Bėda ta, kad per daug supaprastinus, pametama pati realybė. Siekiant pažinti mūsų visuomenę ir politiką, tokios dichotomijos yra tiek pat naudingos, kiek žemėlapis, kuriame tebūtų taškas „Vilnius“ ir balta dėmė „visa kita“.
Visuomenės susiskirstymas (suskirstymas) į dvi politines grupes sociologijoje gali įgyti kelias formas. Pirmoji forma yra daugiau ideologinė – tai populistinis požiūris, pagal kurį politikoje priešinamas elitas ir žmonės (liaudis). Abi grupės yra homogeniškos, vienodos. Čia nedaroma skirtumų tarp kultūrinio, politinio, ekonominio ar žiniasklaidos elito. Atitinkamai liaudis irgi yra vienalytė grupė, ją sieja filosofo Jean-Jacques Rousseau sugalvota bendroji valia.
Yra situacijų, kuriose toks požiūris gana taikliai apibūdina politinę realybę. Elito konsolidacija vardan valdžios išlaikymo yra matoma autoritariniuose režimuose. Nuo sprendimų nušalintą daugumą iš tiesų vienija bendras tikslas – atgauti iš žmonių atimtas politines laisves ir teises.
Todėl, remiantis Cas Mudde ir Cristóbal R. Kaltwasser, diktatūrose prieš valdžią nukreiptas populizmas yra naudingas – jis mobilizuoja žmones kovoje už demokratiją. Pavyzdžiui, Solidarumo judėjimas Lenkijoje turėjo populistinių bruožų ir tai prisidėjo prieš komunizmo žlugimo.
Visgi liberaliojoje (arba – konstitucinėje) demokratijoje populizmas įprastai iškreipia politinę situaciją, nes čia sunku rasti vieną galios centrą. Tiek žiniasklaidoje, tiek ekonominiame elite rasite tiek patenkintų, tiek nusivylusių politikų sprendimais. Kita vertus, įveikus diktatūrą, greitai pasimato: išnykus vienijančiam faktoriui, visuomenė nėra tokia homogeniška.
Aišku, atsiranda politinių veikėjų, kuriems tokį mitą puoselėti ir demokratijoje yra naudinga. Vienybės vizijos visada patrauklios. Tačiau mitai nuo realybės tuo ir skiriasi, kad nėra apčiuopiami.
Antra forma, kai visuomenė skyla – sociologinė situacija, kurioje esminiai skirtumai sukrenta į dvi kategorijas. Pavyzdys čia yra pokario Austrija, kur už gerovės valstybę pasisakantys darbininkai, dažniau gyvenę miestuose, kartu ir buvo mažiau religingi. Atitinkamai vidurinė klasė buvo katalikiška, nemaža dalis jos (pasiturintys žemvaldžiai) gyveno kaimiškose vietovėse.
Šis susiskaldymas persikėlė į politiką, kur dvi kairės ir dešinės partijos kartu rinko 80-90 proc. balsų. Neįsivaizduojami skaičiai dabarties Lietuvai, kai dvi pirmos partijos Seimo rinkimuose ir pusės balsų negauna.
Austrijos partinis elitas, nors ir atstovavo labai skirtingas visuomenės grupes, į susiskaldymą pokario metu žiūrėjo rimtai. Ir vardan šalies ateities linko į kompromisus – dvidešimt metų Austriją valdė didžiosios koalicijos.
Sociologinis susiskaldymas gali lemti rimtą konfliktą: taip nutinka, kai vienas klausimas tampa tiek poliarizuojančiu, kad kiti skirtumai arba susiveda į jį, arba nublanksta. Pavyzdys yra JAV pilietinis karas, kai šalis pasidalijo į laisvas ir vergvaldžius palaikiusias valstijas. Vergijos klausimas persidengė su JAV pietų elito ekonominiais interesais ir regioniniais skirtumais.
Nei viena iš šių politinio pasidalijimo į dvi visuomenės dalis formų neaprašo dabarties Lietuvos.
Populistinė forma apskritai savo esme netinka liberaliosioms demokratijoms, pasižyminčiomis pliuralizmu. Taip, kai kuriuose mūsų viešos erdvės baruose yra pastangų suvesti elitą į „dvarą“ ir supriešinti jį su „žmonėmis“. Bet ši versija negali paaiškinti, kodėl tame pačiame „dvare“ yra gana aršių takoskyrų, o viena dalis „žmonių“ atitinkamai palaiko vieną „dvaro“ pusę (pavyzdžiui, prezidentą), antra – kitą (konservatorius), trečia – dar kitą (socialdemokratus).
Jau nekalbant apie tai, kad besipriešinantys „dvarui“ tarpusavyje negeba susitarti. Ir ilgainiui sukonfliktuoja taip, kad priešpriešos tarp „dvaro“ ir „žmonių“ nublanksta prieš šias ambicijas.
Kaip dėl sociologinio sukritimo į dvi kategorijas?
Iki šiol buitinėje politologijoje yra labai populiari „dviejų Lietuvų teorija“, kurios esmę puikiai perteikė Andrius Kubilius dar 2002 metais: „Lietuva padalinta. Ar pasidalinusi. Į dvi Lietuvas. Dvi Lietuvas pačiom įvairiausiom prasmėm. Į turtingąją Vilniaus Lietuvą ir provincijos Lietuvą. Į žengiančią pirmyn ir stovinčią ar žvelgiančią atgal Lietuvas. Į išsilavinusią ir apgaudinėjamą Lietuvas“. Ši teorija buvo populiari Rolando Pakso prezidentavimo periodu. Ir dabar, partnerystės, vakcinacijos ir kitų klausimų kontekste sugrįžta su nauja jėga.
Citatoje aprašomiems politiniams skirtumams paramos yra – bet ne austriškąja forma.
Lietuvos visuomenėje tikrai yra pasidalijimų, kai kurie jų gilūs ir kelia stiprias emocijas. Kaip dar 2007 m. knygoje „Posovietinės Lietuvos politinė anatomija“ aiškiai parodė Ainė Ramonaitė, svarbiausia takoskyra apima žvelgimą pirmyn ir atgal – skirtumas yra tarp sovietmetį vertinančių neigiamai, kurie balsuoja už dešinę, ir jaučiančių sovietinę nostalgiją, kurie arba nebalsuoja, arba renkasi naujas jėgas.
Jau čia matome problemą su dviejų Lietuvų, kaip homogeniškų vienetų, versija. Net ir esminėje takoskyroje nėra tik dviejų grupių. Dalis žmonių apie sovietmetį neturi aiškios nuomonės – beje, ši grupė gausiai balsavo už Gitaną Nausėdą. Pati dešinė nėra vienalytė, ką jau kalbėti apie lietuvišką „kairę“ (būtent kabutėse), kur išsitenka visas spektras nuo nebalsuojančių iki socialdemokratų.
Jeigu imti kitus kriterijus, paveikslas tampa dar labiau heterogenišku. Nors Andrius Kubilius 2002 m. kalbėjo apie turtingąją ir atgal nesidairančią Vilniaus Lietuvą, sostinė 2004 m. Seimo rinkimuose daugiausiai balsų atidavė Darbo partijai. Taip, dabar situacija yra pasikeitusi, Vilnius tapo dešinės bastionu. Bet dar 2016 metais pora vienmandačių čia sugebėjo laimėti „valstiečiai“.
Gal esminis skirtumas – liberalume, LGBT klausimuose? Geriausiai pasidalijimai pasimato prezidento rinkimuose. Su tuo, kad tos pačios lyties asmenys turėtų teisę tuoktis, nesutiko 76 procentai Nausėdos rėmėjų antrame prezidento rinkimų ture. Ingridos Šimonytės elektorate skaičius yra mažesnis – 49 procentai. Akivaizdu, kad tai visiškai kitokia situacija, nei 0 ir 100 procentų. Skirtumų yra ne tik tarp kandidatų; skirtumų yra jų pačių elektoratų viduje.
Nors buitinė politologija kalba apie monolitinį susiskaldymą, realybėje skirtumų persikėlimas į politiką yra gerokai labiau fragmentiškas ir laipsniškas.
Gal tada išsilavinime esmė? Remiantis nacionalinės studijos duomenimis, už konservatorius 2020 m. rinkėjai su aukštuoju balsavo 1,6 daugiau, nei be aukštojo. Socialdemokratams šis rodiklis yra 1,4. Už valstiečius žmonės su aukštuoju balsavo šiek tiek mažiau – 0.7 karto. Skirtumų yra. Tačiau jie ne tokie dideli, kad galėtum pasakyti: Lietuva suskilusi į išsilavinusią ir ne.
Skaičių būtų galima pateikti dar daug – apie tautybę, religiją ir taip toliau. Nebandau pasakyti, kad Lietuvoje nėra pasidalijimų. Tačiau jie nesukrenta į dvi dėžutes, kaip pokario Austrijoje.
Jei dviejų Lietuvų teorija neatitinka realybės, kodėl tada ji naudojama? Todėl, kad buitiniams politologams ją perteikti paprasta, kai kuriems politikams ši teorija naudinga, o daliai rinkėjų ji sudaro iliuziją apie teisingą kovą.
Juk smagu galvoti, kad tu toje geroje, išsilavinusioje, uždirbančioje, į priekį žvelgiančioje Lietuvoje, ar ne? Nors, pavyzdžiui, esi mokytojas ir uždirbi ne tiek jau ir daug. Kitam štai smagu pasisakyti prieš vyriausybės vykdomą „genocidą“, galimybių pasą, Petro Cvirkos paminklo nukėlimą. Ir kartu balsuoti už socialdemokratus, kurie rajone sėkmingai vykdo vakcinaciją.
Didžiausia dalis, kaip eilinį kartą parodė Trakų ir Kelmės merų rinkimai, apskritai ta politika, tautos susiskaldymu nesidomi.
Realybėje tiesiog nėra dviejų Lietuvų. Yra pirma, antra, trečia, ketvirta – daug tų Lietuvų. Pagal įvairius pjūvius.