, įtampos pačios opozicijos viduje būtų tapusios itin aštrios. Priežastis paprasta – skirtingos frakcijos turėjo nevienodas pozicijas, kiek toli galima eiti. Sudėtinga Lietuvos geopolitinė padėtis ir tai, jog spaudė laikas greičiau priimti Rinkimų kodeksą ir Referendumo įstatymą, buvo svarbūs faktoriai, kurie boikotui užsitęsus būtų atvedę prie susiskaldymo.

Jau antrąją boikoto savaitę Ramūnas Karbauskis demokratus ir socialdemokratus įvertino kaip „silpnąją grandį“. Šiuo atveju jis buvo visiškai teisus. Šios politinės jėgos save mėgina pateikti kaip konstruktyvią, o ne buldozerinę opoziciją, kuri galvoja valstybiškai ir politinių kovų nelaiko tikslu savaime.

Ypač nuosaikūs buvo socialdemokratai – kitoms opozicinėms frakcijoms plečiant reikalavimų sąrašą, LSDP buvo pareiškę, kad vien nuolatinės darbo grupės tarp valdančiųjų ir opozicijos sukūrimas jau sugrąžintų frakciją į Seimo posėdžių salę.

Galiausiai valdantiesiems davus pažadą į posėdžio darbotvarkę įtraukti opozicijos anti-infliacinį planą, boikotą nutraukė visa opozicija. Šis įstatymo projektas buvo grąžintas tobulinti ir ne vienas opozicijos politikas tai įvertino kaip skambų valdančiųjų antausį. Tačiau prie boikoto sugrįžta nebuvo vien dėl to, kad šį kartą buvo aišku, jog opozicijai dėl jo susitarti nebepavyktų.

Opozicinės partijos šiuo metu sprendžia labai skirtingus klausimus. Jas galima padalinti į tris grupes – svajojančių apie pergalę 2024 m. Seimo rinkimuose, vidutiniokes ir partijas, sprendžiančias egzistencinius klausimus. Demokratai ir socialdemokratai šiuo metu yra nusitaikę į aiškų tikslą – pergalę ateinančiuose Seimo rinkimuose.

Šios dvi partijos kartu su Tėvynės sąjunga (TS-LKD) yra aiškios reitingų lyderės, o skirtumai tarp jų populiarumo neviršija statistinės paklaidos ribos. Nors žymiai didesnį organizacinį potencialą kaip sena ir regionuose įsitvirtinusi politinė jėga turi LSDP, bet tai tampa menkai išnaudojamu pranašumu. Nors Vilija Blinkevičiūtė savo asmeniniu populiarumu nusileidžia tik Gitanui Nausėdai ir Arvydui Anušauskui („Vilmorus“) bet jai nelengvai sekasi iš naujo surasti savo vaidmenį nacionalinėje politikoje, nuo kurios yra atitrūkusi per ilgą darbo Europos parlamente periodą.

Šalies politinio gyvenimo centre yra Seimas, o nebūdama jo narė, politikė gauna gerokai mažiau prožektorių šviesos negu buvęs premjeras Saulius Skvernelis.

Per iki Seimo rinkimų likusį laiką demokratų laukia nelengvas uždavinys – visoje Lietuvoje sukurti stiprius ir veiklius skyrius. Pradžia visai daug žadanti – skyriai veikia trijuose ketvirtadaliuose Lietuvos savivaldybių. Partijai daug naudos duoda tai, kad S. Skvernelis yra ryškiausia politinė figūra Seimo opozicijoje. Politikas moka atkreipti į save žiniasklaidos dėmesį, į valdančiųjų paslydimus reaguoja greičiau ir aktyviau negu V. Blinkevičiūtė. „Spinter“/„Delfi“ apklausos duomenys parodė, kad auga ir S. Skvernelio populiarumas tarp politikų, tinkamiausių premjero pareigoms.

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) iš politinių S. Skvernelio ir R. Karbauskio skyrybų išėjo kaip akivaizdi pralaimėtoja. Jos populiarumas dabar siekia 6,5% („Spinter“/„Defi“). Nors LVŽS frakcija net ir po skyrybų yra didesnė negu demokratų, bet joje labai trūksta ryškių veidų. R. Karbauskis dabar veikiausiai gailisi skubotai atsisakęs Seimo nario mandato – šiuo žingsniu jis prarado nemažai matomumo, o laimėjimus įžvelgti sunku.

Dabartinė politinė padėtis nėra palanki LVŽS griebtis dar turimų kozirių – karo Ukrainoje kontekste, visuomenės taip nebeįaudrina tokios temos, kaip lyčiai neutrali partnerystė ar narkotikų politikos liberalizavimas.

Tenka į save dėmesį atkreipti tokiomis priemonėmis, kaip atsisakymas pasirašyti partijų susitarimą dėl gynybos, nes kitos valdančiųjų iniciatyvos „skaldo ir silpnina visuomenę“, kaip buvo rašoma LVŽS išplatintame pranešime spaudai. Tokiu būdu LVŽS bando išsiskirti iš margos opozicijos grupės, kurioje dabar yra menkai matoma. LVŽS nepadeda ir tai, jog vienu metu kariaujama dviem frontais – tiek su valdančiaisiais, tiek su demokratais.

Egzistencinius klausimus dabar sprendžia ir Darbo partija (DP). Viktoras Uspaskichas paskelbė, jog palieka partijos pirmininko postą ir nebedalyvaus rinkimuose. Pastaruosiuose Seimo rinkimuose jis tapo partijos kandidatu į premjerus veikiausiai tik todėl, kad teismo sprendimu partijai buvo sugrąžinta 1,8 mln. eurų dotacija, tad reikėjo padaryti viską, kad DP maksimaliai išnaudotų padėtį ir grįžtų į Seimą.

Planas pavyko – DP rezultatai rinkimuose visada aiškiai koreliuoja su ilgamečio lyderio įsitraukimu į partijos gyvenimą. V. Uspaskichas jau ilgą laiką buvo susitelkęs išskirtinai į darbą Europos parlamente (EP), todėl ir nebuvo Seimo rinkimų sąrašo vedliu, nes būtų praradęs vietą EP. Ką be lyderio gali pasiūlyti DP? Asmenybių trūkumą gerai atskleidžia keletas faktų. Anksčiau savivaldoje stipri buvusi DP dabar turi vos vieną mero postą. 2020 m. Seimo rinkimuose į antruosius vienmandačių apygardų turus pateko vos du „darbiečiai“, o mandatą laimėjo tik Valentinas Bukauskas.

Per beveik 19 gyvavimo metų DP netapo kažkuo daugiau negu vieno žmogaus projektu ir veikiausiai skaudžiai pajaus to pasekmes per artimiausius rinkimus. Jokių politinių perspektyvų neturi Lietuvos regionų partija (LRP). Nors LRP turi frakciją Seime, vos du jos politikai yra partijos nariai, o nuomonių apklausose LRP palaikytojų yra per mažai, kad jie būtų išskiriami į atskirą kategoriją.

Opozicija birželį parodė, kad gali susivienyti. Tai tebuvo trumpas epizodas, per kurį ėmė ryškėti, kokios ribotos yra bendradarbiavimo galimybės.

Artėjant rinkimams lengviau tikrai nebus. Demokratai ir socialdemokratai varžysis dėl dominavimo opoziciniame flange, o „valstiečiai“ toliau nemažai energijos skirs kovai su S. Skverneliu. Gali būti, kad kadencija baigsis be opozicijos lyderio arba su tokiu, kurį remia ne visos frakcijos.