Tai natūralu. Prezidento rinkimai yra pirmaeiliai – renkame valstybės vadovą, turintį svarių konstitucinių galių, su kuriuo vyriausybė kai kuriose srityse (užsienio politika) dalijasi įgaliojimais.
Tačiau žvelgiant Europos mastu, šie EP rinkimai gali tapti svarbiausiais per kelis dešimtmečius.
Tradicinėms partijoms ir kartu ilgai ES politiką diktavusiems kairės ir dešinės blokams vis silpnėjant, auga euroskeptiškai nusiteikusių judėjimų įtaka – ir ši tendencija tik stiprėja.
Teigti, kad šiuose EP rinkimuose spręsis ne tik tolesnės integracijos, bet ir apskritai visos sąjungos ateitis – gal kiek ir per drąsu. Pastarosios projekcijos („Bloomberg“) rodo, kad daugiausiai mandatų gaus Europos liaudies partija ir socialistai.
Visgi absoliučiai daugumai prireiks dar ir liberalų ALDE.
Tradicinėms jėgoms (kaip visada) palanku tai, kad radikaliai dešinei, populistams ir euroskeptikams priskiriami judėjimai nesugeba nuosekliai bendradarbiauti ir bent susitarti dėl vieningos EP frakcijos. Skirtingai nei dažnai įsivaizduojama, ES kritikai nėra homogeniška politinė kategorija.
Visgi užsimerkti ir ignoruoti, kad ES tampa vis aršesnių politinių ginčų arena, negalima. Ekonominių krizių, imigracijos iššūkių ir Brexit kontekste itin aktualia tapo nacionalinio protekcionizmo, supriešinant jį su globalizacija, tema. Šiose diskusijose atsirasiantys sprendimai lems ir mūsų ateitį.
Visgi iki Lietuvos, panašu, šie vėjai prieina itin susilpnėję.
Paradoksalu, tačiau esminius, su ES ateitimi susijusius politinius klausimus kelia ne mūsų partijos, o šiems rinkimams susibūrę komitetai.
Kalbant apie visuomenę, ji įprastai būna mažiau ideologiška, nei politinis elitas. Lietuvos atvejis ne išimtis, ypač EP rinkimų kontekste.
Absoliuti dauguma lietuvių vis dar pasitiki ES institucijomis. Apčiuopiamos imigracijos neturime, kaip ir su tuo susijusių iššūkių. Panašu, kad „globalizacija“ lietuviams – tik protingai skambantis žodis. O ES yra tai, kur galima važiuoti užsidirbti ir iš kieno lėšų renovuojami kultūros namai.
Taigi, požiūriai į ES (ateitį) Lietuvoje gerai nediferencijuoja nei partijų, nei visuomenės.
Ką apskritai parodys EP rinkimai mūsų šalyje? Viena nauda akivaizdi – pamatysime, koks iš tiesų yra partijų populiarumas. EP rinkimai tarnaus kaip didelė ir labai validi apklausa.
Anksčiau EP rinkimams aiškinti buvo sukurta antraeilių rinkimų teorija (Reif ir Schmitt, 1980). Pagal ją, tokius rinkimus žmonės laiko mažiau svarbiais, nes jie nelemia vykdomosios valdžios.
Juose mažiau strateginio elgesio, rinkėjai balsuoja nuoširdžiau, pagal tai, kokią partiją palaiko bendrai.
Kadangi antraeiliais rinkimais mažiau domimasi, čia nėra svarbūs būtent jų klausimai. Pasimato, kiek patenkinti valdžios darbais yra žmonės – valdančiuosius arba apdovanoja balsais, arba nubaudžia.
Europos mastu ši teorija vis mažiau tinka – ypač Vakarų šalyse žmonės jau renkasi partijas pagal klausimus, kurie aktualūs ES lygmeniu. Taigi, ten svarbu, kokia yra partijos pozicija federacijos ar naujų narių atžvilgiu.
Tačiau Lietuvoje nesant rimtesnių diskusijų, žmones rinksis tiesiog pagal tai, kokia partija jiems patinka (ar mažiausiai nepatinka) tuo metu.
Ką ji kalba (ar nekalba) apie ES – antraeilis reikalas.
EP rinkimai parodys, ar iš tiesų yra taip, kaip apklausose – kad valstiečiai ir konservatoriai tvirtai pirmauja tarp partijų.
Konservatoriai pastarąjį dešimtmetį tapo EP rinkimų specialistais. 2009 m. prie itin mažo aktyvumo jie laimėjo net 4 mandatus. 2014 m. irgi sugebėjo užimti pirmą vietą: nors ir simboliškai, visgi pagal balsus lenkdami tuo metu reitinguose dominavusius socialdemokratus.
Ar scenarijus pasikartos ir konservatoriai vėl laimės?
Atrodo, kad kortos jų rankose. Partijai yra palankūs nacionaliniai rinkimai proporciniu būdu. Antro turo nebus. Be to, pagrindiniai konkurentai – valstiečiai – reitinguose turi mažiau palaikymo, nei 2014 m. socialdemokratai.
Kita vertus, galima įtarti, kad 2014 metais, kai EP rinkimai vyko su prezidento rinkimų antruoju turu, dešiniuosius į viršų tempė Dalios Grybauskaitės faktorius.
Nors ji atvirai nerėmė nei vienos partijos, tačiau buvo akivaizdu, kad būtent konservatoriai ir liberalai (irgi gerai pasirodę) yra jai artimiausi.
Šį kartą konservatoriai turi aiškų savo kandidatą, tačiau su mažesniu palaikymu. Partijai EP rinkimuose labai reiktų, kad Ingrida Šimonytė būtų antrame ture – populiarus kandidatas tempia savo sąrašą, net jei rinkimai skirtingi.
Taip pat pamatysime, kiek paramos visuomenėje turi valstiečiai. Tai kažkiek atsispindėjo savivaldoje, tačiau ši parama buvo „atskiesta“ vietinių veiksnių ir atskirų personų. Šį kartą turėsime tikrą nacionalinių sąrašų konkurenciją.
EP rinkimai taip pat parodys, kas iš kitų partijų ritasi žemyn, kas konsoliduoja pozicijas, kas gali iššauti ateityje.
Labai įdomu, kaip seksis komitetams – tai kažkiek signalizuos, kokia paklausa naujoms partijoms yra dabar visuomenėje. Todėl iš profesinio taško norėtųsi, kad kuo daugiau jų surinktų reikalingus parašus.
Bet kokiu atveju, lietuviškuose EP rinkimuose Europos bus mažai. Prezidento rinkimų antras turas padidins jų aktyvumą, bet kartu ir užgoš.