Į antrą tiesioginių rinkimų turą Vilniuje pateko tie patys kandidatai, kaip ir praėjusį kartą – dabartinis meras Remigijus Šimašius ir anksčiau sostinei vadovavęs Artūras Zuokas. Kokie jų šansai?
Įdomu tai, kad abu kandidatai gavo daugiau balsų, nei 2015 metų rinkimuose. Mažai tikėtina, kad abiejų kandidatų populiarumas staigiai išaugo. Tai veikiau tiesioginių rinkimų ir strateginio balsavimo efektas – rinkėjams lengviau atsirinkti pirmaujančius, kai balsuojama už asmenybes.
Tokį efektą liudija sugadintų biuletenių skaičius – jų merų rinkimuose (visoje Lietuvoje) buvo 2,25 procentai, kai balsuojant už savivaldybių tarybas – 3,83 procentai.
Panašiai buvo ir 2015 metais.
Meras gali prie to prisidėti, gali ir neprisidėti.
Visgi jei savivaldybėje ekonomika auga, daugėja darbo vietų, jo šansai būti perrinktam didėja.
Šimašiaus vertinimas 2016 m. rinkiminėje studijoje buvo neutralus, panašus į tuomečio socialdemokratų lyderio Algirdo Butkevičiaus. Merą žemyn galėjo tempti liberalų šleifas, tačiau komitetas šią problemą išsprendė.
Prieš antrąjį turą esminis klausimas – ar gana daug (beveik per 15 procentinių punktų) atsiliekantis Zuokas gali sukurti stebuklą?
Šimašiaus strategija dabar yra gynybinė, panašiai, kaip laimint futbolo rungtynes 2:0. Tereikia nepadaryti klaidų ir išsaugoti rezultatą.
Zuokas privalo pulti. Po pirmo turo buvo galima tikėtis, kad jis dabar trauks po kozirį kiekvieną diena. Tačiau reali kampanija ne tik kad blyški ir anksti išsikvėpė – ji galimai atsisuka prieš patį puolantįjį.
Antra, tai akivaizdu ir geografiškai. Zuokas daugiau balsų Vilniuje gaudavo tose apylinkėse, kur geriau sekdavosi ir dešinės partijoms.
Antra, pasivažinėjimas po Vilnių su žymiu atlikėju Egidijumi Dragūnu baigėsi gal kiek netikėtai ir pačiam Zuokui – vėliau Selas paaiškino, kad nepasisako nei už vieną kandidatą ir patarėju būti nežada.
Aišku, klausimas ar apskritai ėjimas (net ir be tokios pabaigos) buvo apgalvotas. Tikslinė auditorija čia juk žmonės, kurie mažiausiai vaikšto į rinkimus – jauno amžiaus, gana apolitiški.
Zuoko didžiausia problema yra tai, kad jo ankstesnė sėkmė buvo stipriai susieta su sociologiniu centro dešiniojo profiliu. Pirma, sąsajos matėsi per elementarias simpatijas. 2012 metų rinkiminės studijos duomenų analizė rodo, kad Zuokas labiau patiko būtent konservatorių ir liberalų rinkėjams.
Antra, tai akivaizdu ir geografiškai. Zuokas daugiau balsų Vilniuje gaudavo tose apylinkėse, kur geriau sekdavosi ir dešinės partijoms.
Jeigu ieškoti šios dešinės turinio, galima rasti ir vertybinį bendrą vardiklį – tai požiūris į sovietmetį ir geopolitinė orientacija. Zuoko rėmėjai šioje takoskyroje buvo panašūs į (kitus) dešiniuosius griežtesne pozicija. Jiems sovietmečiu nebuvo geriau, jie Rusiją matė daugiau kaip grėsmę Lietuvai.
Šiuo požiūriu Zuokas klaidas darė jau per paskutinę savo kadenciją, kai į viešąją erdvę pateko dviprasmiški žodžiai apie karą Ukrainoje. Kita vertus, būtent Šimašiui būnant meru nukeltos Žaliojo tilto skulptūros.
Susumavus, už Zuoką anksčiau balsuodavo daugiau dešiniesiems simpatijas reiškiantys, vidutiniškai jaunesni, tačiau politika kiek besidomintys, Rusiją grėsme matantys, sovietmetį neigiamai vertinantys žmonės.
Į šią rinkėjų auditoriją, kuri Vilniuje pastaraisiais metais tik augo, dabar geriau pataiko Šimašius.
Lakmuso testas čia yra konservatoriai.
Formaliai jie Zuoką galėtų reanimuoti, tačiau (kai kurie gal sukandę dantis), pradedant Ingrida Šimonyte, sako – kadangi reikia išsirinkti iš dviejų, rinkitės Šimašių.
Taip veikia strateginis balsavimas antrame ture. Panašiai 2016 m. Seimo rinkimus laimėjo valstiečių kandidatai, kurie daug kam pasirodė kiek artimesni (mažesnė blogybė) nei socialdemokratai ar konservatoriai.
Už Zuoką, tikėtina, antrame ture balsuos tautinės mažumos. Tačiau jų balsų neužteks.
Šimašiaus pozicijos prieš sekmadienį atrodo stipresnės. Tačiau, kaip sako liaudies išmintis, palaukime rinkimų.