Mažvydas Jastramskis. Europos Parlamento rinkimų reikšmė

Prieš kelias dienas politologė Dovilė Jakniūnaitė socialiniame tinkle „Facebook“ paklausė savo sekėjų: koks bus aktyvumas rinkimuose į Europos Parlamentą? Ekspertų imties prognozės buvo gana kuklios. Dauguma komentavusių politologų, apžvalgininkų ir politikų nesitiki, kad balsuoti ateis bent 30 proc. lietuvių.

Panašiai, kaip ir kolegos, būčiau maloniai nustebintas, jeigu balsuotų daugiau kaip 35 proc. rinkėjų. Europos Parlamento (EP) rinkimai visuomenei nėra įdomūs. Tai objektyvi realybė. Galima tuo skųstis – bet geriau pabandyti suprasti priežastis.

Aiškinant EP rinkimus – taip pat ir aktyvumą juose – iki dabar naudinga dar 1980 m. politikos mokslininkų Karlheinzo Reifo ir Hermanno Schmitto pristatyta antraeilių rinkimų teorija. Kaip ir kiekviena žmogaus elgesį aiškinanti teorija, ji padengia tik dalį painios ir atsitiktinių pasirinkimų persmelktos realybės. Tačiau antraeilių rinkimų rėmai leidžia geriau suprasti esminius EP rinkimų rezultatus.

Kodėl antraeiliai? Todėl, kad tai rinkimai, kuriuose žmonės nerenka nacionalinės vykdomosios valdžios – vyriausybės. Atitinkamai jie žmonių, žiniasklaidos ir partijų yra suvokiami kaip ne tokie svarbūs.

Tai nereiškia, kad Europos Parlamentas yra nesvarbus. EP yra vienintelė žmonių visuotiniuose rinkimuose renkama Europos Sąjungos (ES) institucija. Jis prižiūri Europos Komisijos darbą, su ES Taryba dalijasi įgaliojimais ES teisėkūroje ir biudžeto formavime. Europos Parlamento balsavimai dėl finansinės paramos Ukrainai ir rezoliucijos jos atžvilgiu yra svarbūs įrankiai formuojant ES vieningą poziciją tarptautinėje arenoje.

Yra paprastas būdas suprasti, kiek svarbus mums Europos Parlamentas. Tiesiog įsivaizduokime – kas nutiktų, jeigu daugumą jame gautų radikali dešinė ir griežti euroskeptikai. Tie, kurie pasisako už mažesnę ES įtaką, ypač geopolitinio saugumo reikaluose. Arba paprasčiau kalbant, palaiko Rusijai naudingesnę poziciją. Tai nėra taikoma visiems nacionalistams ar kritikuojantiems ES. Tačiau tendencija akivaizdi.

Kita vertus, klausimai ES dėl demokratijos deficito ir painios sistemos nėra iš piršto laužti. Tas atsiliepia ir rinkimuose, kuriuose žmonėms dažnai sunku suprasti – ką visgi jie renka? Ne visi turi laiko į tai gilintis.

EP neveikia kaip įprastinis, europietiškas parlamentas. Kai renkame Seimą, kartu išrenkame ir daugumą, kuri tada suformuoja vyriausybę – ministrų kabinetą. Tačiau Europos Komisija (EK) – ES vykdomosios valdžios atitikmuo – formuojama ne taip. Europos komisarus siūlo valstybės narės. Europos Parlamentas juos įvertina ir tvirtina naujos EK sudėtį. Tačiau ji nepriklauso nuo to, kokia po rinkimų susiformuos EP dauguma.

Atitinkamai nereikia stebėtis, kodėl rinkimai laikomi antraeiliais. Po teisybei, Europos komisaro nominacijai daugiau įtakos turi Seimo rinkimai – kokia valdančioji dauguma yra nacionaliniame parlamente.

Painiavos įneša ir tai, kad europiečiai balsuoja už nacionalines partijas, tačiau realiai jie renka EP frakcijas ir nulemia jų dydį.

Pavyzdžiui, trys Lietuvos konservatorių europarlamentarai sudaro tik mažytę dalį gausiausioje EP grupėje – Europos liaudies partijos frakcijoje (EPP), vienijančioje 176 mandatus iš 705. Kitaip tariant, balsuodami už šią Lietuvos partiją, jūs realybėje balsuojate už europinę EPP frakciją. Tas tinka ir kitiems mūsų sąrašams. Balsuodami būtinai pasidomėkite, kokioms EP frakcijoms jų kandidatai priklauso – ar siekia priklausyti.

Subjektyviai visuomenės suvokiama rinkimų svarba ir klaustukai dėl to, ką visgi reiškia atstovavimas EP, lemia mažesnį aktyvumą. Ir tai nėra tik Lietuvos reiškinys. Visur EP rinkimuose elektoratas yra pasyvesnis nei nacionaliniuose. Tiesa, pati tendencija keičiasi: 2019 metais pirmą kartą per du dešimtmečius Europos rinkėjų aktyvumas vėl perkopė 50 procentų. ES svarbos suvokimas didėja, nors ir lėtokai.

EP rinkimai turi ir kitų ypatumų. Dėl mažesnio domėjimosi ES klausimais ir gana painaus EP vaidmens rinkėjai juose dažnai vadovaujasi nacionaliniais savo valstybės klausimais (paradoksas, nes juk išrenka EP frakcijas).

Vienas tokių klausimų yra einamosios nacionalinės vyriausybės vertinimas – EP rinkimai tampa savotišku referendumu dėl jos darbo. Jeigu rinkėjai yra patenkinti nacionaline valdžia, ji laimi EP rinkimus. Ir atvirkščiai (taip nutinka dažniau).

Paskutiniai Lietuvos rinkimai į EP tą atspindėjo. Jau 2019 m., esant gana padoriam – 53,5 proc. – aktyvumui (balsavimas vyko su antruoju Prezidento rinkimų turu), galėjome matyti, kad Valstiečių ir žaliųjų sąjungos saulė leidžiasi. Jie pagal balsus liko trečioje vietoje, o daugiausia mandatų (tris) laimėjo konservatoriai, vėliau pergalę pasiekę ir Seimo rinkimuose. EP rinkimai atspindėjo nacionalines tendencijas.

Turint galvoje, kad aktyvumas dabar bus tikrai mažesnis, bet koks kitas rezultatas nei pirmoji vieta (bent pagal balsus) konservatoriams bus aiškiausias signalas, kad pakartotinė kadencija, sudarant Vyriausybę, nesišviečia.

Kitas antraeilių EP rinkimų bruožas – nuoširdesnis žmonių balsavimas ir mažiau strategijos. Pavyzdžiui, Prezidento rinkimuose dalis žmonių galėjo balsuoti strategiškai, prieš: kad į antrą turą nepatektų Ignas Vėgėlė, kad antrame nelaimėtų Ingrida Šimonytė. Seimo rinkimuose apsisprendimai lemia Vyriausybės sudėtį. O štai EP rinkimuose, ypač, jeigu renkiesi tarp tradicinių, ES pamatų nedrebinančių partijų, galima laisviau.

Atitinkamai pastebima, kad šie rinkimai palankesni mažesnėms, grynesnių ideologijų partijomis – pavyzdžiui, žaliesiems. Įdomu tai, kad Andrius Tapinas viešai paskelbė: balsuos būtent už Lietuvos žaliųjų partiją (nepainioti su „valstiečiais“). Taip atitikdamas nuoširdaus balsavimo, kai galima paremti ir neįtakingas jėgas, principą.

Nors galiausiai išrinksime naują EP sudėtį ir nulemsime jo frakcijų dydį, kartu Lietuvoje atliksime labai patikimą apklausą. Ji parodys, koks dabar yra partijų nacionalinis populiarumas esant dviem sąlygoms: pirma, kai į rinkimus ateina daugiausia politika besidomintys, ir antra, kai šie rinkėjai balsuoja nuoširdžiai.

Praėjusiuose rinkimuose panašaus balsavimo pavyzdys buvo Aušros Maldeikienės komitetas, sutraukęs nemažai I. Šimonytės rėmėjų, kurie kitokiomis sąlygomis būtų rinkęsi konservatorius ar liberalus.

Taigi, nors galiausiai išrinksime naują EP sudėtį ir nulemsime jo frakcijų dydį, kartu Lietuvoje atliksime labai patikimą apklausą. Ji parodys, koks dabar yra partijų nacionalinis populiarumas esant dviem sąlygoms: pirma, kai į rinkimus ateina daugiausia politika besidomintys, ir antra, kai šie rinkėjai balsuoja nuoširdžiai.

Aišku, kartu prisidėsime prie Europos ateities.

***

Mažvydas Jastramskis yra Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas.