Bet konkrečių minčių tikrai būta. Nors Nausėda netiesiogiai, bet gana aiškiai išreiškė skepsį dėl Seime svarstomų (svarstytų) rinkimų sistemos reformų, jis pats pateikė net tris rinkimų taisyklių pokyčius. Ir juos įvardijo kaip „pasitikėjimo ir pagarbos rinkėjams“ žingsnius.
Šie trys žingsniai vertintini skirtingai.
Pirmasis Nausėdos žingsnis – ilginti referendumui reikalingų parašų rinkimo laikotarpį ir leisti pasirašyti elektroniniu būdu. Pastaroji pasiūlymo pusė turi būti savaime suprantama net ir referendumų skeptikams. Jei galime internetu pasirašyti už kandidatą prezidento rinkimuose, kodėl negalime paremiant referendumą? Demokratijoje galimybės turėtų būti vienodos.
Kita pasiūlymo pusė – ilginti parašų rinkimo laiką – yra tikrai šiaip sau, tai linktelėjimas populizmui, kurio akcentų prezidento pranešime buvo kiek per daug (gerieji žmonės ir ydingoji valdžia). Sutinku, kad mūsų šalyje piliečių balsas galėtų būti girdimas dažniau. Tačiau referendumo organizavimas „iš apačios“ įgalina ne tiek piliečius, kiek pasireikšti norinčias politines organizacijas. Tiesiog prisiminkite žemės referendumą ir kas už jo stovėjo.
Referendumai nėra nei gėris, nei blogis savaime. Praktikos su jais labai skiriasi pagal valstybes – nuo dažno naudojimo visuose šalies lygmenyse (Šveicarija) iki vieno per šimtą metų (Belgija).
Apie referendumus (ir jų poreikį) plačiau dar pakalbėsime, o dabar tiesiog pastebėsiu: iš per pastaruosius dvidešimt metų organizuotų šešių referendumų, Lietuvoje neįvyko trys ir tik viename siūlyta nuostata buvo priimta (stojimas į ES). Neatrodo, kad gyventojams referendumas būtų svarbus įrankis.
Antrasis Nausėdos žingsnis – kad konstituciškai būtų įtvirtinta teisė tiesiogiai rinkti merus. Dėl to Lietuvoje niekas nesiginčija. Aišku, pasakyti, kad reikia, yra lengviau, nei pasiūlyti prasmingą savivaldos modelį (o ne kažkokiu tai būdu veikiantį Frankenšteino monstrą, kaip yra dabar). Kita vertus, prezidento raginimai gal padės skirtingoms Seimo frakcijoms pasiekti kompromisą, nes čia paprastos daugumos neužteks, reikės trijų penktadalių.
Galiausiai prieiname trečiąjį Nausėdos žingsnį – mažinti minimalų kandidatavimo į Seimą amžių nuo 25 iki 21 metų. Prezidentas nėra originalus, atitinkamą Konstitucijos pataisą jau pasiūlė Liberalų sąjūdis. Tačiau Nausėdos parama savalaikė, o žingsnis – tikrai geras ir sveikintinas. Kodėl?
Pirma, taip geriau atitiktume demokratinio pasaulio praktiką: demokratijų minios išminties argumentas. Kalbant apie kandidatų į Seimą amžiaus cenzą, esame griežtesnėje spektro pusėje. Pasaulio demokratinių valstybių vidurkis yra 21 metai – tokio amžiaus įprastai turi sulaukti norintys kandidatuoti į parlamentą. Kaip pastebi ir patys iniciatyvos rėmėjai, be Lietuvos, tik Italijoje, Graikijoje ir Kipre iš ES šalių šis reikalavimas siekia 25 metus.
Antra, pasiūlymo pusėje yra atstovavimo argumentas. Parlamentas yra atstovaujamoji institucija – taigi, jame turėtume rasti požiūrių ir demografinių savybių įvairovę, kuri daugmaž atspindėtų visuomenę. Bet kurie apribojimai kerta per šį aspektą. Reikalavimo sumažinimas iki 21 metų leistų geriau atstovauti jaunesniems piliečiams, į jų interesus būtų labiau atsižvelgiama, priimant įstatymus. Demokratijoje turime siekti politinės lygybės – jeigu pasisakote už elektroninius parašus, paremiant referendumą, turite pritarti ir šiam žingsniui.
Kalbant paprasčiau – tiek Petras Gražulis, tiek 21 metų jaunuolis turi turėti lygias galimybes tapti tautos atstovu.
Kas pasikeis, priėmus šią konstitucinę pataisą? Žvelgiant viso parlamento ir valstybės mastu, mažai kas. Akivaizdu, kad pataisa leis į partijų sąrašus įtraukti jaunesnius kandidatus – galbūt vienas kitas ir pateks į Seimą. Kai kurioms partijoms tai atneš šimtą kitą balsų.
Bet rinkėjų jūroje tai bus lašelis, neturės tokios įtakos, kad suteiktų kažkuriai partijai ryškų pranašumą.
Čia galima sutikti su prezidentu Nausėda, kad toks žingsnis, visų pirma, reikš didesnę pagarbą ir pasitikėjimą piliečiams. Ir šiek tiek pagerins atstovavimą, be neigiamų pasekmių.
Viešoje erdvėje teko pastebėti du argumentus prieš – brandos (jaunesni kandidatai bus mažiau subrendę, įskaitant pilietinę brandą) ir išsilavinimo (nespės baigti aukštojo). Atsakant į pirmąjį, reikėtų pastebėti, kad pilietybę ir pasą suteikiame nuo 18 metų, o apskritai branda yra labai subjektyvus dalykas. Klausimas, kiek brandos turi kai kurie politikai, peržengę ir 50 metų ribą, bet dar rėkaujantys per Seimo posėdžius lyg tėvų leidimo į vakarėlį negavę paaugliai. Akivaizdu, kad branda nėra nei pakankama, nei būtina sąlyga tapti Seimo nariu.
Kalbant apie išsilavinimą, 21 metų kandidatas, jeigu į universitetą įstojo iš karto po mokyklos, bus paskutiniuose bakalauro kursuose. To užtenka, kad būtų įgytos bazinės universitetinės žinios.
Visgi formalaus išsilavinimo nereiktų suabsoliutinti. Taip, jis neabejotinai tikina išprusimo tikimybę. Tačiau tautos atstovavimas nėra pozicija, į kurią atrenkama pagal išsilavinimą. Be to, tikrai būna žmonių, kurie sugeba skaityti knygas ir save realizuoti net ir be aukštojo.
Prie prezidento Nausėdos siūlomo žingsnio pridėčiau vieną korekciją. Jeigu mažiname amžiaus cenzą Seimo rinkimuose, visiškai logiška būtų mažinti ir kandidatų į prezidentus amžių iki 35 metų. Čia irgi esame prie griežtesnių šalių, demokratinio pasaulio vidurkis yra apie 34 metus. JAV – ilgiausiai veikianti demokratija – naudoja 35 metų reikalavimą jau kelis šimtmečius.
Kaip sakė Kontinentinio kongreso – JAV parlamento per Amerikos revoliuciją – narys Tenchas Coxeʼas, iki 35 metų tikrai turėtų paaiškėti, ar kandidatas į prezidentus yra sukčius, kvailys ar tironas. Kam laukti 40-ties.