Aštuonioliktoji Vyriausybė iš kitų išsiskiria dviem bruožais. Pirmas bruožas – neįtikėtinas stabilumas. Iki šiol nė vienas ministrų kabinetas savo pirmųjų veiklos metinių nesutiko nepasikeitusios sudėties. Tuo tarpu dabartinė Vyriausybė turi puikius šansus be pokyčių sulaukti jau antrojo gimtadienio. Antras išskirtinis bruožas – krizės.
Žinoma, Nepriklausomybės aušroje būta ir tokių iššūkių, kaip Sausio 13-oji ar 1991 m. rugpjūčio pučas Maskvoje. Tačiau dabartinės aplinkybės yra sudėtingiausios bent jau nuo šio amžiaus pradžios. Vyriausybė darbą pradėjo pandemijos sąlygomis. Teko tvarkytis su Baltarusijos diktatoriaus suorganizuotu migrantų antplūdžiu prie mūsų sienų, Rusijos karas prieš Ukrainą dramatiškai pablogino mūsų saugumo padėtį, į šalį ėmė vykti karo pabėgėliai.
Dabar dar tenka kovoti su kylančiomis energijos kainomis ir mėginti švelninti infliacijos įtaką gyventojų gerovei. Pirmą kartą šalies istorijoje įvesta nepaprastoji padėtis.
Ar ministrų kabineto stabilumas yra savaiminė vertybė? Nebūtinai. „Baltijos tyrimų“ / LRT apklausa rodo, kad 69 nproc. gyventojų norėtų, jog Vyriausybės sudėtyje būtų pokyčių, 22 proc. jiems nepritartų. Šie rezultatai labai artimi naujausiems duomenims apie pasitikėjimą Vyriausybe. Vos 23 proc. gyventojų jos veiklą vertina teigimai, 69 proc. neigiamai („Delfi“ / „Spinter tyrimai“).
Apklausoje dėl pokyčių lūkesčio Vyriausybėje išsiskiria keturi ministrai, kuriuos pakeisti norima labiausiai – tai Dainius Kreivys, Gabrielius Landsbergis, Aušrinė Armonaitė ir Arūnas Dulkys. Visas šis ketvertas atsiduria ir „Vilmorus“ reitingų dugne (skaičiuojant balansą tarp teigiamų ir neigiamų įvertinimų), tarp penkių nepopuliariausių ministrų kartu su jais yra ir Evelina Dobrowolska.
Dviejų ministrų nepopuliarumo priežastys labai aiškios – jie vadovauja valdančiosios koalicijos narėms ir visuomenės akyse veikiausiai vertinami labiau kaip partijų pirmininkai, o ne ministrai. G. Landsbergis nešioja vieną iš labiausiai Lietuvoje poliarizuojančių pavardžių. Abu vadovauja partijoms, kurias retas žmogus vertina neutraliai.
Tačiau abu ministrai tikrai yra saugūs – net jeigu premjerė nebūtų patenkinta jų darbu, pakeisti jų kitais nedrįstų dėl politinio svorio.
D. Kreivio sunkios pozicijos taip pat suprantamos – jis vadovauja Energetikos ministerijai laikotarpiu, kai drastiškai kyla energijos kainos. Postas tampa labai nedėkingu dar ir todėl, kad kainų kilimą lemia ne tik karas Ukrainoje, bet ir elektros rinkos liberalizacijos procesas. Rinkos liberalizacija buvo vienas iš Lietuvos įsipareigojimų, prisiimtų stojant į Europos Sąjungą. Jos projektą parengė dar Sauliaus Skvernelio Vyriausybė.
Tačiau procesas vyksta gana chaotiškai, laisvos rinkos sąlygomis kainos gyventojams auga, trūksta komunikacijos, veiklą nutraukė 180 tūkst. klientų turėjusi bendrovė UAB „Perlas energija“. Tad visuomenės akyse dažnai kaltas lieka ministras. Tačiau vargu, ar jo postas rimtai svyruoja, dėl paprastos priežasties – energetikos ministro postas šiuo metu yra viena sudėtingiausių ir įtempčiausių pozicijų Lietuvoje. Jeigu ministras pasitrauktų ar būtų atstatydintas, įpėdinio paieškos būtų itin nelengvas procesas.
Tai, kad tarp nepopuliariausių ministrų figūruoja Arūnas Dulkys, paaiškinti labai paprasta. Dalis žmonių pandeminius ribojimus vertino išskirtinai neigiamai, šalis dėl COVID-19 neteko daug gyvybių. Sveikatos apsaugos ministras neša atsakomybę už srities veikimą. Be to, pandemijai dabar viešojoje erdvėje skiriama gerokai mažiau dėmesio, todėl sumažėjo ir ministro matomumas.
Neramūs antrieji kadencijos metai ir vidaus reikalų ministrei Agnei Bilotaitei. Buvęs Viešojo saugumo tarnybos vadovas Ričardas Pocius sukritikavo ministrės veiksmus per 2021 m. rugpjūčio riaušes prie Seimo, skundėsi jos darbo metodais.
Konfliktas paremtas emocijomis – kol kas nė viena pusė savo argumentų nepagrindžia svaresniais įrodymais. Tačiau A. Bilotaitė nebuvo dažnai minima tarp ministrų, kuriuos gyventojai norėtų pakeisti, nors daug kritikos strėlių sulaukė per nelegalios migracijos krizės įkarštį.
Skandalai kol kas nepaveikia ir Simono Gentvilo pozicijų. Specialiųjų tyrimų tarnyba konstatavo, kad statybų reglamentavimo pokyčiai sudaro sąlygas korupcijai ir piktnaudžiavimui. Į išvadas koalicijos lyderiai reagavo vangiai, ministro reitingams jos įtakos taip pat nepadarė – veikiausiai dėl to, kad didžiajai visuomenės daliai šie klausimai yra tolimi ir nelabai aiškūs.
Ką be tvarkymosi su krizėmis pavyko nuveikti valdantiesiems? Prie ilgalaikės reikšmės sprendimų būtina paminėti tris Konstitucijos pataisas. Į Seimą dabar galima kandidatuoti nuo 21-ų metų, atvertas kelias grįžti į politiką po apkaltos proceso, konstituciškai įtvirtinti tiesioginiai merų rinkimai. Prie reikšmingiausių sprendimų derėtų priskirti Rinkimų kodeksą ir jį lydinčius įstatymus, taip pat įteisintą galimybę rašyti asmenvardžius lotyniškos abėcėlės rašmenimis. Pasirašyti nacionaliniai susitarimai dėl švietimo ir gynybos.
Prieš dvejus metus valdantieji kertiniu savo tikslu laikė visuomenės pasitikėjimo Seimu ir Vyriausybe susigrąžinimą. Galima konstatuoti, kad šis tikslas nepasiektas. Tokie pokyčiai yra ne kelerių metų darbas. Tačiau sunku įžvelgti net ir pirmuosius ženklus, kad link to būtų artėjama. Opozicijos ir valdančiųjų santykiai labai įtempti, stinga bendradarbiavimo. Valdantieji pirmą Seimo darbo dieną buvo palikę be vicepirmininko posto didžiausią opozicinę frakciją – Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungą (LVŽS). Įtampos netrūko ir vėliau, o kulminacija pasiekta per šią vasarą opozicinių frakcijų surengtą Seimo posėdžių boikotą.
Ryškiausia opozicija valdantiesiems šiuos dvejus metus buvo prezidentas Gitanas Nausėda. Vis dėlto įtampos tarp valdžios šakų netrukdė kai kuriose srityse sėkmingai bendradarbiauti –gana vieningai veikta palaikant Ukrainą kovoje su agresore Rusija. Antroje kadencijos dalyje įtampos veikiausiai bus tik daugiau. Po kelių mėnesių vyks savivaldos rinkimai, 2024 m. rinksime prezidentą, Seimą ir Europos Parlamentą. Politinę darbotvarkę vis labiau diktuos rinkiminė logika. Imtis esminių reformų bus dar sunkiau negu dabar. Sunku tikėtis, kad antroji kadencijos pusė galėtų būti taikingesnė ir konstruktyvesnė.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.