Čekiai už degalus, kurių užtektų nuvažiuoti aplink pasaulį. USB laikmenų užsipirkimas kiekiais, kurie kelis kartus viršija tarybos narių skaičių. Automobilio nuoma iš savęs paties. Tai nėra pavieniai atvejai – „įsisavinimo“ schemos, panašu, yra paplitusios per įvairias Lietuvos savivaldybes ir nepriklauso nuo partijos.
Akivaizdu, kad turime reikalą su įsišaknijusia praktika, kuri nežinia kiek laiko veši Lietuvos „savivaldoje“ (būtent kabutėse, nes iki tikros savivaldos mūsų vietos valdžiai yra toli). Jos mastai dar nėra visai aiškūs, nes kai kurios savivaldybės – pavyzdžiui, Jonava, Kauno miestas – iki šiol vengia pristatyti reikiamus dokumentus.
Tokios praktikos negalėtų veikti be jas paremiančių politinių normų. Kitaip tariant, dėl kažkokių priežasčių savivaldybių politikams įžūlus lėšų įsisavinimas yra įprastas dalykas. Panašu, kad tos priežastys yra sisteminės.
Kodėl žmonės – o politikai yra žmonės – kartais elgiasi nesąžiningai?
Paprastas atsakymas – etikos ir tos pačios sąžinės trūkumas. Tačiau tai nepaaiškintų taip plačiai paplitusio elgesio. Vis tik politikai ateina iš visuomenės, nenukrinta iš dangaus. Nėra prielaidų galvoti, kad jie yra nuo prigimties ypatinga kasta.
Kitas atsakymas yra racionalus elgesys. Garsios knygos „Freakonomics“ autoriai Stevenas Levittas ir Stephenas J. Dubneris teigia, kad mūsų pasirinkimai priklauso nuo paskatų. Jie ekonominę teoriją taiko nebūtinai su ekonomika susijusiems žmogaus elgesio atvejams. Iliustratyvus pavyzdys yra apie sumo imtynininkus Japonijoje.
Sumo imtynės pagarsėjusios savo garbingumu. Tačiau S. Levittas ir S. J. Dubneris teigia, kad net ir tokiame sporte galime rasti sukčiavimo apraiškų. Jų duomenys rodo, kad, kai prieš paskutinę turnyro dvikovą imtynininkas turi po lygiai pergalių ir pralaimėjimų, labai padidėja laimėjimo tikimybė prieš varžovą, kuris teigiamą balansą jau yra užsitikrinęs.
Kodėl taip nutinka?
Ta paskutinė dvikova pirmajam imtynininkui tiesiog labai daug lemia. Dalis geriausių sumo sportininkų uždirba daug ir yra liaupsinamos garsenybės. Tačiau slenkant reitinguose į apačią, atlyginimai staigiai mažėja, o prastesni sportininkai kartais būna priversti imtis žeminančių darbų – pavyzdžiui, padėti stipresniems savo kolegoms apsiprausti ten, kur rimto stoto imtynininkai tiesiog nepasiekia.
Kai vienam paskutinė dvikova reiškia labai daug, o kitam – faktiškai nieko, smarkiai išauga paskatos sukčiauti. Net ir garbingame sporte.
Savivaldybių tarybų nariai negauna atlyginimų. Šiems politikams yra kompensuojama už darbo laiką, kurį jie praleidžia tarybos posėdžiuose, taip pat už administracines išlaidas. Tai nepateisina jų schemų. Tačiau panašu, kad tokia paskatų sistema stumia mūsų savivaldos imtynininkus link nesąžiningo elgesio.
Privalu reikalauti prisidirbusiųjų atsakomybės. Vis dėlto savivaldybių skaidrinimo iniciatyvos turėtų galvoti ir apie vietos valdžios finansavimo sistemą. Gal ją galėtų pakeisti savivaldybės tarybos nario stipendija? Čia yra darbo visai ekspertų grupei, kuri palygintų mūsų sistemą su veikiančiomis kitose valstybėse, ieškotų gerosios praktikos pavyzdžių.
Prastai apmokama valdžia kainuoja.
Kita vertus, nemanau, kad ekonominė teorija paaiškina viską. Paskatos nesąžiningam elgesiui tarp politikų didėja tada, kai neveikia demokratinė kontrolė – kai trūksta skaidrumo ir jų darbeliai nėra viešinami.
Sunku būtų įsivaizduoti tokio masto piktnaudžiavimą Seime. Priežastis paprasta – kiekvienas panašus atvejis yra greitai išviešinamas nacionalinės žiniasklaidos, kuri neturi paskatų parlamentarus dangstyti, užsimerkti prieš jų nesąžiningą elgesį. Padeda konkurencija ir tarp pačių politikų, ir tarp žiniasklaidos atstovų.
O štai savivaldybių lygmenyje situacija yra kitokia. Seniai žinomos ir ekspertų linksniuojamos problemos – vietos žiniasklaidos koncentracija ir priklausomybė nuo politikų. A. Tapino tyrimas tą visiškai apnuogina. Politologas Ainius Lašas tiksliai diagnozuoja, kad savivaldoje neveikia išorinės priežiūros institucijos, ketvirtoji valdžia. Silpna, nuo savivaldybės priklausoma žiniasklaida neturi intereso kirsti šaką, ant kurios sėdi.
Kaip esant visuotinai paplitusiam lėšų „įsisavinimui“ jokia vietos žiniasklaidos priemonė nesiėmė tyrimo? Juolab savivaldybėse tie dokumentai buvo faktiškai po ranka. Tiesiog paprašyk, analizuok, ir turėsi rimtą straipsnių seriją.
Kitas dalykas, panašu, kad patys savivaldybės tarybos nariai dangsto vieni kitus. Mažiau konkurencijos – mažiau skaidrumo.
Politikos mokslo tyrimai rodo, kad demokratijoje vidutiniškai korupcijos mažiau, nei autoritariniuose režimuose. Pagal vieną Pasaulio Banko analizę Suomijoje kelią nutiesti kainuoja nuo trijų iki šešių kartų pigiau nei Rusijoje – nepaisant panašių klimato sąlygų. Daugiau demokratijos – mažiau korupcijos.
Žvelgiant į savivaldybių skaidrinimo tyrimo rezultatus, kyla tokia hipotezė: mūsų vietos valdžioje demokratijos yra mažiau, o korupcijos – daugiau nei nacionaliniame lygmenyje. Lyginant Parlamentą ir savivaldybių tarybas.
Ir čia nori nenori pradedi galvoti apie šalutines tiesioginių merų rinkimų pasekmes. Net du iš trijų merų perrenkami – ši tendencija tik sustiprėjo po reformos. Populiarūs merai patempia sąrašus, ištraukia į tarybas savo patikėtinius. Kartu dėl sustiprėjusio autoriteto jie gali ir dangstyti tarybos politikus.
Lėšų įsisavinimo schemas paaiškina kelios priežastys. Galbūt (tam dar reikia pagrįsto tyrimo) ydinga atlygio tarybos nariams sistema skatina prisidurti sukčiaujant. Vietos žiniasklaidos silpnumas kerta per skaidrumą ir neleidžia kontroliuoti vietos politikų. Išaugęs merų autoritetas dangsto smulkią korupciją.
Apibendrinę turime įsisavintą, nedemokratišką vietos valdžią. Kuri turėtų būti arčiausiai žmonių – bet realiai yra labai toli nuo sąžinės.