Mažvydas Jastramskis. Kokia nauda iš Skvernelio partijos?

Prieš du mėnesius rašiau, kad Lietuvai reikia perpus mažiau politinių partijų. Bet realybė neveikia pagal politologų norus – kaip tik kartais viskas vyksta atvirkščiai. Štai buvęs premjeras Saulius Skvernelis su kolegomis įkūrė naują partiją, Demokratų sąjungą „Vardan Lietuvos“.

Taigi, kam Lietuvoje reikia šios partijos? Be paties Skvernelio.

Teisybės dėlei, tai, kad būtent Skverneliui reikėjo „demokratų“, nėra taip jau visiškai akivaizdu. Įprastai politikus motyvuoja tokia trejybė – perrinkimas (būti Seime), valdžia (postai) ir viešoji politika (ideologija). Jeigu Skvernelis norėtų tik būti perrinktas, tą laisvai galėtų padaryti ir kitoje partijoje, pavyzdžiui, pas socialdemokratus, kurie tikriausiai sutiktų jį išskėstomis rankomis.

Tikriausiai norisi ir valdžios. Na, bet kam jos Lietuvoje nesinori – gal tik išskyrus Ramūną Karbauskį.

Į „demokratus“ susirinko būrys iš įvairių politinių stovyklų, kurios viena kitos šiaip jau stipriai nemėgsta – nuo buvusių „darbiečių“ iki konservatorių, nuo kairiųjų iki dešiniųjų. Naujoje partijoje rasime ir trumpųjų perbėgimų rekordininką Zigmantą Balčytį. Jis dar 2016 metus pradėjo pas socialdemokratus, tada išėjo iš partijos su kitais „socdarbiečiais“, po nesėkmingų Seimo rinkimų trumpam apsilankė Regionų partijoje ir štai galiausiai nusėdo vardan Lietuvos.

Nereikia mokslinio tyrimo, kad matytum: bendras vardiklis, siejantis visą kompaniją, yra paprastas noras būti išrinktam. Kai kuriems gal užteks savivaldybės tarybos, kiti svajoja apie Seimą.

Kaip dėl viešosios politikos? Partijoje yra žmonių, dirbančių ties konkrečiais klausimais. Tomui Tomilinui rūpi socialinis teisingumas. Vytauto Bako „prekinis ženklas“ – kova su korupcija.

Bet kiekvienam Tomilinui ir Bakui naujoje partijoje yra po kelis, jei ne po kelis šimtus, Balčyčius. Programa ir politikų atranka buvo įgyvendintos mišrainės principu, kaip rašo Rimvydas Valatka.

Tai, kad pas „demokratus“ susirinko politinė mišrainė, geriausiai ir įrodo, kad naujos partijos – bent jau pagal sociologiją ir ideologiją – Lietuvai nereikėjo. Jei būtų reikėję, tai politikai tada burtųsi aplink konkretų klausimą ar ideologinę kryptį, kurie iki šiol nebuvo atstovaujami.

Skvernelio nauja partija, kaip ir serija prieš tai buvusių naujųjų sąjungų ir tautos prisikėlimų, sieks atšviežinti Lietuvos politiką, atstovauti kuo daugiau rinkėjų. Tačiau tai yra pats tikriausias politinio elito klubas, kurio susibūrimui nei ideologija, nei visuomenė neturėjo rimtesnės įtakos. Tai nebūtinai „gelbėtojai“ ar populistai. Tačiau aiškiai – elitistai, kurie „eina“ į Seimą.

O ar demokratai? Manau, kad ši partija turėtų daugiau mažiau gerbti demokratines institucijas, pilietines ir politines laisves. Taigi, jie bus tokie siaurieji demokratai, kaip ir dauguma dabartinių parlamentarų. Tačiau Skvernelio partija kol kas (duokime abejonės galimybę) nėra „demokratai“ platesne prasme, būtent ta, kuria jie bando save pateikti. Visi aštuoni pirmininko pavaduotojai yra karjeros politikai, šeši iš aštuonių – Seimo nariai (dar du merai). Nė vieno paprasto savivaldybės tarybos nario. Nė vieno visuomenės atstovo: darbininko, mokytojo, gydytojo.

Gali atrodyti, kad šiame komentare norima pagrįsti prielaidą, kad naujos partijos jokios naudos neduoda, o gal ir kenkia – kaip pas mus mėgstama sakyti, dar vieni nauji „gelbėtojai“. Nebūtinai. Senos partijos negarantuoja geros politikos, o naujos – blogos. Reikia žiūrėti į niuansus.

Knygoje „The New Party Challenge“ (2020) politologai Timas Haughtonas ir Kevinas Deegan-Kraus tyrinėja naujas partijas Vidurio ir Rytų Europoje. Išvadose jie pateikia kelis būdus, kaip jos gali būti naudingos demokratijai. Pirmas – naujos partijos gali kelti anksčiau ignoruotas problemas, klausimus. Antras – gali pakeisti „susitepusius“ politikus, suardyti patronažo, neskaidrius tinklus.

Pirmą aspektą jau aptarėme: „demokratai“ naujų takoskyrų neatstovauja. Šiuo požiūriu Laisvės partija buvo stipresnė. Dėl antro – nors Skvernelio partijai kova su korupcija yra svarbu, nėra rimtų įrodymų, kad jos politikai čia kažkuo geresni. Be to, Lietuva pastaruoju metu korupcijos suvokimo indekse atrodo neblogai.

Dar yra trečias aspektas, kur jau galėtume įžvelgti „demokratų“ naudą – naujos partijos sugrąžina daliai piliečių viltį, pasitikėjimą demokratijos institucijomis, partijomis ir parlamentu.

Tą pastebime ir Lietuvos tyrimuose: pavyzdžiui, „valstiečių“ elektorato politinis pasitikėjimas po 2016 metų Seimo rinkimų gerokai paaugo. Didelė dalis žmonių Lietuvoje nepasitiki visomis partijomis. Tokia socialinė realybė. Mažiausiai jie neina į rinkimus. Daugiausiai – pasiduoda piktam (atskirkime nuo taikaus) protestui, nedemokratinius perversmus žadančiųjų manipuliacijoms.

Tokios partijos, kaip Skvernelio, gali priimti, atstovauti dalį piliečių nepasitenkinimo ir nukreipti jį į demokratinius kanalus. Demokratijai yra būtina lojali opozicija – kritikuojanti, konkuruojanti, bet pagarbi demokratinėms institucijoms, politinėms ir pilietinėms teisėms, laisviems rinkimams.

Geriau tegu jau žmogus balsuoja už politinio elito mišrainę, negu ima plytą ir sviedžia į Seimo langus. Ar kitą žmogų.

P. S. Šiame komentare „demokratai“ rašomi kabutėse tam, kad atskirtume naują Skvernelio partiją nuo bendresnės sąvokos. Demokratų Lietuvoje, tikiu, yra gerokai daugiau nei „demokratų“.