Mažvydas Jastramskis. Idėja Lietuvai: uždari partijų sąrašai Seimo rinkimuose

Iki Seimo rinkimų pirmojo turo liko du mėnesiai ir kelios dienos. Programas yra paskelbusios vos viena kita iš konkurencingų partijų. Kol kas – labai panašiai, kaip ir prieš ketverius metus – sunku suprasti, apie ką yra šie rinkimai.

Vasarą partijos užsiėmė rinkiminių sąrašų reitingavimu ir tvirtinimu. Tai gana tuščias užsiėmimas, skirtas užpildyti kitu atveju visiškai nykią rinkimų kampaniją. Rinkimų sąrašų numeriai turi tik užuominos funkciją.

Kas per sąrašus galiausiai patenka į Seimą (jei partija surenka 5 proc. balsų), lemia tik rinkėjų reitingavimas. Kiekvienas balsuojantis turi po penkis reitingo balus. Atitinkamai rinkėjas turi teisę jų nepanaudoti. Ir šie nepanaudoti balai neatitenka niekam. Skirtingai nei kartais galvojama, jie nepereina pirmiesiems sąrašo numeriams.

Taigi, teoriškai įmanoma, kad pirmas sąrašo numeris nepateks į Seimą – jeigu jį savanoriškai reitinguos labai mažai rinkėjų. Atitinkamai tarp partijos lyderių nepatenkantys – arba dėl įvairių priežasčių (pavyzdžiui, dėl teisinių procesų) vengiantys dėmesio – politikai kartais griebia paskutinę sąrašo vietą.

Būtent paskutinė vieta yra geras sąrašo užuominos pavyzdys. Ją Lietuvos rinkėjai reitinguodami gausiai apdovanoja. Dėl kokių priežasčių tiksliai – reikėtų kokybinio tyrimo. Jų gali būti įvairių: užuojauta, pokštas, paskutinės vietos matomumas, neturėjimas ką reitinguoti. Galiausiai, paskutines vietas kartais ima gana žinomi žmonės.

Paskutinė vieta negarantuoja sėkmės. Iš 2020 m. rinkimų kartelę peržengusių šešių partijų į Seimą pateko tik vienas paskutinysis – 141-oje konservatorių sąrašo vietoje buvęs Matas Maldeikis, kurį rinkėjai išreitingavo net į 21-ąją. Tačiau kiti šuolininkai iš paskutinės vietos irgi pasirodė solidžiai: 3 iš kitų 5 pakilo daugiau nei per šimtą pozicijų.

Panaši situacija buvo ir 2016 metais. Į Seimą pavyko patekti vienam politikui iš paskutinės vietos – Egidijui Vareikiui „valstiečių“ sąraše.

Šiais metais paskutinėse vietose netrūksta įdomių pavardžių: Ignas Vėgėlė pas „valstiečius“, Mindaugas Sinkevičius pas socialdemokratus, Virginijus Sinkevičius pas „demokratus“. Šie politikai turi puikius šansus būti išreitinguoti į Seimą. Tik atskiras klausimas, ar priims mandatą. Kai kuriems gal tiesiog reikia politinės reabilitacijos.

Neturiu tikslo pateikti išsamios paskutinių vietų Seimo rinkimuose istorijos. Tai veikiau iliustracija, kad partijų sąrašų tvirtinimas yra daugiau apie vidinę kandidatų konkurenciją nei apie demokratinio proceso kokybę.

Sudėtinga įvardyti, kokia yra nauda iš tų vasarinių demokratijos švenčių ir sąrašų karūnacijų. Geriausiu atveju šiek tiek padidėja susidomėjimas rinkimais tuo metu, kai partijos neturi programų. Blogiausiu atveju, dėl dėmesio asmenybėms, sąrašams ir kandidatams prarandame fokusą į politikos turinį.

Neseniai „Žinių radijo“ laidoje su kolegomis Rolandu Tuču ir Matu Baltrukevičiumi diskutavome apie Seimo rinkimų sistemą. Laikiausi tokios nuomonės dėl rimtų pertvarkų – mišri rinkimų sistema veikia prastai, tačiau jos keitimas į proporcinę atneštų komplikacijų, kurios galimai nusvertų naudą. Siaurus politinio elito interesus, visuomenės nepasitenkinimą ir precedentą instituciniams eksperimentams ateityje.

Tačiau pertvarkas galima daryti ir esmingai nekeičiant pačios rinkimų sistemos. Idėja: galėtume atsisakyti reitingavimo.

Štai kodėl.

Pirma, retas rinkėjas turi galimybę išnarstyti sąrašą taip, kad nuspręstų, kurie penki kandidatai yra kompetentingiausi. Paskutinės vietos šuolininkai yra iliustracija, pagal kokius principus kartais vyksta reitingavimas.

Antra, nemaža dalis rinkėjų tiesiog nepasinaudoja reitingavimu. Pavyzdžiui, 2020 m. Seimo rinkimuose beveik 40 proc. konservatorių rinkėjams priklausiusių balų liko nepanaudoti. O tai elektoratas, kuris bene geriausiai pažįsta savo partijos kandidatus. „Valstiečių“ atveju nepanaudoti reitingo balai sudarė daugiau nei pusę.

Tai rodo, kad ši rinkimų sistemos funkcija arba tiesiog nėra labai naudinga rinkėjams, arba ją sudėtinga suprasti. Arba abu.

Trečia, reitingavimas didina konkurenciją tarp partijos politikų ir silpnina ideologinį vientisumą. Tokia sistema sukuria paskatas kandidatams ne investuoti į bendrą programą, o ieškoti asmeninės simpatikų bazės.

Yra vienas įdomus tyrimas apie Lietuvą (Preece, 2014), publikuotas žurnale Legislative Studies Quarterly. Jame atrandama, kad plačią geografinę paramos bazę (pagal reitingavimo balus) turintys parlamentarai Seime dažniau (palyginti su kitais) balsuoja kitaip nei jų frakcija. Iš pirmo žvilgsnio – kas čia tokio, Seimo nariai turi būti savarankiški.

Tačiau kartu tai reiškia, kad daugėja balsavimų, kai parlamentarai balsuoja prieš savo partijos programą ir vertybes. Tai kenkia ne tik atstovavimui, bet ir partijų gebėjimui organizuotis į tvirtą vyriausybę arba vieningą opoziciją.

Ketvirta, atitinkamai dalis mūsų politikų ne tik Seime, tačiau ir kitose viešosiose erdvėse pradeda perdozuoti socialinių tinklų ir asmeninio įvaizdžio kultivavimo. Tam, kad sąraše užsitikrintų reitingo balų iš atskirų rinkėjų. Užuot dirbę partijos organizacijos, politinių vertybių ir programinių įsipareigojimų labui.

Penkta, anksčiau Lietuvoje būta paradoksų, kai partija (pavyzdžiui, socialdemokratai) sąrašo viršuje skiria daugiau vietų moterims, tačiau po reitingavimo jos į Seimą nepatenka. Tyrimai apie rinkimų sistemų poveikį rodo, kad geresniam moterų atstovavimui palankesni yra uždari partijų sąrašai.

Lietuviai nemėgsta partijų ir jomis nepasitiki. Tačiau nuolat į atskiras asmenybes sufokusuota politika perspaudžia. Mes personalizavome savo rinkimus, kiek tik galima – reitinguojame partijų ir komitetų sąrašus, renkame tiesiogiai Seimo narius vienmandatėse, taip pat savivaldybių merus, prezidentą.

Gal būtų verta asimetriją asmenybių naudai truputį pakoreguoti? Nes primenu: pora mėnesių iki Seimo rinkimų, o mes nei visas partijų programas turime, nei apskritai žinome, dėl ko tos partijos konkuruos.