Matyčiau dvi prasmingas skulptūrų miestuose funkcijas. Pirmoji apima meninę vertę – kai kūriniai formuoja viešųjų erdvių estetiką, kelia miesto gyventojams pasigerėjimą, o kartais netgi kursto karštas diskusijas.
Žinoma, pasitaiko, kai į meninę vertę orientuoti kūriniai įgauna netikėtų politinių poteksčių. Čia prisimenu „Krantinės arką“, dar žinomą kaip Neries vamzdį. Jam kandūs kritikai pateikė savotišką interpretaciją – štai taip valdžia iš žmonių pinigus siurbia.
Sunku komentuoti meninę Tauro skulptūros, „Laisvės kario“ (Vyčio) ar būsimo obelisko Lietuvos policijai vertę. Sakykime, ji diskutuotina.
Kita statinių viešosiose erdvėse rūšis, apimanti antrąją funkciją, – paminklai ir istoriniai monumentai. Jie įrėmina miesto erdves tam tikru istoriniu kampu, įamžina tautai (valstybei) nusipelniusias asmenybes, atminties vertus – arba pasididžiavimą keliančius – įvykius. Tokie paminklai yra glaudžiai susiję su istorine atmintimi, kuri neišvengiamai yra selektyvi. Jie mums lyg ir parodo, ką iš istorijos vertiname, išsaugojame.
Paminklai konstruoja ir palaiko tam tikrą valstybės, tautos, miesto tapatybę. Ir ne vien atskirai – visuma arba jų tinklo, išsimėčiusio po viešąsias erdves, dalis gali daug pasakyti apie vietą, kurioje skulptūros apsigyveno.
Pavyzdžiui, sostinės paminklai žydų gydytojui Cemachui Šabadui ir prancūzų rašytojui Romainui Gary konstruoja Vilniaus kaip istoriškai multikultūriško daugelio tautų namais buvusio ir esančio miesto tapatybę.
Kartais paminklai gimsta iš kone karikatūrinių pastangų išrasti nacionalinę tapatybę. Šiaurės Makedonijos sostinėje Skopjė didelis paminklas Aleksandrui Makedoniečiui (oficialiai „Karžygys ant žirgo“, bet visi žino, kas tas karžygys) iškilo makedonų politikams stumdantis su Graikija dėl valstybės pavadinimo ir istorijos.
Tačiau šis paminklas, palydėtas aibės kitų statinių per itin ambicingą projektą „Skopjė 2014“, turėjo dar kitą tikslą, kurį galime pavadinti trečiąja, šalutine tokių statinių funkcija – pritraukti į valstybės sostinę turistų.
Taip istorinė atmintis ir tapatybės paieškos maišosi su pramogų parku. Skulptūros tampa pakelės įdomybėmis, viliojančiomis užsukti į vietą, kurios šiaip nesugalvotum aplankyti. Tokie roadside attractions yra paplitę JAV. Kadilakų ranča. Didžiausias pasaulyje kečupo butelis. Blizgantis Tauras ties įvažiavimu į Kauną.
Susidaro įspūdis: į Kauno tapatybę tiek skaudžiai ir giliai įsipjovė juokelis apie degalinę tarp Klaipėdos ir Vilniaus, kad iš šio komplekso miestas prie Matijošaičio Didžiojo bando išlipti tapdamas didžiausia pakelės įdomybe Lietuvoje. Kaip ir Šiaurės Makedonijos sostinė, taip ir Kaunas turi savo karžygio skulptūrą.
Kitaip tariant, Kaunas stato vyčius, taurus ir – galbūt – obeliskus tam, kad į laikinąją sostinę pritrauktų dėmesio ir lankytojų iš kitų miestų.
O kai vis daugiau viešųjų erdvių yra įrėminamos per išplaukusio simbolizmo statinius, istorinė atmintis gerokai prasitrina. Jeigu vertintume tik pagal tris pastarojo meto pavyzdžius, Kauno istorija atrodo štai tokia.
Kažkada sengirėse čia klaidžiojo blizgantys, taurūs taurai. Kryžius kažkam galimai primins krikščionybę, gal ir miesto ištakas su karalienės Bonos indėliu. Panašiu metu Lietuvoje dar dūmojo barzdoti karžygiai ir balnojo žirgus kovai su priešu. Fast forward į šiuolaikinę Lietuvą – turime gerai veikiančią policijos instituciją.
Nėra tarpukario Kauno, čia rezidavusių prezidentų, signatarų, rašytojų, mokslininkų, nėra kovotojų už Laisvę.
Bet panašu, kad būtent taip mato Kauną jo pastarojo meto valdžia. Miesto tapatybė dabar konstruojama per atrakcioną, į kurį plūs turistų minios. Kažkam iš vietinių gal ir pasididžiavimo giją užgaus – miestas atsigauna. Šioje gijoje susijungia trinkelės, naujas stadionas ir vis dygstančios skulptūros.
Ir buvęs policininkas meras, tvirtai – kaip ir jėgos struktūrose – palaikantis tvarką atsigaunančiame mieste. Skirtumas tas, kad čia kalbame ne apie instituciją, kurioje dėl jos specifikos – saugumo užtikrinimo – yra būtinas hierarchinis pavaldumas. Viešųjų erdvių tema lyg ir kita: apie miesto demokratiją, meną ir istorijos įamžinimą.
Lietuvos policija dabar veikia tikrai gerai. Tačiau dar neseniai tai buvo institucija, kuri murkdėsi korupcijoje ir visuomenės nepasitikėjime. Klausimas, ar Laisvės alėja gerai tinka jai įamžinti. Kaip teigia filosofas Gintautas Mažeikis, simbolinį pagarbos ženklą šalies policijai būtų galima sukurti ir mažesnėje aikštėje.
Įdomus yra obelisko pasirinkimas. Domėdamasis įvairiais tokių paminklų pavyzdžiais, matau dvi rūšis modernių laikų obeliskų.
Pirmieji skirti labai ryškioms istorinėms asmenybėms arba atitinkamos svarbos įvykiams. Pavyzdžiui, monumentas pirmajam JAV prezidentui George‘ui Washingtonui. Buenos Airių obeliskas, pastatytas miesto keturių šimtų metų gimtadieniui.
Kita, mažesnių obeliskų rūšis randama Vakarų Europos šalių kapinėse. Tai paminklai mirusiesiems. Tokios rūšies kūrinio niekaip negalėjo parduoti Ericho Marijos Remarque‘o knygos „Juodasis obeliskas“ veikėjai.
Per visą romaną, vykstantį sunkiu tarpukario Vokietijos periodu, smunkant ekonomikai ir galvą keliant nacizmui, juodasis obeliskas niūriai stūkso fone. Kažkas ant jo girtas nusišlapina. Įsimylėjėliai už jo pasislepia nuo pašalinių akių. Paminklais prekiaujantiems Georgui ir Liudvikui tai savotiškas jų verslo simbolis – niekam nereikalingas.
Įdomu, ką reiškia obeliskas Kaunui ir jo merui. Infliacija Lietuvoje vis dar didelė, bet gerokai atsilieka nuo Veimaro respublikos hiperinfliacijos.
Bet moralinis nuopuolis, pasireiškiantis cinišku požiūriu į karą Ukrainoje ir skaidrumą, gal ir palygintinas.
Čia verta prisiminti, kuo baigėsi „Skopjė 2014“ projektas. Daugybės skulptūrų, valdžios pastatų ir kitų objektų statybos galėjo kainuoti daugiau nei 500 milijonų eurų. Projektas tapo lėšų švaistymo simboliu šalyje su nedarbo ir skurdo problemomis. Dabar miesto gyventojai kasdien susiduria su krūva priminimų apie valdžios korupciją.
Įdomu, ar po dešimties metų Kauno gyventojams šiuo metu augantis pakelės įdomybių, tai yra, skulptūrų parkas neprimins to paties.