Iki Seimo rinkimų dar labai toli, bet nebūtų nieko stebėtino, jeigu panašios tendencijos išsilaikytų ir vėl į pergalę Seimo rinkimuose rimtai pretenduotų nauja partija. XXI amžiuje Lietuvoje tai įprasta politinė tendencija – kiekvienuose rinkimuose į Seimą patenka bent po vieną politinę jėgą, jos neretai būna tarp lyderių pagal gautus balsus. 2000 m. tai buvo Naujoji sąjunga (NS) – antra pagal balsų ir trečia pagal vietų skaičių parlamente. 2004 m. rinkimus užtikrintai laimėjo Darbo partija (DP), 11 proc. gavo kiti politikos naujokai – „Tvarka ir teisingumas“ (TT). 2008 m. antrą vietą pagal gautus balsus užėmė Tautos prisikėlimo partija (TPP), o į Seimą pateko dar vieni naujokai – Liberalų sąjūdis (LRLS). 2012 m. 8 proc. balsų gavo Drąsos kelias (DK). 2020 m. arti dešimtadalio balsų surinko Laisvės partija (LP). Vieninteliai 2016 m. Seimo rinkimai naujų vėjų į Seimą neatnešė – tačiau po pertraukos į jį grįžo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS).
Estų politologas Allanas Sikkas vienas pirmųjų akademiniame lauke atkreipė dėmesį į tai, kad Rytų ir Vidurio Europoje partijos naujumas savaime gali būti rinkiminis pranašumas. A. Sikkas įvedė ir autentiškų naujų partijų sąvoką. Autentiška nauja partija laikoma politinė jėga, kuri nėra jokios parlamentinės partijos įpėdinė, turi naują pavadinimą ir struktūrą ir tarp jos lyderių nėra praeityje svarbių politinių figūrų (premjero, reikšmingo skaičiaus ministrų ar parlamentarų).
Žvelgiant į šią klasifikaciją, autentiškomis naujomis partijomis galėtume laikyti NS, DP, TPP, DK. TT susiformavo, kai Rolando Pakso šalininkai paliko Lietuvos liberalų sąjungą, LRLS – po Artūro Zuoko skandalų iš Liberalų ir centro sąjungos (LiCS) pasitraukus vidinei opozicijai tuometiniam Vilniaus merui. Laisvės partija atsirado po korupcijos skandalo, palietusio LRLS.
Tačiau visų šių politikos naujokų, tiek autentiškų, tiek tų, kurie naudojosi praeityje sukauptu politiniu bagažu, istorijos labai išsiskiria. Latentinio augimo modelius politikos mokslams taikyti pradėjęs Thomas Mustillo išskyrė penkis naujų partijų augimo trajektorijas – modelį Europai pritaikęs A. Sikkas juos pavadino sprogstamuoju, meteoriniu, konkurenciniu, plokščiu ir nesėkmingu. Sprogstamojo modelio atveju partijų atsiradimas sukelia politinį žemės drebėjimą ir perkeičia partinę sistemą, o jų pasirodymas toliau gerėja. Meteorinio modelio atveju partijos pirmu mėginimu pasiekia savo geriausius rezultatus, vėliau jų pasirodymai dramatiškai smunka, o galiausiai partijos išnyksta. Konkurenciniame modelyje partijų pirmas pasirodymas yra kuklus, bet galiausiai jos tampa konkurencingos parlamento rinkimuose. Nesėkmingos partijos debiutuoja su kukliu rezultatu ir jau po kelerių rinkimų išnyksta iš politinio žemėlapio. Plokščios trajektorijos partijos stabiliai išlaiko kelių procentų balsų populiarumą.
Meteoriniam modeliui galima priskirti Naująją sąjungą. Po 2000-ųjų parlamento rinkimų, jos sėkmė (beveik 20% balsų) prisidėjo prie to, kad pirmą kartą istorijoje valdančioji koalicija buvo sudaryta be ekskomunistų ir Tėvynės sąjungos. 2004 m. rinkimuose NS jau dalyvavo koalicijoje su socialdemokratais, kur buvo mažieji partneriai. Dar po ketverių metų į Seimą nepateko, 2011 m. prisijungė prie Darbo partijos. TPP apskritai galima laikyti etaloniniu šio modeliu pavyzdžiu – po puikaus pasirodymo 2008 m. (15% balsų) rinkimuose nebedalyvavo. DK atsiradimo poveikis partinei sistemai nebuvo reikšmingas, tačiau tai, kad jie tebuvo vienų rinkimų fenomenas, taip pat labiausiai atitinka meteorinį modelį.
Visi kiti šio amžiaus politikos naujokai sunkiai klasifikuojami. TT ir LRLS yra bene arčiausiai konkurencinio modelio, tik abi šios partijos išvengė „įsibėgėjimo rinkimų“ ir iškart startavo su neblogais rezultatais. Žinoma, TT vertinimą apsunkina tai, kad po ketverių iš eilės rinkimų, kurių metu pavyko patekti į Seimą, pastarieji jau nebuvo sėkmingi, o rezultatai stabiliai smuko nuo pat 2008 metų. DP rezultatų trajektorijos taip pat sunkiai pasiduoda klasifikavimui. Apie LP trajektoriją kalbėti dar per anksti.
Šie istoriniai pavyzdžiai rodo, jog Lietuvoje geras startas yra itin svarbus dalykas. Be Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) apskritai nesurastume partijos, kuri gerų rezultatų pasiekė palaipsniui, po virtinės rinkimų, per kuriuos nepavyko patekti į Seimą.
Tačiau vien tai, kad per rinkimus naujokai pasiekia didžiulę sėkmę, negarantuoju šviesių ilgalaikių perspektyvų. Naujoji sąjunga ir Tautos prisikėlimo partija po gerų rezultatų rinkimuose nugrimzdo į nežinią, jų lyderiai dabar nebeturi jokios politinės įtakos, o daugelis buvusių ryškiausių veidų politikoje neužsiliko. Darbo partija liko vieno asmens projektu, kurio rezultatai tiesiog priklauso nuo Viktoro Uspaskicho įsitraukimo į politinį gyvenimą, o ateities perspektyvos dabar yra miglotos.
Nors Lietuva pasižymi gana aukštu rinkiminio lakumo rodikliu, kuris parodo, kiek per rinkimus keičiasi rinkėjų preferencijos, bet santykinis stabilumas išlieka. Keturios iš šešių partijų, kurios per 2020 m. Seimo rinkimus peržengė 5 proc. barjerą, yra tos pačios, kurios tą padarė ir 2000 m. arba jų įpėdinės (TS-LKD, LSDP, LRLS ir LP). DP ir LVŽS į Seimą pirmą kartą pateko dar 2004 m. Tad nors rinkėjai mėgsta išbandyti naujas alternatyvas, pabandę taip pat negailestingai gali atmesti ką tik šlovės spinduliais besimėgavusius naujokus. Darbo partija yra naujausia autentiška nauja partija, patekusi į Seimą ir didelė tikimybė, kad tokia išliks ir po 2024 m. Seimo rinkimų. Tad nors naujumo afišavimas vis dar yra populiari rinkiminė strategija, tačiau po tokia iškaba dažniausiai slypi tik senųjų partijų vidinių konfliktų sukurti dariniai, kuriuose tikrus politikos naujokus paprastai užgožia gera žinomi politikos veteranai. Ir Demokratų sąjunga čia nėra išimtis.