Matas Baltrukevičius. Seimo rinkimų nugalėtojai ir pralaimėtojai

Šių metų Seimo rinkimai – antri aktyviausi XXI amžiuje po 2012 metų balsavimo. Tąkart Seimą rinkome taip pat po krizėmis pažymėto Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) valdymo. Atsižvelgiant į aukštą pirmojo Prezidento rinkimų turo aktyvumą, galima daryti prielaidą, jog galbūt šįkart parlamento rinkimų aktyvumas galėjo būti dar aukštesnis, bet suveikė maratono efektas – susiformavus intensyviam rinkimų kalendoriui, paprastai santykinai nukenčia paskutiniai. Tradiciškai, žvelgiant į partijų atstovų pasisakymus atrodo, kad pralaimėjusių nėra. Kas yra tikrieji rinkimų nugalėtojai ir pralaimėtojai?

Nugalėtojai

Nemuno aušra (NA)

Rinkimų klasika – naujai įkurta politinė partija iškart startuoja galingai. NA pasiekimai yra neveiklios ir susiskaldžiusios opozicijos suformuotos nišos užpildymas. Kai stipriausia opozicija valdantiesiems faktiškai buvo Prezidentas, atsirado galimybė nuožmiai kitoms partijoms oponuojančiai, bet idėjų prasme kažkuo iš bendro opozicijos fono neišsiskiriančiai partijai. Remigijus Žemaitaitis turėjo aiškų planą, kaip pasiekti gerą rezultatą, ir sistemingai dirbo dėl sėkmės. Vis dėlto, kol kas NA tėra vieno žmogaus šou. R. Žemaitaičio statusas leidžia „aušrininkams“ kovoti keturiolikoje vienmandačių apygardų, bet absoliuti dauguma jų savo apygardose gavo mažiau balsų negu jų atstovaujamas sąrašas. 6 apygardose bus kovojama su TS-LKD kandidatais. Ypač intriguoja kovų baigtys dviejose Klaipėdos rinkimų apygardose bei Mėguvos ir Plungės-Rietavo apygardose. Jų baigtis nemaža dalimi lems ir galutinį NA svorį, kai partijos derėsis dėl valdančiosios koalicijos.

Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP)

Džiaugtis ir trimituoti apie būsimus koalicijos partnerius (ką dabar daro Vilija Blinkevičiūtė) yra gerokai per anksti. Tačiau partija yra pozicijoje, kuri leidžia kovoti dėl pergalės. Daugiamandatėje apygardoje didžiausiems Lietuvos žemėlapio plotams nusidažius raudonai, persvara prieš TS-LKD tėra du mandatai. 38-iose apygardose socialdemokratų kandidatai kovos antruose turuose, 22-ose pirmauja. Tačiau kaip ir NA atveju, tai yra ne tiek pačių vienmandatininkų, kiek juos keliančios partijos populiarumo efektas, tad tarpinę pergalę apginti nebus taip jau paprasta. 15-oje apygardų laukiančios kovos su TS-LKD didele dalimi ir lems galutinį rinkimų nugalėtoją. Aštuonios iš jų vyks Vilniuje arba Kaune, ypač svarbus bus pasirodymas Kaune, kur TS-LKD kandidatai turėtų būti pažeidžiamesni negu sostinėje. Pergalėms dar reiktų, kad kitų partijų rinkėjai vienytųsi prieš konservatorius, nes dažnu atveju LSDP pasiekimai didmiesčių vienmandatėse yra ir silpnokos konkurencijos rezultatas. Vis dėlto, LSDP senokai taip gerai atrodė didžiuosiuose miestuose (solidūs rezultatai daugiamandatėje apygardoje ir kovos dėl pergalių penkių didžiųjų miestų vienmandatėse apygardose).

Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD)

Atsilikimas nuo LSDP minimalus. Dominuojant penkiolikoje tarpusavio dvikovų vienmandatėse apygardose galima tikėtis pirmauti pagal mandatų skaičių. Iš 32 vienmandačių apygardų, kuriose kaunasi TS-LKD, itin svarbios bus Kauno, Klaipėdos, Panevėžio ir regionų apygardos. 2023 m. savivaldos rinkimuose partija itin skaudžiai nukentėjo nuo „antrojo turo efekto“. Vilniuje jis veikiausiai negresia, nors keletą mandatų prarasti įmanoma, bet likusioje Lietuvos dalyje bus gerokai sunkiau. Tačiau kol įmanoma tapti nugalėtojais pagal mandatų skaičių, tol TS-LKD galima priskirti prie nugalėtojų.

Demokratų sąjunga „Vardan Lietuvos“ (DS)

Demokratai galbūt netgi turės mažiausią frakciją iš visų į Seimą patekusių frakcijų. Tačiau sekmadienio rezultatas svarbus morališkai – kol Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) lyderiai rinkimų naktį demonstravo per ankstyvą susitaikymą su fiasko, DS labai užtikrintai patenka į Seimą. Partijos kandidatai kovos dešimtyje vienmandačių apygardų – pusėje jų su potencialiais koalicijos partneriais socialdemokratais.

Vidutiniokai

Liberalų sąjūdis (LS)

Pasirodymas kiek sėkmingesnis negu prieš ketverius metus, tačiau mandatų skaičius dramatiškai nesiskirs – maksimaliai pretenduojama į 17 vietų, bet vargu, ar partija iškovos tiek daug pergalių. Svarbu tai, kad tiek daugiamandatės apygardos, tiek vienmandačių apygardų rezultatai rodo stiprėjantį partijos palaikymą miestuose. Keturiose iš devynių vienmandačių apygardų reiks konkuruoti su socialdemokratais.

Pralaimėtojai

Darbo partija (DP)

Sunku įsivaizduoti, kas turėtų atsitikti, jog 2024-ieji metai neįeitų į istoriją kaip paskutiniai, kai „darbiečiai“ startavo Seimo rinkimuose. DP suburtą Taikos koaliciją aplenkė net Lietuvos liaudies partija.

Laisvės partija (LP)

Tikėtina, kad vieną mandatą Seime iškovos. LP fiasko nestebina – tiesiog nuo 2008 metų veikiantis Lietuvos Seimo rinkimų dėsnis, pagal kurį bent viena valdančiosios koalicijos partija nebepatenka į Seimą, vėl pasiteisino. LP nebėra nauja politinė partija. Nekantrūs rinkėjai nebetiki, kad pavyks „užbaigti reikalus“.

Partijos atrama – jauniausias elektoratas, kuris kartu yra ir mažiausiai politiškai aktyvus. LP lyderiai teisūs, kad realių alternatyvų jiems nėra, bet neįsivertino, kad yra ir alternatyva tiesiog rinkimuose nebalsuoti. Tačiau partiją vienija ne lyderiai, o idėjos. Tad partija išliks. Jeigu pradės solidžiau pasirodyti bent jau Kaune ir Klaipėdoje, sustiprins organizacinį tinklą (LP startavo vos kiek daugiau negu pusėje vienmandačių apygardų), neliks užmarštyje. Seimas tapo vertybiškai konservatyvesnis, tad liberaliausią visuomenės dalį mobilizuoti 2028 m. gali būti paprasčiau. Tikėtina, kad tada LP startuos jau su kitu lyderiu.

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS)

LVŽS vos neprisidarė labai didelių problemų lygioje vietoje. Veikiausiai Igno Vėgėlės nenoras susisaistyti išskirtinai su „valstiečiais“ lėmė, kad LVŽS formavo jungtinį sąrašą, nors jame esantys kitų partijų nariai iš esmės nieko LVŽS pajėgumams nepridėjo, tik iškėlė aukštesnę kartelę. Iš laiko perspektyvos atrodo, kad LVŽS labai pakenkė blaškymasis. Įstrigus deryboms su Ignu Vėgėle, partija jau buvo susidėliojusi planus Seimo rinkimams, tačiau advokatui persigalvojus, vėl staiga metėsi prie kitokios strategijos. „Vėgėlės komanda“ kartais atrodė kaip partija partijoje. Nepaisant nieko, LVŽS vis tik gali nemenkai sujaukti kortas socialdemokratams. Į antruosius turus pateko 10 jų vienmandatininkų, pusė jų kovos būtent su keliamais LSDP. Tačiau nesvarbu, kokio dydžio būtų LVŽS delegacija, gali būti sunku derinti I. Vėgėlės ir Ramūno Karbauskio interesus.

Lietuvos lenkų rinkimų akcija – Krikščioniškų šeimų sąjunga (LLRA-KŠS)

Turbūt tai buvo paskutiniai rinkimai, kai LLRA-KŠS siekis turėti frakciją galėjo turėti kiek realesnį pagrindą. Koją ima kišti besikeičiantis Pietryčių Lietuvos regiono demografinis paveikslas, partijos vidinės problemos ir tai, kad kitos politinės partijos vis efektyviau randa būdų kaišioti pagalius į ratus LLRA-KŠS monopoliui regione. 2024 m. rezultatas kuklus – du mandatai. Likę trys vienmandatininkai jau savo galimybių lubas pasiekė ir turėtų būti nesunkiai įveikti TS-LKD kandidatų.

Mažosios partijos

Vyrautas Sinica pateko į antrąjį turą savo vienmandatėje apygardoje, bet Nacionalinis susivienijimas 5 procentų ribos, kaip ir tikėtasi, neperžengė. Bet veikiausiai jau užsitikrino valstybės dotaciją ir tikėtina, kad 2028 m. rimtai kovos dėl patekimo į Seimą. Gana netikėtai silpnai pasirodžiusi Lietuvos žaliųjų partija parodė (LŽP), kad debatų ir kampanijos įtaka yra labai ribota. Priešrinkiminiame kontekste partija atrodė labai solidžiai, bet aplenkė vos dvi partijas. Kartu sudėjus iki 5 vietų Seime turbūt turės ir Lietuvos regionų partija bei „Laisvė ir teisingumas“, bet vargu, ar tai ką nors iš esmės keis – abi šios politinės jėgos toliau vegetuos be didesnių galimybių kilti.