Balsavimas priminė įtemptą trilerį. Pradžioje atrodė, kad dešiniesiems pritrūks paramos. Antradienio ryte registruojantis parlamentarams, tik 57 iš 121 priklausė konservatoriams arba Laisvės partijai. Visa Liberalų sąjūdžio frakcija nedalyvavo, nes buvo izoliacijoje dėl COVID-19.
Tokio įvykio – kad dėl išorinių priežasčių visa frakcija negalėtų balsuoti „už“ premjero tvirtinime – Lietuvoje dar nebuvo.
Nepaisant to, 62 balsais iš 113 mūsų parlamentas visgi išrinko septynioliktąją premjerę nuo Nepriklausomybės atgavimo. Padėjo tai, kad balsavime nedalyvavo 8 socialdemokratai ir 5 balsai „už“ iš mišrios grupės. Beje, 3 iš pastarųjų politikų anksčiau patys buvo socialdemokratai.
Taigi, iš esmės Šimonytė buvo patvirtinta dėka „tradicinių“ partijų.
Ar tai rodo valdančiųjų problemas? Tiesos paieškos reikalauja lyginimo. Visi trys paskutiniai premjerai (dar iki Šimonytės) Seime patvirtinti su perviršiu, kuris buvo garantuojamas susitarimais vardan ramybės. 2008 m. konservatorių, liberalų ir Arūno Valinsko partijos koalicija turėjo 80 vietų Seime, bet už premjerą Andrių Kubilių balsavo 89 parlamentarai. Ir tada prisidėjo mišri grupė. Skirtumas tas, kad dabar perviršio nematėm dėl liberalų nebuvimo.
Bet jie nesėdės izoliacijoje amžinai.
Jeigu ne užvakar, tai kitą savaitę Šimonytė vis tiek būtų patvirtinta. 2016 m. valstiečių ir žaliųjų vadovaujama dauguma irgi startavo su 73 mandatais, bet Sauliaus Skvernelio vyriausybė išsilaikė visą kadenciją. Priežastis? Opozicija kaip ir dabar, taip ir tada nebuvo vieninga.
Mūsų Seimui jau įprastine tapusi, gana didelė fragmentacija reiškia: valdančiosios daugumos būna trapios. Bet tai yra dvigubas kardas, jis atsiliepia ir opozicijai. Kaip sakoma, tas ant to išeina.
Kas toliau?
Galime vėl grįžti prie debatų apie vyriausybės sudėtį. Pradėjo tiksėti 15 dienų, per kurias Šimonytė turi Seimui pristatyti prezidento patvirtintą ministrų kabinetą ir vyriausybės programą.
Kai valstiečiai ir žalieji 2016 m. įgyvendino „profesionalų“ vyriausybės pažadą, tai nebuvo labai sėkmingas sprendimas. Partija pelnytai gavo pylos todėl, kad paneigia politikos esmę, į ministrus ieškodama technokratų. Vėliau greit išryškėjo bėdos, kai Seime atramos neturintys, iš partijų nekilę ministrai galvojo vienaip, o „valstiečių“ frakcija ir lyderiai – kitaip.
Kadencijos gale Skvernelio vyriausybėje liko tik profesionalų likučiai. Dalis pasitraukė, dalis patys persikvalifikavo į partijos „kareivius“, dalis buvo pakeisti partnerių kadrais.
Atrodo, viešoji erdvė jau pamiršo „valstiečių“ pradžią. Ir siūlomiems ministrams visų pirma kelia „profesionalumo“ kriterijus – atitinkamos srities CV ir patirtį. Aišku, kartu norima ir efektyvios valdžios. Kad Šimonytė viena laisvai parinktų ministrus, kurie įgyvendintų svarbias reformas.
Tai vienas tų atvejų, kai politikoje pageidaujama ir tortą valgyti, ir jį turėti šaldytuve (parlamente).
Galime traktuoti Seimo rinkimus dvejopai. Klasikinis variantas, kaip dar 1942 m. dėstė Josephas Schumpeteris, – tai būdas išrinkti atstovus, kurie savo ruožtu sudarys vyriausybę. Taip ir vykdavo Europos demokratijose. Nekilo abejonių, kad vyriausybės yra partinės, sudaromos politinio pasitikėjimo principu. Tas, kas laimėdavo demokratinius rinkimus, gaudavo mandatą valdžiai. Buvo pora išimčių, kur didesnį vaidmenį turėjo prezidentai (Prancūzija ir Suomija). Bet visumoje principas paprastas – tauta išrenka parlamentą, tas formuoja vyriausybę.
Lietuvoje kartais kyla klausimas – ar gali ministras kartu būti ir Seimo narys? Šalyse su parlamentarizmo tradicija jis atrodo keistai. Pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje visi ministrai yra iš parlamento. Žmonės tam ir renkasi tarp skirtingų partijų ir programų, kad laimėtojai sudarytų vyriausybę.
Atrodo, pas mus ta jungtis nėra iki galo suprantama. Rinkdamiesi partijas negalvojame, kad balsuojame ne tik už atstovus parlamente, bet ir renkame tam tikrą vyriausybę. Bet turime suprasti: rinkimai ir vyriausybės sudarymas yra susiję politiniai veiksmai.
Išrinkta dauguma turi savo politinę viziją ir ją įgyvendina per deleguotus ministrus. Natūralu, kad jie yra iš parlamento – kas dar tiksliau įgyvendins programą, nei partijos lyderiai, gavę rinkėjų pasitikėjimą?
Galima galvoti ir kitaip. Atskiriant parlamentą nuo vyriausybės ir ją matant kaip specialistų su apibrėžtomis kompetencijomis (pavyzdžiui, teisės mokslų daktaro diplomu) biurą. Tada premjeras ir dauguma į vyriausybę ne tiek deleguoja savo programos įgyvendintojus, kiek rengia darbo pokalbius. Su žmonėmis, kurie nebūtinai išmano partijų programas.
Galima pastebėti, kad šiame variante mums net nereikia organizuoti rinkimų. Darbo pokalbių su specialistais organizavimui galime sukurti kokią instituciją iš nešališkų ekspertų.
Bet tada vyriausybė jau nebūtų demokratinė. Ji neturėtų rinkėjų mandato. Turėtume naują režimą – apšviestąją technokratiją.
Profesionalumo politikoje reikia. Nesakau, kad ministerijoms turi vadovauti bet kas. Tačiau kai pamirštame rinkėjų ir politinių programų atstovavimą, pamirštame ir demokratiją.
Aišku, vyriausybėse kartais randame tikrų nepartinių ministrų. Lašelis technokratijos pasitaiko ir Vakaruose. Tiesa, tokie kabinetai ten yra krizių reiškinys – pavyzdžiui, 2011-2013 m. Italiją valdžiusi laikinoji Mario Monti vyriausybė, sudaryta iš ekspertų.
Lietuvoje nepartiniai vyriausybėje yra įprasta. Kodėl?
Matau dvi esmines priežastis. Ar tai būtų Italija, ar Lietuva, ekspertai į vyriausybes ateina tuomet, kai su savo užduotimi – sudaryti veiksmingą vyriausybę – nesusitvarko partijos. O jos Lietuvoje, su tam tikromis išimtimis, yra gana silpnos. Čia kalbu apie organizacinę pusę – išplėtotą narystę ir gebėjimą iš visuomenės pritraukti įvairių sričių specialistus.
Tai itin būdinga naujoms partijoms, kurios anksčiau neretai ieškojo pagalbos iš šono. Pavyzdžiui, trijose skirtingose vyriausybėse dirbęs užsienio reikalų ministras Antanas Valionis buvo deleguotas Naujosios sąjungos, bet jis 2000 m. net nedalyvavo Seimo rinkimuose. Sunku tikėtis, kad naujai susibūrusi jėga turės daug rimtų kandidatų į įvairias ministerijas.
Tai turi suprasti ir rinkėjai. Pavyzdžiui, jei balsavote už Laisvės partiją, rėmėte liberalias idėjas. Bet juk matėte ir rinkiminį sąrašą. Papildomi profesionalai nebuvo žadėti. Apskritai, naujovės ir patirtis sunkiai derinasi. O idėjas gali įgyvendinti žmonės ir be kilometrinio CV.
Aišku, nepartinius į savo vyriausybę atsiveda ir „tradicinių“ partijų nariai – kai neturi geros, postui tinkamos kandidatūros. Pavyzdžiui, 1999 m. premjeras Andrius Kubilius į ūkio ministrus paskyrė specialistą „iš šono“ Valentiną Milaknį. Deleguodamos ekspertus, partijos ir savo vidaus problemas sprendžia, ir įvaizdį gerina. Yra tokių atvejų ir šioje vyriausybėje – pasirinkimo stoka lėmė, kad į žemės ūkio ministrus siūloma nepartinė Dalia Miniataitė.
Antra priežastis, kodėl mūsų vyriausybėse stipri nepartinių tradicija – tai, kad mūsų sistema yra ne grynai parlamentinė, o pusiau-prezidentinė. Prezidentas laisvai ministrų neparenka ir jų atstatydinti negali. Tačiau jis tvirtina vyriausybę, taigi, kažkiek atsakomybės už ją prisiima.
Taip jau susiklostė, kad Lietuvos prezidentai įprastai yra nepartiniai, o prezidentūra – gana savarankiškas galios centras. Valdas Adamkus, Dalia Grybauskaitė, o dabar ir Gitanas Nausėda yra panašūs į politinį filtrą, kuris Lietuvoje atlieka tą „darbo pokalbių“ funkciją.
Iš vienos pusės, gerai – taip suteikiama atsvara kraštutiniam, kenksmingam partiškumui, kai postą gauna bet kas, svarbu, lojalus. Bet tai turi ir tamsesnę pusę. Tautai susidaro įspūdis, kad prezidento funkcija yra „pramėtyti“ ministrus, kurie netinka dėl vieno ar kito CV trūkumo.
Panašu, kad šioks toks kandidatų derinimas tarp naujos daugumos ir prezidento jau įvyko. Dabar vyksta papildomi „darbo pokalbiai“ prezidentūroje. Gali būti, kad antrojo etapo kai kas ir neišlaikys.
Bet labai reikėtų, kad prezidentūra, kuri turi svertų ministrų blokavimui, visgi nepamirštų – vyriausybė įgyvendina programą, kurią sudaro koalicijos partijos. Bent jau mūsų demokratijoje.
Ministrai be paramos Seime sėkmingai nedirbs ir jokių esminių reformų neįgyvendins.