Matas Baltrukevičius. Vyriausybės formavimas: Nausėda rodo raumenis

Įvyko tai, apie ką Prezidentas savo patarėjų lūpomis užsiminė – trečiadienį patvirtintas nepilnos sudėties ministrų kabinetas. Prezidentas nusprendė ministrais neskirti „Nemuno aušros“ (NA) teiktų Sigito Podėno ir Virginijaus Kulikausko.

Nepilno ministrų kabineto patvirtinimo buvo galima išvengti. Prezidentas teoriškai galėjo su 13 iš 14 kandidatų susitikti dar praėjusią savaitę (nes tik vienas kandidatas pasikeitė per savaitgalį), paskelbti savo poziciją ir taip palikti laiko iki sudėties patvirtinimo surasti du naujus kandidatus. Tačiau pasirinktas kitas kelias ir dabar naujų ministrų paieškų neribos Konstitucijoje įtvirtinti terminai.

Tai, kad Gitanas Nausėda įvedė savo korekcijų, nė kiek nestebina. Tai visiškai įprasta praktika ir net jeigu koalicijos sudėtis būtų kitokia, greičiausiai vis tiek būtų pasikeitimų. Tokiais veiksmais prezidentai siekia parodyti savo galią. Veikiausiai G. Nausėda iki šiol savo klaida laiko tai, kad nebuvo reiklesnis, kai Sauliaus Skvernelio Vyriausybei grąžino įgaliojimus po 2019 m. Prezidento rinkimų, nes susisiekimo ministro pareigas ėjusio Jaroslavo Narkevičiaus reputacija greitai tapo problema.

Galima daug diskutuoti apie tai, koks yra tobulas kandidatas į ministrus. Nepriekaištinga reputacija, vadovaujamo darbo patirtis (pageidautina ne mažesnio dydžio kolektyve negu įprastai būna ministerijose), politinė patirtis ir tvirtos pozicijos deleguojančioje partijoje, stiprus srities išmanymas yra tarp esminių prioritetų. Tačiau kartais žmonės, kurie atrodo teoriškai puikiai pasiruošę darbui, netampa sėkmingais ministrais, o iš prastesnių pozicijų startavusieji nustebina gerąją prasme. Galiausiai, daug ką lemia komandos pasirinkimas, kuris gali kompensuoti vienos ar kitos svarbios charakteristikos trūkumą.

Ar NA deleguoti ministrai buvo išskirtinai silpni bendrame kontekste? Užkulisiuose kalbama, kad V. Kulikauskui koją galėjo pakišti anglų kalbos nemokėjimas – laukiančio pirmininkavimo Europos Sąjungai kontekste tai labai rimtas trūkumas – bei gana siaura kompetencija. V. Podėno atveju, neoficialiai kalbama apie vadovavimo patirtį (tačiau šis argumentas neatlaiko kritikos, nes Gamtos tyrimų centre, kuriam buvęs kandidatas vadovauja, dirba daugiau negu 300 darbuotojų) ir tai, kad jis nepasiruošęs vadovauti gana skirtingas sritis apimančiai ministerijai, nes jo stiprioji pusė tėra gamtos ir aplinkosaugos klausimų išmanymas. Tačiau panašių priekaištų būtų galima surasti daugeliui kandidatų į ministrus. Lukas Savickas turi gana trumpą vadovaujamo darbo patirtį, Dovilė Šakalienė vadovavo tik nedideliam kolektyvui. Raminta Popovienė yra dirbusi mokytoja, pusantrų metų kuravo švietimo sritį kaip Kauno rajono vicemerė. Tačiau patirties aukštojo mokslo srityje neturi, o pastaruoju metu sėkmingais švietimo ministrais nesugebėjo būti ir teoriškai gerokai labiau darbui pasiruošę asmenys. Vladislavas Kondratovičius turi patirties regioninėje politikoje, tačiau Vidaus reikalų ministerija apima ir tokias sritis, kaip viešasis saugumas ar migracijos politika. Panašių pavyzdžių būtų galima rasti ir daugiau. Tad NA pasiūlyti ir Prezidento atmesti ministrai galbūt ir nėra priskirtini pačioms stipriausioms kandidatūroms, bet panašios svorio kategorijos ministrų tikrai yra.

Prezidento sprendimą iš dalies galima laikyti klaidų taisymu. Jo laikysena atrišo rankas Lietuvos socialdemokratų partijai derėtis su NA, nes Prezidentas komunikavo, kad negali turėti jokios įtakos socialdemokratų pasirinkimui, ką kviesti į valdančiąją daugumą. Vienintele savo galimybe daryti įtaką Prezidentas įvardijo ministrų skyrimą ir iš anksto deklaravo, jog Remigijaus Žemaitaičio ministru netvirtintų, bet jokių apribojimų kitiems NA nariams nežadėjo. Veikiausiai reaguodamas į kilusį triukšmą užsienio šalyse bei protestus Lietuvoje, savo poziciją vėliau sugriežtino sakydamas, kad jokie NA siūlomi partiniai ministrai negalėtų būti patvirtinti. Partija į tokią Prezidento poziciją atsižvelgė, pasiūlydama nepartinius kandidatus. Tikėtina, kad procese aktyviai dalyvavo ir socialdemokratai – iš pradžių kandidatu į teisingumo ministrus numatytas Gintautas Bartkus žiniasklaidai akcentavo pokalbius su paskirtuoju premjeru Gintautu Palucku, o R. Žemaitaičio neminėjo. Jeigu Prezidentas tikrai siekė kitokio formato koalicijos, galėjo aiškiau parodyti savo poziciją dėl NA, kol dar vyko derybos.

Prezidento minimalus tikslas labai aiškus – tiesiog nuskinti politinę pergalę, kad ir nedidelę. Ne tokio lygio, kaip tada, kai jo kategoriška pozicija lėmė, jog į Europos Komisiją Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) delegavo ne Gabrielių Landsbergį, o Andrių Kubilių. Bet vis tiek tai yra pergalė – Prezidento poziciją dėl ministrų G. Paluckas ir R. Žemaitaitis priėmė nuolankiai. G. Nausėda nuo Vyriausybės formavimo pradžios akcentavo, kad bus itin reiklus NA teikiamiems kandidatams, ir savo pažadą ištesėjo. Koks gali būti maksimalus tikslas? Vis dar išlieka galimybė, kad Prezidentas gali mėginti perimti iniciatyvą ir pats įsiūlyti asmenis į dar neužpildytas ministrų kabineto kėdes, ypač, jeigu nauji NA kandidatai nebus stiprūs. Panašiai savo laiku pasinaudodama politine padėtimi yra pasielgusi Dalia Grybauskaitė, kurios palaiminimu Algirdo Butkevičiaus ministrų kabinete atsidūrė Rokas Masiulis bei Saulius Skvernelis.

Šiomis dienomis buvo pateikta ir ministrų kabineto programa. Palyginti su Ingridos Šimonytės ministrų kabineto programa, ši kur kas trumpesnė ir abstraktesnė (tačiau tai nebūtinai yra blogai). Saugumo ir užsienio politikos klausimais juntamas tęstinumas. Iš ekonominės pusės programa kairioji, vertybine prasme to pasakyti nebūtų galima. Daugelis pasiūlymų biudžetui kainuotų daug: kelių būklės gerinimas, neapmokestinamojo pajamų dydžio artėjimas prie minimalios mėnesinės algos, spartesnis pensijų kilimas, pridėtinės vertės mokesčio lengvata vaisiams ir daržovėms, dalies būsto paskolų palūkanų kompensavimas turintiems vaikų, visiems studentams nemokamos rezidentūros studijos, mokyklų tinklo regionuose išlaikymas, tarpmiestinio susisiekimo tinklo išlaikymas, pradinukų maitinimas. Šis sąrašas toli gražu nėra baigtinis. Trūksta konkretumo dėl biudžeto pajamų didinimo. Žadama didinti mokesčių progresyvumą, peržiūrėti lengvatas, apmokestinti pajamas vienodai nepriklausomai nuo jų šaltinio. Opozicinės frakcijos nerimauja, kad mokestinė našta gali didėti ir vidurinei klasei. Programoje akivaizdžiai trūksta dėmesio laukiančiam pirmininkavimui Europos Sąjungai.

Dokumente itin juntami rinkimų kampanijos bei paskutinių savaičių aktualijų atgarsiai. Ketinama suvienodinti reikalavimus valstybinėms ir privačioms mokykloms, kai kampanijoje TS-LKD oponentai itin daug dėmesio skyrė Gabrieliaus Landsbergio šeimos verslui. Žadama realizuoti Prezidento idėją įsteigti Regionų ministeriją. Nekeista, kad elektros rinkos liberalizacijos proceso įgyvendinimą nuožmiai kritikavusios partijos siūlo leisti paprastai ir greitai keisti energijos tiekėjus. „Teltonikos“ įvykių kontekste daug kalbama apie valdžios institucijų procesų investicijų srityje optimizavimą.