Tai kelios mintys iš prezidento Gitano Nausėdos inauguracinės kalbos Seime. Bene ryškiausias viso pasisakymo motyvas ir buvo Lietuvos vienijimas bei gerovės valstybė.
Nepartinis prezidentas teoriškai yra geriausias įmanomas variantas vykdyti taikos balandžio misiją. Aišku, nebūdamas susisaistęs su politinėmis partijomis dalį galios jis praranda. Kai prezidentas ir parlamentas tokioje politinėje sistemoje, kaip mūsų, yra vienos politinės jėgos rankose, Daukanto aikštė potencialiai gali įgyti labai daug galios (žinoma, su sąlyga, kad prezidentas valdančiosios daugumos būtų pripažįstamas kaip pagrindinis lyderis. Algirdui Brazauskui to pasiekti nepavyko). Nepartinis prezidentas, neturėdamas atramos Seime, rizikuoja, kad jo įstatymų leidybos iniciatyvos liks stalčiuose, strigs pareigūnų skyrimas, o jeigu Seime vyrauja tvirta dauguma, veto neturės didelės įtakos. Reali nepartinio prezidento galia labai susijusi su jo turimu visuomenės palaikymu. Valdantieji konfliktuodami su visuomenėje populiariu prezidentu dažnai stipriai rizikuoja savo reitingais.
Todėl logiškas nepartinio prezidento kelias – mėginti politiškai laviruoti siekiant kuo didesnio visuomenės palankumo. Ieškoti politinių sąjungininkų savo idėjoms realizuoti, bet vengti per didelio tapatinimosi su konkrečia politine jėga. Reaguoti į viešąją nuomonę. Toks buvo ir Dalios Grybauskaitės pasirinktas kelias. Labiausiai visuomenę jos kadencijos metu supriešinusiais klausimais ji stengdavosi nestoti į konkrečią pusę. Kilus batalijoms dėl to, Vytis ar „Laisvės kalva“ turėtų stovėti Lukiškių aikštėje, tuometinė šalies vadovė sakė, kad apskritai jaučia „alergiją paminklams“, bet į konkrečią stovyklą nestojo.
Sudėtingiausia šiuo požiūriu visgi buvo Garliavos istorija. Iš pradžių buvo galima įžvelgti nuolaidžią poziciją Neringos Venckienės atžvilgiu – 2011 m. pavasarį, nepaisydama Teisėjų garbės teismo sprendimo, prezidentė nutarė palikti teisėją pareigose (N. Venckienė pareigų neteko tik 2012 m. vasarą, kai pati pateikė atleidimo prašymą dėl apsisprendimo dalyvauti Seimo rinkimuose). Tačiau jau 2012 m. vasarą žurnalui „Veidas“ ji teigė, kad nenori daryti įtakos teisėsaugos institucijoms: „Stengiuosi šios istorijos nekomentuoti, kad nedaryčiau įtakos teisėsaugos institucijų darbui“. Į kurią nors pusę akivaizdžiau stojusi prezidentė būtų sulaukusi nemažo pasipiktinimo.
Nors daugelis 2019 m. prezidento rinkimų kontekste D. Grybauskaitę lygino su I. Šimonyte, bet savo strategija buvusią prezidentę labiau priminė G. Nausėda. Jis vengė afišuoti savo nuomonę kontroversiškesniais klausimais, dažnai apeliuodamas į tai, kad svarbiausios yra piliečių nuostatos.
I. Šimonytė priešingai – tiek kampanijoje, tiek dabar, eidama premjerės pareigas, niekada nevengia pateikti savo pozicijos, net jeigu ir suvokia, kad visuomenėje ji nesulauks didelio pritarimo, ir nesistengia visiems įtikti.
Teoriškai tokiame sudėtingame laikmetyje, kokiame dabar gyvename, nepartinis prezidentas galėtų būti puikus pasirinkimas. Šalis išgyvena COVID-19 pandemiją, migrantų krizę, didžiulį susipriešinimą. Nors prezidento įgaliojimai sveikatos srityje praktiškai neegzistuojantys, o sienos apsauga bei migrantų priėmimas taip pat yra Vyriausybės kompetencijos klausimai, ne mažiau už formalias galias tokioje padėtyje yra moralinė lyderystė ir telkimas.
COVID-19 pandemijos kontekste bene ryškiausia prezidento sėkmės istorija buvo ekspertų tarybos subūrimas laikotarpiu, kai Sauliaus Skvernelio vyriausybė jau veikė tik laikinai, o I. Šimonytės dar nebuvo gavusi įgaliojimų.
Prezidentas motyvavo sprendimą tuo, kad reikia užtikrinti sklandų krizės valdymo perdavimą naujajai vyriausybei. G. Nausėda beveik nebuvo matomas pirmojo karantino metu, kai visuomenėje netrūko baimės ir sutrikimo. Savotiškas jo vaidmuo skiepijimo skatinimo kampanijoje. Nors proginių paraginimų skiepytis ir buvo, bet trūko sistemingo prisidėjimo. Vietoje to dažniau girdėdavome ne itin realistiškų tikslų kėlimą. O nepavykus jų pasiekti – visos kaltės vertimą Vyriausybei. Neigiamai prezidentas atsiliepė ir dėl griežtų ribojimų nepasiskiepijusiems asmenims.
Migrantų krizė šalyje taip pat sukėlė daug baimių – tiek pagrįstų, tiek dirbtinai išpūstų. Radikalesnių partijų atstovai ėmė dramatiškai aprašinėti sunkumus, su kuriais susiduria jau seniau su didelėmis migracijos apimtimis susiduriančios šalys, piešdami juodžiausius ateities scenarijus. Nors dabar galime kiek lengviau atsikvėpti – ES, panaudodama savo įtakos svertus (prezidentas šiuo klausimus sugebėjo gana kryptingai dirbti su Vyriausybe), padėjo stabilizuoti padėtį. Kol radikalai varžėsi savo „efektyviais“ pasiūlymais šaudyti į orą ar naudoti vandens patrankas, o valdantieji išvadino migrantus nusikaltėliais, tik pavieniai nevyriausybininkų (ir socialdemokratų) balsai ragino nekelti bereikalingos įtampos, nedramatizuoti esamos padėties ir nepamiršti, kad egzistuoja žmogaus teisės.
Tiesa, prezidento patarėjas Povilas Mačiulis buvo viešai suabejojęs Seimo sprendimais, ypač teisės į apeliaciją apribojimu negavusiems prieglobsčio ir teigė, kad „Žmogaus teisės turbūt buvo užmirštos ir išmestos į šiukšlių dėžę“. Nepaisant to, prezidentas labai greitai Seimo pataisas pasirašė. Tad ir patarėjo retoriką turbūt galima vertinti kaip prezidento ir valdančiųjų konflikto tąsą, o ne nuoširdų susirūpinimą. Net jeigu Seimo rudens sesijos metu įstatymas ir bus pakoreguotas grąžinant apeliacijos galimybę, jau dabar daug žmonių sulaukia galutinės ir neskundžiamos sau nepalankios išvados.
Prezidentui nepavyksta vienyti susiskaldžiusios šalies. Nors oficialiose kalbose neretai stengiamasi sukurti įspūdį, kad prezidentas yra visoms pusėms neutralus, bet tokie dalykai, kaip patarėjo P. Mačiulio padėkos Šeimos gynimo maršo dalyviams, viską keičia. Be to, prezidentas atmetė „Kaunas Pride“ dalyvių reikalavimus ir pažadėjo padaryti viską, kad jie nebūtų įgyvendinti. Daugelio akyse G. Nausėda tampa jau ne vienytoju, bet angažuotu konflikto dalyviu.
Visgi buvo viena diena, kai prezidentas galėjo atgauti prarastas pozicijas. Tai – rugpjūčio 10-oji, kai prie Seimo vyko mitingas, peraugęs į Seimo užblokavimą ir riaušes. Nors prezidentas „Facebook“ įraše paragino protestuotojus išleisti iš Seimo parlamentarus, bet vargu, ar to užteko. Vien tai, kad protestuotojai reikalavimus perdavė prezidentui, rodo, kad susirinkusiems jis bent jau tuomet vis dar buvo autoritetas.
Žmogus, kuriuo tikėdami perdavė reikalavimus paleisti Seimą, atstatydinti vyriausybę, panaikinti privalomą testavimą, skiepijimą, galimybių paso apribojimus, atšaukti ekstremalią padėtį. Jis turbūt mažiausiai iš visų šalies politikų rizikuotų tuo atveju, jeigu įtampai kaistant, bet dar riaušėms neprasidėjus, būtų nusprendęs nuvykti prie Seimo ir oficialiai kreiptis į protestuotojus, prašydamas palikti Seimo prieigas.
Aišku, toks posūkis turėtų savo rizikas, bet tokioje sudėtingoje šaliai padėtyje norėjosi nors kiek ryžtingesnės pozicijos negu trumpas įrašas „Facebook“.
Nepatvirtinęs protestuotojų reikalavimų, prezidentas atsidūrė tokioje padėtyje, kai juo nusivylė nemaža dalis tų, kurie priešinasi dabartinei Vyriausybei. Daug triukšmo sukėlė prezidento laikysena per Šeimų gynimo maršą ar tai, kad G. Nausėdos patarėja Asta Skaisgirytė atskiria mitingą nuo riaušių.
Tai sunkiai leis prezidentui taikintojo vaidmens imtis ir ateityje – nors rastume radikaliai skirtingų G. Nausėdos pozicijų interpretacijų, bet prezidentas vis didesniam skaičiui žmonių net iš kardinaliai priešingų stovyklų ima atrodyti kaip ne jiems atstovaujantis prezidentas. Tad prezidentas lieka labai toli nuo savo tikslo vienyti, deklaruoto pradėjus eiti pareigas.