Iš pažiūros šie klausimai nesusiję, tačiau giliau panagrinėjus valdančiųjų ir jų simpatikų logiką, atsiveria paradoksalios paralelės.
Dešinė – turiu galvoje konservatorių ir liberalų bloką – yra daugmaž susitaikiusi, kad Seimo rinkimuose praras valdžią. Įmanoma, kad kažkuri iš partijų liktų koalicijoje, tačiau bendras visada nepatenkintų rinkėjų nuosprendis yra neišvengiamas. Kitų metų pabaigoje turėsime kokį nors socialdemokratų, demokratų ir partnerio variantą.
Atitinkamai beveik visą kito prezidento kadenciją ji ar jis turės dirbti su kitu Seimu ir kita Vyriausybe, kurioje dabartinės valdžios partijų įtaka – jeigu apskritai ten išliks, kuo abejočiau – bus stipriai sumenkusi.
Dalis šių galių yra neformalios. Dalios Grybauskaitės dvi kadencijos parodė, kad išnaudojant autoritetą ir protingai, daug dirbant, prezidento institucija gali pasiekti reikšmingų pergalių esminėse srityse, pavyzdžiui, energetikoje.
Prezidentas gali ne tik inicijuoti – dalis jo galių, visų pirma Seime priimtų įstatymų veto, gali būti išnaudojamos blokuoti valdžios sprendimams.
Konservatorių ir liberalų lyderiai D. Grybauskaitės kandidatuoti rinkimuose viešai neragins. Atitinkamai neturiu prielaidų galvoti, kad jie būtų sukurpę slaptą planą ir asmeniškai jos to prašę. Visgi sutinku, kad dešinės kandidato pergalei prireiktų politinių žvaigždynų išsidėstymo, pasitaikančio kartą per pusę šimto metų.
Todėl nieko keisto, kad valdantieji tyli apie peticiją, kuria prašoma D. Grybauskaitės dalyvauti prezidento rinkimuose. Sprendžiant iš anekdotinių pavyzdžių, šis prašymas sklinda išskirtinai iš dešiniųjų rėmėjų.
Esu rašęs, kad mūsų demokratijai toks kandidatavimas nebūtų į naudą, nors Konstitucija tokią galimybę palieka.
Per rinkimų kampaniją, žinoma, aršiausi D. Grybauskaitės kritikai jos dalyvavimą rinkimuose prilygins iškreiptoms diktatūrų praktikoms, Dmitrijaus Medvedevo ir Vladimiro Putino rokiruotei. Tikriausiai sulauktume kreipimosi į Konstitucinį teismą. Tas įneštų papildomų politinio proceso komplikacijų.
Kita vertus, prancūzai savo prezidentų kadenciją sumažino iki penkerių.
Lietuvos prezidento institucija yra silpnesnė tuo, kad Prezidentas čia nenurodinėja Vyriausybei, realiai veikia vykdomosios valdžios dualizmas. Visgi jeigu galima, norėtųsi išvengti konstitucinio precedento. Kaip esu rašęs, mes nežinome, kaip mūsų politinė sistema veiks ateityje. Gal norma taps prezidentinės partijos.
Institucinių taisyklių – ir formalių, ir neformalių – pokyčius reikia vertinti galvojant apie tai, kaip jomis pasinaudotų jūsų politiniai priešininkai.
Dešiniųjų simpatikai, norintys D. Grybauskaitės kandidatavimo ir pergalės, turi pagalvoti – o jeigu G. Nausėda bus išrinktas antrajai kadencijai, tada praleis penkis metus, ir sugrįš trečiam kartui 2034 metais? Tada jam bus 69-eri. Pagal dabartines politikų tendencijas, labai adekvatus amžius. D. Grybauskaitei šiuo metu yra 67-eri.
D. Grybauskaitės kandidatavimas nėra tik D. Grybauskaitės kandidatavimas. Tai konstitucinis precedentas.
Todėl čia reikia klausti: ar yra svarbesnių dalykų, kurie tą pateisintų? Galbūt valstybė pavojuje ir ją gali išgelbėti tik Prezidentė?
Mano nuomone, išskyrus viešo žodžio pasvėrimą ir platesnį (nebūtinai matomą plika akimi) autoritetą, sunku sugalvoti, kuo esminėse prezidento kompetencijose ji substancialiai skirtųsi nuo G. Nausėdos. Aišku, įdomu, kokios politikos prezidentė laikytųsi tos pačios lyties partnerystės ir kitais liberaliais klausimais, kurie rūpi progresyviai, jaunai rinkėjų kartai. Savo prezidentavimo metu jų atžvilgiu ji tylėjo.
Tačiau visumoje abejoju, kad užsienio politikoje ir krašto apsaugoje, išskyrus niuansus (kai kurių ambasadorių skyrimą) turėtume kažkokį kokybinį pokytį. Kai kuriais aspektais čia G. Nausėda yra net griežtesnis nei dešinieji. Jis tiesiai palaiko visuotinį šaukimą, siūlo Rusijos ir Baltarusijos piliečiams Lietuvoje taikyti tuos pačius reikalavimus.
Tai gal dešinieji nori D. Grybauskaitės, nes tai pateisinama iš vidaus politikos paskatų – būdama valdžioje, jos darbotvarkė panėšėtų į jų planą Lietuvai?
Pirmoje prezidentės kadencijoje D. Grybauskaitės darbotvarkė persidengė su A. Kubiliaus vyriausybės interesais, visų pirma energetinio saugumo srityje. Tačiau bendrai santykiai su Seimu buvo toli nuo medaus mėnesio. Valdant dešiniųjų Vyriausybei, 2009–2012 metais prezidentė vetavo net 27 įstatymus. Iš jų pritarta 24-iems veto.
Pažiūrėkime iš kitos pusės. Kaip išryškino pastaroji mokesčių reformos epopėja, pasirodo, patys dešinieji neturi vieningo plano. Paaiškėjo, kad ši Vyriausybė atėjo dirbti nesusitarusi dėl pozicijų svarbiausioje vidaus politikos srityje: ekonomikoje ir mokesčių politikoje. Nes jeigu būtų susitarusi, liberalai nestabdytų reformos Seime ir viešai nekeltų argumentų, kad konservatorių pasiūlymai kenks verslui.
Paaiškėjo, kad gerovės valstybės turinio yra neišsigryninęs ne tik pats G. Nausėda, bet ir patys valdantieji tarpusavyje.
Todėl susidaro įspūdis, kad dešiniųjų rėmėjai (garsiai) ir patys valdantieji (tyliai) norėtų D. Grybauskaitės dėl politinės konkurencijos priežasčių: kad būtų prie ko šlietis, kritikuojant būsimą valdžią, kurioje jų pačių nebus.
Politikos turinio priežasčių, bent jau svarių, tokiame sprendime ir aljanse nematau. Nekalbant apie konstitucinį precedentą.