Tas pats prezidiumas, kuris nei pasitaręs su koalicijos partneriais, nei pasitikrinęs konservatorių frakcijos paramą, nusprendė eiti va bank į politinės sistemos „perkrovimą“ – išankstinius rinkimus, kurie patyrė fiasko.
Kyla natūralus klausimas – kas vyksta?
Racionalaus pasirinkimo teorija čia yra pajėgi tik paaiškinti tai, kodėl Seimas nepasileido. Individualiems politikams balsuoti už išankstinius rinkimus reiškia pabaigti savo kadenciją – taigi, ir prarasti darbo vietą – anksčiau laiko. Valstybėse, kuriose yra aukštas perrinkimo procentas, tai grotų mažiau. Bet ne Lietuvoje.
2020 metais į Seimą buvo perrinkti 84 praėjusios kadencijos parlamentarai – tai sudaro 59,6 procento. Rodiklis neįspūdingas. Tačiau jis netgi geresnis nei ligtolinis Lietuvos vidurkis, kai į Seimą būdavo išrenkama daugiau naujų parlamentarų, nei senų. Nieko keisto, kad už pirmalaikius rinkimus balsavo tik 48,9 proc. dalyvavusiųjų.
„Už“ beveik vieningai balsavo tik socialdemokratai ir „valstiečiai“ – partijos, kurios bent pagal dabartinius reitingus išloštų iš paankstintų rinkimų. Konservatorių partneriai Laisvės partija ir Liberalų sąjūdis vieningai nepalaikė projekto.
Tačiau įdomiausias yra skilimas pačioje TS-LKD – nors į balsavimą susirinko visa frakcija, „už“ balsavo tik 34 iš 50, arba 68 proc. partijos atstovų.
Dar įdomiau, kad tai skilimas pagal Landsbergius: pirmalaikius rinkimus siūlė ir už juos iš Seimo tribūnos agitavo realus konservatorių pirmininkas Gabrielius Landsbergis, o šią iniciatyvą kritikavo garbės pirmininkas Vytautas Landsbergis.
Susidaro įspūdis, kad konservatorių lyderių iniciatyva dėl pirmalaikių rinkimų buvo padiktuota emocijų, reaguojant į „čekučių skandalą“ ir visuomenės spaudimą dėl ministrų – tačiau visiškai neapgalvota į priekį. Kita vertus, kažkokios didelės tragedijos partijai nematau. Tai nebuvo balsavimas dėl ideologinės partijos krypties ar net dėl lyderio. Bet kokiu atveju, balsavę konservatoriai palaikė kažkurį Landsbergį.
O konservatorių rinkėjai – tie, kurie išliko po daugybės krizių – balsuos už TS-LKD ir toliau. Vis tiek palaikys kažkurį Landsbergį.
Tačiau akivaizdu ir tai, kad konservatorių vadovybė neturi visiško frakcijos pasitikėjimo. Be to, partijos deleguota premjerė – postas, kuris demokratijose įprastai atitenka partijos numeriui vienas – negali savarankiškai priimti sprendimų dėl savo pareigų.
Gal praverstų pirmalaikiai partijos pirmininko rinkimai?
Situacija valdančiojoje koalicijoje – dar kitas klausimas.
Vienašališki konservatorių sprendimai eilinį kartą išbandė liberalių partijų kantrybės taurę ir ideologiškai, ir asmeniškai. Ir ne tik dėl pirmalaikių rinkimų iniciatyvos. Mokesčių reforma, panašu, pasmerkta nesulaukti koalicijos partnerių palaikymo. Liberalų sąjūdžio frakcijos seniūnas Eugenijus Gentvilas nusprendė dvikovon iškviesti Gabrielių Landsbergį – kreipėsi į Seimo etikos ir procedūrų komisiją dėl pastarojo pareiškimų.
Visgi šioje situacijoje atsiranda ir konstruktyvių veiksmų, siekiant išlaikyti valdančiąją daugumą.
Po pirmalaikių Seimo rinkimų iniciatyvos įvyko koalicijos posėdis. Laisvės partijos frakcijos seniūnas Vytautas Mitalas teigė, kad jame nuspręsta steigti koalicinę tarybą. Tokio sumanymo realizavimą tikriausiai paskatino akis badantis koordinacijos tarp partnerių trūkumas, o užtikrino – vienašališkos konservatorių iniciatyvos žlugimas.
Jeigu geresnis koalicijos bendradarbiavimas bus pastarųjų konservatorių veiksmų – kurių racionalaus pasirinkimo teorija paaiškinti jau negali – rezultatas, tai gal ir galima įžvelgti kažkokią naudą Vyriausybei iš šios politinės pasiutpolkės.
Bet jeigu koalicija nesutaria ideologiškai (dėl mokesčių reformos), konservatoriai elgiasi lyg turėtų vienpartinę vyriausybę (dėl premjerės, taigi, ir Vyriausybės vėl spręs jų prezidiumas), kyla rimtų asmeninių įtampų (Gentvilas vs. Landsbergis), kas yra tie klijai, kurie toliau laiko šią trijų partijų kompaniją kartu?
Siekis išlaikyti valdžią būtų toks banalus, paprastas atsakymas. Vieningas sutarimas dėl užsienio politikos – kitas.
Visgi galima ir trečia hipotezė.
Konservatorių dabartiniai viražai priminė laikus, kai Ramūnas Karbauskis, būdamas vienas iš valdžios partijų lyderių, žaisdavo šaškėmis prieš save ir dažnai pralaimėdavo. Prieš tai dar buvo toks premjeras Algirdas Butkevičius, kuris irgi mėgdavo keisti nuomonę. Kaip dabar, taip ir tada didžiųjų politikų racionalumas – suvokiamas kaip efektyviausios priemonės pasiekti aiškiai iškeltą tikslą – kelia abejonių.
Visgi ir Sauliaus Skvernelio, ir A. Butkevičiaus vyriausybės išsilaikė visus ketverius metus. Viena pagrindinių priežasčių – jos turėjo aiškų priešą, kuris suvienydavo, nenorint jam atiduoti iniciatyvos valdžiai. Kairiesiems ir Karbauskiui tai buvo konservatoriai. Toks antropologinis politinių genčių vienijimosi principas.
Dabartinė opozicija tiesiog per daug susiskaidžiusi, kad sudarytų aiškų priešo vaizdinį. O kai kurios opozicinės partijos netgi parėmė G. Landsbergio iniciatyvą.
Hipotezė tokia – ši koalicija išlieka ir galbūt išliks, nes ją vienija noras priešintis Gitanui Nausėdai. Kiek pamenu, niekada valdantieji Seime nebuvo tokie susitelkę, kaip 2021 m. pabaigoje atmetant tris prezidento veto.
Susikirtimai su G. Nausėda, kuris sužaidė taktiškai, gana anksti patraukęs į „čekiukų skandalą“ įsipainiojusį patarėją Povilą Mačiulį, buvo vienas bendras vardiklis pastarojoje koalicijos partnerių komunikacijoje. Į prezidento manevrą referavo G. Landsbergis, pristatydamas priešlaikinių rinkimų projektą Seimą. Su G. Nausėda apsižodžiavo ir V. Mitalas – Vyriausybės ir dantų pastos, dviejų svarbiausių Lietuvos problemų, klausimais.
G. Landsbergis norėjo priešlaikinių rinkimų, V. Mitalas – nenorėjo. Vienas bandė Vyriausybės reikalus spręsti vienašališkai, kitam prireikė koalicinės tarybos. Bet abu turi bendrą priešą – G. Nausėdą. Priešas visada suvienija.
Kol G. Nausėda reziduoja Daukanto rūmuose, tol ši Vyriausybė ir koalicija turi šansą.