Mažvydas Jastramskis. Jeigu partijos po Seimo rinkimų nesusitars, padės Nausėda

Jeigu sudėliotume visų partijų lyderių pasisakymus apie oponentus – su kuo jie norėtų ir nenorėtų eiti į koaliciją, – gautume nemenką rebusą. Tačiau Lietuvos porinkiminių dėlionių istorija sako, kad sprendimas gali būti rastas greičiau ir paprasčiau. Jeigu negalės partijos – valdžios suklijavimu mielai pasirūpins Prezidentūra.

Daug kas nenori eiti su konservatoriais. Remigijus Žemaitaitis ne tik pats tapo persona non grata Vyriausybėje (Prezidento dėka), bet ir apskritai su visa partija – nuo „Nemuno Aušros“ traukiasi net panašią retoriką naudojančio Igno Vėgėlės bendražygis Ramūnas Karbauskis. Anksčiau trypčioję atsižegnoja ir socialdemokratai.

R. Karbauskis nedega noru Vyriausybėje matyti ir buvusį kolegą Saulių Skvernelį. Pastarasis simpatijų R. Karbauskiui taip pat nepuoselėja.

Laisvės partija džiaugsis įveikusi 5 procentų barjerą. O tada, jeigu bus ištikima savo principams, susipras, kad niekas naujoje Vyriausybėje įsipareigojimo dėl civilinės sąjungos neduos. Ir šiauš į opoziciją. O štai Liberalų sąjūdis iškyla kaip viena lanksčiausių partijų – eitų su daug kuo, bet ne su R. Žemaitaičiu.

Vis dėlto, kad ir kaip žiūrėsi, priešrinkiminiu periodu būsimos valdžios koalicijos dėlionės atrodo komplikuotai.

Bet gal tik atrodo?

Priešrinkiminio periodo batalijos, suskaičiavus balsus, įprastai švelnėja. Priežastis paprasta – iki to visus motyvuoja pritraukti rinkėjus, po to daugumą (ne visus) pradeda motyvuoti valdžios postai. Programinės nuostatos svarbu, bet būdamas opozicijoje tų nuostatų realiais politikos sprendimais nepaversi.

Aišku, nėra garantijų, kad pakeisi ir būdamas valdžioje – vėl tinka Laisvės partijos ir partnerystės pavyzdys.

Per paskutinius ketverius Seimo rinkimus partijos neturėjo problemų susitarti dėl koalicijos – gal ir todėl, kad rinkimų rezultatai suteikdavo lengvą parlamentinės daugumos variantą arba kairei, arba dešinei (lietuviška prasme), arba valstiečiams plius bet kam. 2004 m. pradžioje atrodė, kad bus sunkiau. Staigiai išpopuliarėjusią Darbo partiją stabdė visi, įskaitant premjero Algirdo Mykolo Brazausko socialdemokratus.

Bet kai paaiškėjo visų, net ir pačių didžiausių, apygardų balsai, A. M. Brazauskas nusprendė, kad užteks kalbų, reikia dirbti Lietuvai – kaip tada, taip ir dabar. Ir sutarė dėl koalicijos su Viktoru Uspaskichu, į kompaniją pasiėmęs „valstiečius“ (dar nežalius, bet su Kazimira Prunskiene) ir Naująją sąjungą (ji jau tada buvo pasenusi).

Apskritai bet kokias kalbas apie būsimas koalicijas traktuočiau atsargiai, kadangi Seimo rinkimai Lietuvoje nėra prognozuojami. Jau daugiamandatėje susiduriame su sunkumais. Dėl kelių partijų dabar galime būti užtikrinti, kad jos peržengs 5 proc. barjerą? Sakyčiau, dėl trijų: socialdemokratų, konservatorių ir „Nemuno aušros“. Toliau yra savotiška loterija, priklausanti nuo paskutinių dienų apsigalvojimų ir rinkimų aktyvumo.

Antras turas dar labiau komplikuoja reikalus. Atsimenu 2016 m. Seimo rinkimus. Tada daugelis apžvalgininkų – įskaitant ir šio teksto autorių – drąsiai spėjo, kad po antrojo turo koaliciją sudarys „valstiečiai“, konservatoriai ir liberalai. O nutiko taip, kad „valstiečiai“ visiškai uždominavo vienmandates ir konservatorių jiems neprireikė, net nekalbant apie liberalus. Pakako prisidėti nukraujavusius socialdemokratus.

Todėl scenarijų yra įvairių. Vienas variantas – antrame ture patempia ir konservatoriai, ir socialdemokratai. „Nemuno aušra“ lieka tik su viena papildoma, R. Žemaitaičio laimėta, vienmandate. Tokiu atveju koalicijai gali užtekti trijų partijų, o kairės ir dešinės pavidalą nulems kelių mandatų skirtumas tarp konservatorių ir socialdemokratų. „Nemuno aušra“ neturės didelio vaidmens, nes ir be jos dauguma gausis.

Kitas scenarijus – kur ir daugiamandatė, ir vienmandačių antras turas nuveda prie didelės fragmentacijos, o „Nemuno aušra“ pasirodo dar geriau nei tikėtasi. Tiek kairės, tiek dešinės dauguma be jų tampa komplikuota. Ypač, jeigu ir Laisvės partija užsispiria, kad be įsipareigojimo Vyriausybės programoje civilinei sąjungai jų koalicijoje nebus.

Šio scenarijaus rebusas gali būti sprendžiamas dviem būdais. Pirmasis – vadinamasis A. M. Brazausko manevras, tik šį kartą jau Vilija Blinkevičiūtė pasakytų „eikime dirbti, užteks raibuliuoti“ ir į koaliciją pakviestų „Nemuno aušrą“. Aišku, su akivaizdžiomis išlygomis, pavyzdžiui, kad R. Žemaitaitis nepretenduoja į ministro postą.

Antrasis variantas – iniciatyvos imasi Prezidentūra. Valstybės vadovas, pagal Konstituciją, po rinkimų teikia Seimui premjero kandidatūrą. Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad Prezidentas yra apribotas parlamente susiformavusios daugumos preferencijos. Tačiau, jeigu nutinka taip, kad parlamente nesusiformuoja dauguma?

Tada prireiktų Gitano Nausėdos kaip moderatoriaus: vyktų serija Prezidentūros konsultacijų su parlamentinėmis frakcijomis, siekiant rasti veikiančią išeitį. Tokia išeitis gali turėti įvairių pavidalų. Pavyzdžiui, didžioji koalicija tarp konservatorių, socialdemokratų, pridedant liberalus arba „demokratus“. Arba mažumos Vyriausybė iš socialdemokratų, „valstiečių“ ir demokratų, su dešiniųjų parama ją patvirtinant.

Tai, kad patys konservatoriai galėtų bendradarbiauti su socialdemokratais, rodo ir jų šviežia politinė reklama, akcentuojanti požiūrių sutapimus. Partijos lyderis Gabrielius Landsbergis sako, kad prireikus jie yra pasiruošę dirbti kartu.

Socialdemokratai kol kas tokio bendradarbiavimo kratosi. Tačiau įsikišus Prezidentūrai, šio scenarijaus atmesti nereikėtų.

Kaip ir visų kitų. Kol dar neatėjo balsai iš paskutinių vienmandačių, tol valdančiosios koalicijos kontūrai yra migloti. Aišku viena – kažkokiu būdu naują valdžią turėsime. Ir ilgai laukti jos tikriausiai nereikės.