Išskyrus 1993 m., socialdemokratai visuose kituose prezidento rinkimuose iki šiol turėjo savo kandidatą. Dalyvavo juose ir V. Blinkevičiūtė – 2004 m. jos kandidatūrą iškėlė Naujoji sąjunga (socialliberalai). Tada į antrą turą patekti nepavyko, tačiau pasirodymas buvo neblogas. Ji gavo 15,94 proc. balsų nuo dalyvavusių rinkėjų.
Nepanašu, kad V. Blinkevičiūtė yra linkusi bristi į tą pačią upę. Politikos užkulisiuose kalbama, kad socialdemokratai gali apskritai rinkimuose neturėti kandidato ir paremti dabartinį prezidentą Gitaną Nausėdą.
Tai nebūtų didelė staigmena. Anksčiau LSDP dėl prezidento posto varžėsi daugiau iš sportinio intereso ir kad primintų žmonėms apie save – svarbu, nes lietuvių partinės tapatybės yra silpnos, jas reikia puoselėti, nuolat purenti. Bet kitais metais priminimų tikrai pakaks. Vyks Seimo rinkimų kampanija.
Iliustratyvūs yra 2014 m. prezidento rinkimai. Tada populiarus premjeras Algirdas Butkevičius nusprendė nemesti iššūkio Daliai Grybauskaitei. Į rinkimų kovą deleguotas Zigmantas Balčytis, atrodė, tiesiog norėjo būti išrinktas į Europos parlamentą. Kampanijoje jis laikėsi nuosaikiai, lyg padėtų D. Grybauskaitei.
Tokios atsargios taktikos – kaip, panašu, ir šiais metais – priežastis yra tai, kad mūsų valdžių sistemoje Seimo rinkimai ir Vyriausybė yra pagrindinis prizas.
Tuometinės daugumos santykiai su Grybauskaite buvo įtempti, bet premjeras A. Butkevičius su ja sutarė palyginus neblogai. Pasirinktas saugus variantas.
Atrodytų – ką gi keičia rinkimų kampanija? Nemažai ką. G. Nausėda taip ir netapo konservatorių kandidatu. Antrame ture žmonėms teko rinktis tarp jo ir Ingridos Šimonytės. Linijos išryškėjo, Lietuva dalijosi į dvi stovyklas. Skirtingai nei Z. Balčytis, I. Šimonytė pasiliko Lietuvos politikoje ir tapo premjere.
Linijos ryškėjo toliau.
Nekeldami kandidato ir paremdami G. Nausėdą, socialdemokratai eliminuos intrigą iš prezidento rinkimų. Tokiai koalicijai I. Šimonytė nepasipriešins: dešinės rinkėjų tiesiog per mažai. Ignas Vėgėlė, net jeigu prasprūs į antrą turą, ten irgi liks su mažuma, labiausiai nepatenkinto valstybe elektorato. Situacija būtų panaši į 2014 m. prezidento rinkimus, kai dešinieji „paskolino“ D. Grybauskaitei savo rinkėjus.
Taigi, socialdemokratai kopijuoja ankstesnį dešinės elgesį. Matydami, kad nepakonkuruos dėl prezidento posto, konservatoriai ir liberalai 2014 m. rinkosi jiems artimesnio kandidato užtikrintą pergalę. Kai kurie jų politikai privačiuose pokalbiuose didžiavosi – neturim savo kandidato, bet turim savo prezidentę.
Nors D. Grybauskaitė ir buvo nepartinė, tačiau tikimybė ją paremti gerokai augo tarp dešinės (lietuviška prasme) elektorato – lyginant su kitais rinkėjais. Dešinė tikėjosi – ir buvo teisūs – kad ji bus atsvara kairės vyriausybėms.
Planas atrodo toks. Socialdemokratai paremia G. Nausėdą. Jis be vargo užsitikrina antrą kadenciją Daukanto rūmuose. Prezidentas atvirai neremia socialdemokratų, bet nusiunčia vieną kitą žinutę – pavyzdžiui, Lietuvai reikia pokyčių – kad LSDP vedama vyriausybė jam būtų prie širdies. Ar prie gerovės valstybės.
Suartėjimo požymių jau galima pastebėti G. Nausėdos pareiškime dėl dalyvavimo prezidento rinkimuose. Prezidentas pagyrė savivaldybes. Galbūt sutapimas, o gal ir ne – bet ten daugiausiai socialdemokratų merų.
Dešinė kritikuoja (naująją) sąjungą, svaidosi kovingais epitetais, tačiau nieko nepeša – pralaimi Seimo rinkimuose.
G. Nausėda nominuoja naują vyriausybę su nauja premjere – V. Blinkevičiūte. Verčiamas naujas institucijos ir Seimo daugumos santykių puslapis. Pradžioje sutariama labai gerai. Prezidentas netgi pasirenka vieną kitą ministrą.
Kuo čia dėta socialdemokratų baimė? Jeigu LSDP keltų kandidatą, jis galėtų patekti į antrą turą. Tektų konkuruoti su G. Nausėda. Laimėti prieš nepartinį ir patirties įgavusį prezidentą būtų sudėtinga net V. Blinkevičiūtei. Rezultatas – resursai iššvaistyti, nepagrindinis prizas atiteko kitam, o santykiai su valstybės vadovu pagadinti.
Socialdemokratai turi mažai ką išlošti iš prezidento rinkimų. Bet gali laimėti palengvintą kelią į naujos vyriausybės formavimą ir medaus mėnesį su G. Nausėda. Pripažinkime, tai racionalus pasirinkimas.
Po teisybei, nustebčiau, jeigu socialdemokratai visgi nuspręstų dalyvauti prezidento rinkimuose. Gerbčiau, bet nustebčiau.
Tokiam scenarijui įvykus, galutinai taptų aišku – prezidento institucija Lietuvoje nepartinė yra tik formaliai. Pagal Konstituciją ir prezidentų nedalyvavimą partijų veikloje. Tačiau institucija yra politiškai šališka.
Tai nėra blogai. Turėjome prezidentę – D. Grybauskaitę – kuri buvo artimesnė dešiniesiems. Dabar turime – ir tikriausiai turėsime – kairiesiems artimesnį prezidentą. Jeigu šis planas bus įgyvendintas, pasiteisinimų dėl stabdžių gerovės valstybės plėtrai neturės nei socialdemokratai, nei G. Nausėda. Politinė atskaitomybė tik pagerės.
Bet aišku, palaukime balsų iš apylinkių. Šį kartą iš mažųjų – socialdemokratai yra stipresni mažesniuose miestuose ir kaimuose.