Rusijos klausimu Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Lenkijos užsienio ir gynybos politika apskritai visada buvo keliais žingsniais priekyje. Įvardydamos Kremlių kaip grėsmę, kalbėdamos apie tai tarptautiniu lygmeniu ir didindamos savo gynybos biudžetus, šios valstybės gerokai anksčiau žinojo tai, kas daugeliui Vakaruose vasarį, Rusijai užpuolus Ukrainą, tapo šoku.
Tiesa, reikia pripažinti, kad tai galiojo ne visai Lietuvos visuomenei ir net ne visam politiniam elitui. 2016 metais Rytų Europos studijų centro tyrime apie Rusijos propagandą atliktoje apklausoje tik 48 proc. respondentų sutiko, kad Rusija kelia tiesioginį pavojų Rytų Europos valstybėms. Tiesa, nesutiko gerokai mažiau – 17 proc. Bet dar 30 proc. rinkosi variantą „nei taip, nei ne“.
Dar mažiau pritarimo buvo griežtai Lietuvos diplomatijai, kurios geras pavyzdys ir yra minėta rezoliucija. 2019 metais Nacionalinės rinkiminės studijos apklausoje net 50 proc. respondentų sutiko, kad Lietuvos retorika Rusijos atžvilgiu yra pernelyg agresyvi. Nesutiko tik 25 procentai.
Taip manė ne tik visuomenė. Vertindamas šį teiginį projekte „Mano balsas“, Gitanas Nausėda greičiau sutiko. Saulius Skvernelis visiškai sutiko. Iš trijų Prezidento rinkimų lyderių tik Ingrida Šimonytė aiškiai palaikė Lietuvos politinę retoriką. Tiesa, kitais klausimais – gynybos biudžeto didinimo, JAV pajėgų Baltijos valstybėse stiprinimo, sankcijų Rusijai – šis trejetas sutarė.
Atrodytų, kad karas Ukrainoje turėjo keisti situaciją iš esmės. Rusijos grėsmių ir deramo atsako adekvatus įvertinimas dabar turėtų dominuoti. Ir tikrai, Seimas rezoliuciją, kuria pripažino Rusiją teroristine valstybe, priėmė vienbalsiai. Bet štai, Europos Parlamente du Lietuvos atstovai išsiskyrė: Viktoras Uspaskichas balsavime nedalyvavo, o Stasys Jakeliūnas – susilaikė.
Neatrodo, kad Uspaskichas tai būtų padaręs netyčia. Lietuvos žurnalistams jis savo sprendimą komentuoti atsisakė.
Jakeliūnas argumentavo, kad negalima tapatinti Rusijos valstybės ir žmonių. Atsiejant nuo rezoliucijos ir karo Ukrainoje situacijos, tokia argumentacija turi racijos. Dalis Rusijos visuomenės patiria Putino režimo represijas. Apskritai diktatūrose paramą tiksliai išmatuoti yra sudėtinga, o pilietinė visuomenė ir demokratijose negali būti tapatinama su valstybės institucijomis.
Bet rezoliucija įvardijo, kad terorizmą remia Rusijos valstybė, o ne jos žmonės. Dar daugiau, tyrimai visgi rodo, kad karą remia dauguma Rusijos gyventojų. Londono ekonomikos ir politikos mokslų mokyklos (angl. London School of Economics and Political Science) tyrėjai atliko apklausos eksperimentą. Pasirodo, karą remiančių gyventojų Rusijoje yra mažiau, nei rodo kitos apklausos, tačiau vis tiek tai yra absoliuti dauguma – mažiausiai apie 53 procentus.
Kad ir kaip šito fakto baidytųsi tikri Lietuvos kairieji – tie, kurie pasisako už socialinį teisingumą ir žmogaus teises – vis tik požiūris į sovietmetį ir Rusiją visada gerai struktūravo gyventojų politines pažiūras. 2016 metų porinkiminiame tyrime paprašėme respondentų įvertinti Rusijos santykį su Lietuva. Ketvirtadalis respondentų Rusiją matė kaip naudingą partnerę ir apie ketvirtadalį laikėsi nuomonės, kad Rusija yra grėsmė. Likę išsibarstė spektre tarp šių pozicijų.
Dešinės rinkėjai Rusiją matė kaip grėsmę. Iš tų partijų, kurios dabar Seime turi frakciją, kitoje pusėje išsiskyrė Darbo partija – jos rinkėjai Rusiją matė kaip naudingą partnerę. Šios partijos pirmininku dar neseniai buvo Uspaskichas.
Manau, kad šiuo metu retas Lietuvos gyventojas Rusijos nemato kaip grėsmės. Tačiau tai nereiškia, kad pasiekėme vienybę, kalbant apie šios grėsmės mažinimą, Rusijos režimo vertinimą bei Lietuvos užsienio politiką. Ir tokie europarlamentarų (ne)balsavimai tai puikiai parodo.
Socialiniuose tinkluose prie prašymų padėti ukrainiečiams – ar finansiškai, ar susirandant būstą ar darbą – gana dažnai matau komentarų, kuriuose atvira forma yra skundžiamasi: kiek galima, kada padėsime saviems. Pagalba Ukrainai ir nuo karo nukentėjusiems jos gyventojams visų pirma ir antra yra žmogiškumo klausimas. Lietuva turi problemų, jų turi visos valstybės, tačiau pas mus niekas nebadauja ir taikių žmonių nebombarduoja.
Tačiau tai neišvengiamai yra ir Lietuvos saugumo klausimas. Padėdami ukrainiečiams atsistoti ant kojų ir atsilaikyti, prisidedame prie Rusijos stabdymo. Dar daugiau: stipriname seseriškus ryšius su tauta, kuri dabar gina Europą ir ateityje taps viena svarbiausių žemyno galių. Tik palaukite kelis dešimtmečius.
Ne visi Lietuvoje tą supranta. Neramu, kad įsibėgėjant rinkiminiam ciklui tam tikros rūšies, trumparegiai ir ciniški politikai tai pradės išnaudoti. Kai kurie jų gal jau ir dabar puikuojasi reitinguose.
Ką daryti? Žinoma, nuomonių – kad ir nepagrįstų, kenkiančių valstybei – skirtumai yra demokratijos realybė. Jeigu bus atitinkamų vertybių (vertybė yra santykinė; skirti nuo dorybės), atsiras ir jas atstovaujančių politikų. Net ir už Lietuvos nepriklausomybę nebalsavo visi gyventojai.
Kita vertus, politinis elitas galėtų prisiimti daugiau atsakomybės. Užsispyrimas perkrauti ministrų kabinetą darosi vis labiau nesuprantamas. Sugyventinių santykiai tarp Prezidento ir Vyriausybės vienybės ir pasitikėjimo institucijomis neprideda. Negerina to ir valdančiųjų komunikacija, kai kas antrame sprendime kokia pusė Lietuvos visuomenės yra laikoma neišsilavinusia.
Niekas staigiai valdžios mylėti nepradės, bet verta prisiminti, kad žmonės turi teisę į pažiūras, net jeigu jos nėra liberalios. O niekinant piliečius, jie gali pradėti abejoti ir kitais valdžios veiksmais, pavyzdžiui, užsienio politikoje.
Aišku, parlamentinė opozicija su oro virpinimo vertomis interpeliacijomis irgi, švelniai tariant, neblizga. Politinės perskyros sugrįžta į tą lygmenį, kur stovyklos yra „Landsbergiai“ prieš „ne Landsbergius“.
Lyg karo nebebūtų ir vienybės nebereiktų.